Jeigu šokate arba mokote šokio – jūs tai mylite
Savo patirtimi dalijasi trijų lietuvių tautinių šokių ansamblių vadovai

Lietuvių tautinių šokių ansamblių veikla Šiaurės Amerikoje paprastai sutampa su mokyklų mokslo metais. Per tą laiką mokytojai moko, šokėjai lanko repeticijas. Būna visokiausių pasirodymų ir sumanymų ateičiai. Ansamblių vadovai dažnai pakviečia svečius į savo didžiąsias šventes, ypač kolegas, kitų šokių grupių vadovus iš kitų miestų. Atsiradus progai užduoti keletą klausimų keliems į gegužės 2 d. Čikagoje įvyksiantį ,,Grandies” 50mečio jubiliejaus koncertą atvyksiantiems tautinių šokių mokytojams bei vadovams, mielai ja pasinaudojau. Į klausimus atsakė: Aušrinė Širvinskienė, Cleveland ,,Švyturio” jaunimo tautinių šokių grupės vadovė, Romas Jonušonis, dabartinis Toronto ,,Gintaro” ansamblio vadovas, ir ilgametė buvusi ,,Gintaro” ansamblio vadovė Rita Karasiejienė, kuri dar yra veikli lietuvių tautinių šokių pasaulyje.

– Papasakokite, kas esate, kuriai grupei ir kiek metų vadovaujate/vadovavote?

Aušrinė Širvinskienė: Esu viena iš taip vadinamų ,,trečiabangių”. Cleveland jaunimo tautinių šokių grupei ,,Švyturys” vadovauju šeštus metus.

Rita Karasiejienė: Esu Toronto Lietuvių jaunimo ansamblio ,,Gintaras” buvusi ilgametė meno vadovė. Kartu su vyru Juozu Karasiejumi 38 metus vadovavau šiam ansambliui. 2005 m. paminėjus ,,Gintaro” 50 metų veiklos jubiliejų, ansamblio vadovavimą perdavėme Romui Jonušoniui. 1988 ir 2000 m. Kanadoje vykusių tautinių šokių švenčių meno vadovai. 1994 m. Pasaulio dainų šventės Lietuvoje šokių dienos išeivijos šokių dalies baletmeisterė. 2007 m. ir 2009 m. paskirta Pasaulio Lietuvių dainų šventėje Lietuvoje koordinuoti šokių grupes už Lietuvos ribų.

Romas Jonušonis: Esu Toronto lietuvių jaunimo ansamblio ,,Gintaras” vadovas. Šokti mokau 4 metai.

– Kokia proga atvykote į Čikagą?

RK: Atvykau į Čikagos tautinių šokių ansamblio ,,Grandis” jubiliejų. Su šiuo ansambliu mane siejo ilgalaikė kūrybinė ir koncertinė draugystė.

AŠ: Į Čikagą su vyru ir dukra atvykom pasveikinti savo kolegų, pasidžiaugti jų atliktu darbu ir pasisemti naujos energijos. Juk šypsena spinduliuojantys jaunimo veidai, susirūpinimu blizgančios mažųjų šokėjų akys, po kruopelę išdalinta vadovų meilė visą šventę pripildo pulsuojančio jaudulio, kuris persiduoda šokėjų tėveliams, žiūrovams, svečiams, pripildydamas visus nauja energija ir tikėjimu, jog vadovų darbas yra prasmingas ir reikalingas.

RJ: Šios kelionės tikslas vienas – pasveikinti mūsų ,,grandiečius” su jų šauniu jubiliejumi. Deja, gyvenimas nėra be staigmenų, mes gyvenam, o kitų nuostabių žmonių jau nėra tarp mūsų – reikės aplankyti ir iškeliavusios amžinybėn Rasos Poskočimienės kapą. (Velionė Rasa, mirusi 2009 m. kovo 12 d., buvo Lemonto ,,Spindulio” steigėja ir ilgametė jo vadovė, vienos Šokių šventės meno vadovė, buvusi Tautinių šokių instituto valdybos narė – R. K.).

– Ką jūsų vadovaujamos šokių grupės veikia po 2008 m. įvykusios Šokių šventės Los Angeles? Gal vyksite šią vasarą į Lietuvą? O gal jau turėjote įdomių koncertų ar planuojate tokius?

RJ: Po šokių šventės per vasarą pailsėjome ir vėl pradėjome dirbti. Jau treti metai lapkričio mėnesį organizuojame bendrą koncertą ,,Karčiama” su Toronto ,,Atžalyno” ir Hamiltono ,,Gyvataro” grupėmis, į kurį sutraukiame tikrai nemažai žiūrovų. O į Lietuvą tikrai važiuosime.

AŠ: Gaila, bet šiais metais į Dainų šventę Lietuvoje nevažiuojame. Balandžio 26 d. su kelias šokiais įsijungėme į Toronto ,,Gintaro” ansamblio metinę programą. Tokie draugystės koncertai, mano manymu, turi didelę vertę. Šokėjai keliauja, draugauja, pasisemia patirties, pamato, jog šokį myli ir kas savaitę prakaitą lieja ne jie vieni, bet ir jų draugai, išsibarstę po visą Šiaurės Ameriką. Jau ketvirti metai kartu su Cleveland jaunimo choru ,,Naujoji intriga” rengiame draugystės vakarus. Šiais metais ,,Švyturio” ir ,,Naujosios intrigos” sukurtas koncertas ,,Gyvybės medis” skirtas Lietuvos 1000mečiui pažymėti. Šios programos premjera įvyks Cleveland gegužės 30 d., o birželio 7 d. planuojame ją parodyti kaimyniniame Detroit mieste. Rugsėjo 13 d. esame pakviesti koncertuoti Rochester Lietuvių dienose.

– Kokios jūsų nuotaikos kalbant apie lietuvių tautinius šokius išeivijoje? Ar jaunimas vis dar mėgsta šokti, net tais metais, kai nesiruošiate šokių šventėms?

RJ: Išeivijos kultūrinė duona yra labai sunki, vaikų šokių grupėse mažėja, jaunimo irgi.

RK: Kanadoje tautinių šokių ansambliai gyvuoja aktyviai koncertuodami. Įvairiaus amžiaus grupių ansambliai pasižymi narių gausumu, aktyviai įsijungia naujai atvykusių šeimų vaikai. Visada baigiame metus gražiais metiniais koncertais. Šokių grupės įvairiomis progomis miesto, provincijų renginiuose pristato Kanados visuomenei lietuvišką šokį. Jaunimas noriai dalyvauja šiuose koncertuose, didžiuojasi savo tautinėmis šaknimis.

AŠ: Kai atvykau į Ameriką, apie išeivijos kultūrinį judėjimą beveik nieko nežinojau. Ką gero gali padainuoti ar pašokti Amerikos lietuviai, galvojau prieš susipažindama su jų veikla. Jie juk taip toli nuo Lietuvos; turbūt jie nieko nežino ir nemoka – truputį sarkastiškai ir visiškai be pagrindo galvojau tuomet. Tačiau didelei mano nuostabai tai buvo toli gražu netiesa. Daugelis Amerikos lietuvių moka šimtus lietuviškų dainų. Su didžiausia pagarba ir atsakingumu buriasi į dainos ir šokio vienetus, vardan lietuviškos kultūros išlaikymo ir jos puoselėjimo aukoja savo laisvalaikį, talentus ir pinigus.  Šiandien norėčiau, kad visa Lietuva išgirstų ir suprastų, su kokiu pasiaukojimu, meile Lietuvai bei jos kultūrai dirba išeivijos šokių vadovai, mokytojai, treneriai, muzikai.

Pamenu, kai mano vienas lietuviškai nekalbantis ir nesuprantantis šokėjas per paskutinį šokių šventės Čikagoje šokį ,,Suktinis”, besisukdamas tūkstantinėje Amerikos ir Kanados lietuvių šokėjų minioje, iš visos savo esybės sušuko: ,,I’m Lithuanian”, man suvirpėjo širdis. Tą akimirką šokio, draugystės, džiaugsmo, šilumos pripildytoje salėje virpėjo visus vienijantis žodis ,,Lietuva”.

Šis žodis jungia mus ir šiandien, besidžiaugiant gražiu ,,Grandies” jubiliejumi, šokėjų šypsena, energija, užmirštant, kiek naujų žilų plaukų atsirado vadovų galvose per paskutinius šventės ruošos mėnesius. Šių žmonių pasiaukojančio darbo dėka mes šiandien ir galim džiaugtis ,,Grandies” 50 gimtadieniu, sveikinti vadovus ir visą besišypsantį lietuviškąjį grandiečių būrį. Tokios akimirkos – tai kuras, stumiantis tolimesnio darbo mašiną, jų dėka jaunimas sugrįžta į repeticijas, jų dėka pavyksta šokių šventės, jų dėka ansambliai išgyvena iki tokių garbingų jubiliejų.

– Kaip prisijaukinate ir paruošiate kitus mokytojus?

AŠ: Mūsų grupės mokytojai yra grupėje užauginti šokėjai.

RJ: Visi mokytojai, išskyrus mane, yra mūsų grupės buvę gintariečiai. Jų meilė šokiui paskatino juos ir toliau tęsti šį nelengvą darbą.

RK: Vadovais dažniausiai tampa buvę ansamblio nariai. Mokytojai ir padėjėjai dalyvauja Lietuvių Tautinių šokių instituto rengiamuose kursuose ,,Dainavoje” prie Detroit, nuvažiuoja ir į Lietuvą, Nidos vienos savaitės kursus. Teko dviem jaunoms ,,Gintaro” mokytojoms stažuotis Vilniaus pedagoginio universiteto Choreografijos katedroje. Torontiečiai vadovai dažnai susitinka su iš Lietuvos atvykusiais choreografais. Seminaruose pasidalinama gerąja patirtimi, mokomasi naujų šokių.

– Ko palinkėtumėte ,,Grandies” ansambliui?

RJ: Nepavargt ir gyvuot dar ne vieną šimtmetį.

RK: ,,Grandies” ansambliui linkiu ilgų, kūrybingų veiklos metų. Vadovams – puikos sveikatos, gero nusiteikimo ir neblėstančio noro šokti, mokyti ir kurti. Ilgiausių metų, dar penkiasdešimt!

AŠ: ,,Grandies” ansambliui norėčiau palinkėti visada turėti tokius tvirtus, atsakingus, darbščius, mylinčius ir kūrybingus vadovus. Jiegu jie gyvuos – gyvuos ir ,,Grandis”.

– Ko palinkėtumėte kitiems tautinių šokių vienetams ir jų mokytojams bei vadovams?

RJ: Ištvermės.

AŠ: Jeigu šokate arba mokote šokio, tai, savaime aišku, jūs tai mylite ir per meilę save dalinate. Todėl belieka palinkėti – kantrybės, sėkmės ir daug gražių koncertinių programų.

– Ačiū. Linkime jums tolimesnės sėkmės ir energijos!

Kalbino Ramunė Kubiliūtė