Kaip sustabdyti Somalio piratus?

ALEKSAS VITKUS

Nors piratai ir jų puolimai žinomi jau nuo antikinių amžių, paskutiniais laikais jų pavojus jau buvo beveik praėjęs, ir apie piratus pagalvodavome gal tik nuėję į teatrą pasiklausyti nuotaikingos Gilbert ir Sullivan operetės „The Pirates of Penzance” muzikos ir pamatyti išdaigingas mėgstančių piratų imponuojančią elgseną ir jų pikantiškai egzotišką aprangą. Šiais neramiais laikais piratų pavojus vėl iškilo. Tik, jei stereotipiniai „Penzance” piratai plėšikavo prie pietinės Anglijos pakrantės, šių laikų piratai įžūliai pluša Afrikos vandenyse, labiausiai prie Somalio ir Nigerijos krantų.

Kitaip nei teroristai, piratai nei sprogdina, nei skandina, nei žudo, nors pasitaiko ir išimčių. Jiems pirmiausia rūpi pinigai, gal dar koks nors kitoks, lengvai atimamas grobis. Pinigai jiems leidžia įsigyti naujos technologijos ginklų, prieš kuriuos kovoti darosi vis sunkiau. Gal todėl vien 2008 m. jau yra užregistruota 111 laivų antpuolių, iš kurių net 42 buvo sėkmingi. Įkaitais buvo pagauti 815 jūrininkų, kurie vėliau paleisti. Vidutinė išpirka už kiekvieną laivą svyruoja nuo vieno iki kelių milijonų dolerių. Kaip praėję įvykiai rodo, piratai su pagrobtų laivų įgulomis paprastai elgiasi žmogiškai, jas aprūpindami maistu ir medicinine pagalba. Kodėl?

Laivų ir siuntimo bendrovės, norėdamos išvengti susišaudymų, vengia apginkluoti laivų įgulas. Dauguma pasaulio uostų neleidžia į juos įplaukti laivams su ginkluota įgula. Todėl laivų savininkai, kartu su draudimo kompanijomis, patariami advokatų ir finansininkų, visuomet iš kiekvienos susidariusios padėties ieško kuo pigesnės išeities. Todėl jie ir yra daug mieliau linkę išmokėti kad ir gana stambias sumas pinigų, žinodami iš patyrimo, kad laivų krovinys ir visa įgula netrukus bus paleista po to laikino sustabdymo, po susiderėtos išpirkos sumokėjimo.

Pasaulis nustebo, kai š. m. balandžio 8 d. Somalio piratai pirmą kartą išdrįso užpulti laivą, plaukiantį su Amerikos vėliava. Tai buvo nemažas 17,000 tonų talpos krovininis laivas „Maersk Alabama”, vežęs į Keniją maisto ir kitokią pagalbą. Piratams pavyko laikinai perimti laivo valdymą, ir, nors laivo įgula laivo valdymą netrukus atgavo, bėgantieji nuo laivo piratai pasiėmė su savimi savo noru pasidavusį laivo kapitoną Richard Phillips, taip norėjusį padėti įgulai išvengti galimo kraujo praliejimo.

Vis dėlto praėjo net keturios dienos, kol JAV prezidentas Obama paskelbė, jog Amerika apsisprendė kovoti prieš vis dažnėjančius piratų išpuolius, taip leisdamas Amerikos karo laivams bandyti išgelbėti pagrobtą kapitoną panaudojant ir ginklus („deadly force”). Netrukus kiekvienas amerikietis galėjo išdidžiai pasipūsti sužinojęs, jog Amerikos karo laivyno specialiai paruošti trys jūrininkai („SEALS”) trimis taikliais šūviais nušovė tris piratus, vis ar laikiusius pagrobusius kapitoną Phillips, kuriam bet kurią minutę grėsė mirtis.

Šia proga gal reikėtų prisiminti, kai beveik prieš du šimtus metų tik neseniai atsiradusios naujos valstybės JAV prezidentas Thomas Jefferson turėjo kovoti prieš šiaurės Afrikoje įsigalėjusias piratų įtakojamas valstybes ir kaip Amerikos karo laivynas, vedamas kapitono Stephen Decatur, ryžtingai ir galutinai sugniuždė ten bent kokią piratinę veiklą.

Piratus galima sutvarkyti taip, kaip juos viduramžiais priimtais būdais tvarkydavo Anglijos ir kitų valstybių karo laivai: „jei iš tolo – šauk; jei pagavai pakark” (shoot to kill or string ’em up). Bet šiais „politically or socially incorrect” laikais, deja, to jau atsisakyta, ir yra mėginama piratų problemą spręsti mažiau drastiškais,  XXI amžiui priimtais būdais.

Jau kuris laikas yra bandoma kovoti prieš piratus visoms suinteresuotoms valstybėms kartu. Bet kai praėjusią vasarą JAV su 19 kitų valstybių sutarė prižiūrėti Adeno įlankos laivyninkystę, nusiunčiant ten savo karo laivus, piratai pradėjo savo veiklą plėsti šimtus mylių nuo pakrančių, jau plačiame Indijos vandenyne. Šių metų pradžioje prie Somalio atsirado jau 20 karo laivų, kuriems tenka saugoti ilgą 1,900 mylių ilgumo pakrantę.

Sunku suprasti, kodėl plaukiant netoli Somalio krantų nėra naudojama konvojų sistema, taip sėkmingai veikusi abiejuose pasauliniuose karuose, išgelbėjusi šimtus, jei ne tūkstančius, krovininių laivų nuo vokiečių povandeninių laivų? Gal per daug radikalu? Tuo tarpu jau bandoma krovininiuose laivuose įrengti aukšto spaudimo vandens žarnas, kuriomis piratus galima būtų „nuplauti” nuo užpulto laivo denio.

Atrodo, veiksmingiausias būdas sumažinti piratų „verslo” klestėjimą būtų visos Somalio pakrančių blokada. Bet koks laivas, greitlaivis ar net ir motorinė valtis, išplaukianti nuo kranto, būtų sustabdoma patikrinimui. Neturint reikalingų dokumentų, toks laivas būtų siunčiamas atgal į uostą. Neklausantys įsakymo būtų labai paprastai skandinami.

Toks būdas ne tik gerokai sumažintų piratų pavojų, bet ir padėtų paprastiems Somalio žvejams, kurie, nesant jokiai veiksmingai jų vyriausybei, šiandien skundžiasi dėl nelegalaus svetimų kraštų žvejų nevaržomo žvejojimo, o taip pat ir dėl nelegalaus nuodingų medžiagų ar kitokių teršiančių atmatų išmetimo jų vandenyse.

Kas bebūtų bandoma kovojant prieš piratų veiksmus, tokios kovos ženklios pasekmės pasirodys tik tada, kai Somalyje atsiras valdžia, galinti tvarkyti kraštą, kuris šiandien jau 18 metų kenčia nuo vykstančio pilietinio karo tarp vis besikeičiančios vyriausybės ir radikalaus islamiško nusistatymo grupių. Bet užsieno pagalbos dabartinis (nuo 2009 m. sausio) Somalio ministras pirmininkas Omar Abdirashid Sharmarke neturi jokios galimybės ką nors sutvarkyti.