Kaip sustabdyti Somalio piratus?
ALEKSAS VITKUS
Nors piratai ir jų puolimai žinomi jau nuo antikinių amžių,
paskutiniais laikais jų pavojus jau buvo beveik praėjęs, ir apie
piratus pagalvodavome gal tik nuėję į teatrą pasiklausyti nuotaikingos
Gilbert ir Sullivan operetės „The Pirates of Penzance”
muzikos ir pamatyti išdaigingas mėgstančių piratų imponuojančią
elgseną ir jų pikantiškai egzotišką aprangą. Šiais
neramiais laikais piratų pavojus vėl iškilo. Tik, jei
stereotipiniai „Penzance” piratai plėšikavo prie
pietinės Anglijos pakrantės, šių laikų piratai įžūliai
pluša Afrikos vandenyse, labiausiai prie Somalio ir Nigerijos
krantų.
Kitaip nei teroristai, piratai nei sprogdina, nei skandina, nei žudo,
nors pasitaiko ir išimčių. Jiems pirmiausia rūpi pinigai, gal
dar koks nors kitoks, lengvai atimamas grobis. Pinigai jiems leidžia
įsigyti naujos technologijos ginklų, prieš kuriuos kovoti darosi
vis sunkiau. Gal todėl vien 2008 m. jau yra užregistruota 111 laivų
antpuolių, iš kurių net 42 buvo sėkmingi. Įkaitais buvo pagauti
815 jūrininkų, kurie vėliau paleisti. Vidutinė išpirka už
kiekvieną laivą svyruoja nuo vieno iki kelių milijonų dolerių. Kaip
praėję įvykiai rodo, piratai su pagrobtų laivų įgulomis paprastai
elgiasi žmogiškai, jas aprūpindami maistu ir medicinine pagalba.
Kodėl?
Laivų ir siuntimo bendrovės, norėdamos išvengti
susišaudymų, vengia apginkluoti laivų įgulas. Dauguma pasaulio
uostų neleidžia į juos įplaukti laivams su ginkluota įgula. Todėl laivų
savininkai, kartu su draudimo kompanijomis, patariami advokatų ir
finansininkų, visuomet iš kiekvienos susidariusios padėties
ieško kuo pigesnės išeities. Todėl jie ir yra daug
mieliau linkę išmokėti kad ir gana stambias sumas pinigų,
žinodami iš patyrimo, kad laivų krovinys ir visa įgula netrukus
bus paleista po to laikino sustabdymo, po susiderėtos išpirkos
sumokėjimo.
Pasaulis nustebo, kai š. m. balandžio 8 d. Somalio piratai pirmą
kartą išdrįso užpulti laivą, plaukiantį su Amerikos vėliava. Tai
buvo nemažas 17,000 tonų talpos krovininis laivas „Maersk
Alabama”, vežęs į Keniją maisto ir kitokią pagalbą. Piratams
pavyko laikinai perimti laivo valdymą, ir, nors laivo įgula laivo
valdymą netrukus atgavo, bėgantieji nuo laivo piratai pasiėmė su savimi
savo noru pasidavusį laivo kapitoną Richard Phillips, taip norėjusį
padėti įgulai išvengti galimo kraujo praliejimo.
Vis dėlto praėjo net keturios dienos, kol JAV prezidentas Obama
paskelbė, jog Amerika apsisprendė kovoti prieš vis dažnėjančius
piratų išpuolius, taip leisdamas Amerikos karo laivams bandyti
išgelbėti pagrobtą kapitoną panaudojant ir ginklus
(„deadly force”). Netrukus kiekvienas amerikietis galėjo
išdidžiai pasipūsti sužinojęs, jog Amerikos karo laivyno
specialiai paruošti trys jūrininkai („SEALS”) trimis
taikliais šūviais nušovė tris piratus, vis ar laikiusius
pagrobusius kapitoną Phillips, kuriam bet kurią minutę grėsė mirtis.
Šia proga gal reikėtų prisiminti, kai beveik prieš du
šimtus metų tik neseniai atsiradusios naujos valstybės JAV
prezidentas Thomas Jefferson turėjo kovoti prieš šiaurės
Afrikoje įsigalėjusias piratų įtakojamas valstybes ir kaip Amerikos
karo laivynas, vedamas kapitono Stephen Decatur, ryžtingai ir galutinai
sugniuždė ten bent kokią piratinę veiklą.
Piratus galima sutvarkyti taip, kaip juos viduramžiais priimtais būdais
tvarkydavo Anglijos ir kitų valstybių karo laivai: „jei iš
tolo – šauk; jei pagavai pakark” (shoot to kill or
string ’em up). Bet šiais „politically or socially
incorrect” laikais, deja, to jau atsisakyta, ir yra mėginama
piratų problemą spręsti mažiau drastiškais, XXI amžiui
priimtais būdais.
Jau kuris laikas yra bandoma kovoti prieš piratus visoms
suinteresuotoms valstybėms kartu. Bet kai praėjusią vasarą JAV su 19
kitų valstybių sutarė prižiūrėti Adeno įlankos laivyninkystę,
nusiunčiant ten savo karo laivus, piratai pradėjo savo veiklą plėsti
šimtus mylių nuo pakrančių, jau plačiame Indijos vandenyne.
Šių metų pradžioje prie Somalio atsirado jau 20 karo laivų,
kuriems tenka saugoti ilgą 1,900 mylių ilgumo pakrantę.
Sunku suprasti, kodėl plaukiant netoli Somalio krantų nėra naudojama
konvojų sistema, taip sėkmingai veikusi abiejuose pasauliniuose
karuose, išgelbėjusi šimtus, jei ne tūkstančius,
krovininių laivų nuo vokiečių povandeninių laivų? Gal per daug
radikalu? Tuo tarpu jau bandoma krovininiuose laivuose įrengti
aukšto spaudimo vandens žarnas, kuriomis piratus galima būtų
„nuplauti” nuo užpulto laivo denio.
Atrodo, veiksmingiausias būdas sumažinti piratų „verslo”
klestėjimą būtų visos Somalio pakrančių blokada. Bet koks laivas,
greitlaivis ar net ir motorinė valtis, išplaukianti nuo kranto,
būtų sustabdoma patikrinimui. Neturint reikalingų dokumentų, toks
laivas būtų siunčiamas atgal į uostą. Neklausantys įsakymo būtų labai
paprastai skandinami.
Toks būdas ne tik gerokai sumažintų piratų pavojų, bet ir padėtų
paprastiems Somalio žvejams, kurie, nesant jokiai veiksmingai jų
vyriausybei, šiandien skundžiasi dėl nelegalaus svetimų
kraštų žvejų nevaržomo žvejojimo, o taip pat ir dėl nelegalaus
nuodingų medžiagų ar kitokių teršiančių atmatų išmetimo
jų vandenyse.
Kas bebūtų bandoma kovojant prieš piratų veiksmus, tokios kovos
ženklios pasekmės pasirodys tik tada, kai Somalyje atsiras valdžia,
galinti tvarkyti kraštą, kuris šiandien jau 18 metų
kenčia nuo vykstančio pilietinio karo tarp vis besikeičiančios
vyriausybės ir radikalaus islamiško nusistatymo grupių. Bet
užsieno pagalbos dabartinis (nuo 2009 m. sausio) Somalio ministras
pirmininkas Omar Abdirashid Sharmarke neturi jokios galimybės ką nors
sutvarkyti.