Prano Domšaičio sugrįžimai iš toli ir seniai

VITA MORKŪNIENĖ
Bernardinai.lt

Šiaulių „Aušros” muziejaus Ch. Frenkelio viloje iki birželio vidurio veiks paroda „Pranas Domšaitis (1880–1965). Tapyba” iš Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje rinkinių. Dviejose muziejaus salėse išdėstyta kolekcija pristato ankstyvąjį ir vėlyvąjį jo kūrybos periodus, kuriuos skiria didžiulės metų atkarpos, o vienija ryškios lietuviškumo apraiškos.

Paroda neturi konkretaus pavadinimo. Tačiau ją, kaip ir visus kitus Lietuvoje rengiamus P. Domšaičio kūrybos pristatymus, galėtume vadinti vienodai – „Sugrįžimai”.

„Mano tapybos esmė yra magiškas realybės atsivėrimas, savybė, paveldėta iš tolimosios baltiškosios Tėvynės”, – kadaise sakė P. Domšaitis.

Kūrybinis palikimas – Lietuvoje

Grįžtant prie jos – tai unikali pažintis su pasaulyje seniai pripažinto ir įvertinto žmogaus kūryba, kuri ilgai buvo nepažinta ir svetima jo tėvynėje, į kurią senatvėje svajojo sugrįžti, ir kam nebuvo lemta nutikti. Tik visai neseniai, palankiai susiklosčius daugeliui aplinkybių, P. Domšaičio kūryba tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi.

Šiandien galime džiaugtis ir didžiuotis, kad didžioji menininko kūrybinio palikimo dalis saugoma Lietuvoje. Lietuvai šią dovaną įteikė Lietuvių Fondas Čikagoje. Suprasdamas P. Domšaičio kūrybos vertę ir unikalumą, Fondas nutarė išsaugoti jo kūrybos palikimą ir 1980–1981 metais iš dailininko našlės nupirko per 800 kūrinių, kuriuos skyrė nepriklausomai Lietuvai, neabejodamas, kad toks laikas būtinai ateis. 1989 metų vasarą Lietuvą pasiekė pirmieji 530 kūrinių.

Pirmoji paroda surengta Vilniaus dailės muziejuje, po to darbai perkelti į Klaipėdos paveikslų galeriją, kuriai 2004 metais suteiktas P. Domšaičio vardas. Įvertinęs, kaip rūpestingai ir pagarbiai Lietuvoje elgiamasi su P. Domšaičio palikimu, 2006 metais Fondas perdavė dar 135 paveikslus.

Manoma, kad iš viso dailininkas yra sukūręs per 900 paveikslų. Jų yra Vokietijos ir Pietų Afrikos muziejuose, Australijos ir Amerikos žemynuose, galerijose ir privačiose kolekcijose, jie yra paklausūs pasauliniuose meno aukcionuose.

Tokios didelės kolekcijos sugrįžimas reikšmingas visai Lietuvos kultūrai. Meno istorijoje tokių atvejų nėra labai daug.

Kelyje

Jeigu kas nors kada nors parašytų P. Domšaičio biografinį romaną, veikiausiai pavadintų jį „Kelyje”. Romanas būtų kupinas ieškojimų, atradimų ir praradimų, kūrybos džiaugsmo ir paniekinto kūrėjo skausmo, jame būtų aistros, vilties ir tikėjimo, jame būtų aprašytas žmogaus atsparumas, stebimasi kūrybiniu ilgaamžiškumu. P. Domšaitis mirė sulaukęs 85erių Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Jo amžininkai, o dabar ir kūrybos tyrinėtojai su nuostaba teigia, kad paskutiniai penkiolika jo gyvenimo metų buvo bene sėkmingiausi, rezultatyviausi ir brandžiausi per visą kūrybinį kelią. Seno žmogaus ženklo juose nė kvapo – tik kūrybos polėkis, savitas žvilgsnis, gili ir aiški mintis, tobulos kompozicijos. Tuo metu buvo sukurtos ypač gilios, prasmingos kompozicijos religiniais motyvais, o biblinė „Bėgimo į Egiptą” tema – viso jo gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Toje knygoje, be abejonės, būtų išvardyti ir jo vaikystės, jaunystės takeliai, varginantys emigranto keliai, tūkstančiai kilometrų, keliaujant po pasaulį, milžiniškas atstumas, fiziškai skyręs jį nuo „tolimosios baltiškosios tėvynės”.
Yra išlikę liudijimų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną P. Domšaitis ištarė žodžius: „Aš visada esu kelyje”, lyg apibendrindamas visą savo gyvenimą. Taip pavadintas ir vienas iš paskutinių jo kūrinių.

Vingiai

P. Domšaitį suformavo ir išugdė vokiečių ir lietuvių kultūros. Vokiečio ir lietuvės šeimoje Mažojoje Lietuvoje gimęs ir augęs P. Domšaitis iki 27erių dirbo savo tėvų ūkyje, kurį drauge su nedidele užeiga turėjo perimti kaip vyriausias sūnus. Jo gabumai dailei buvo akivaizdūs nuo mažens jis piešė, tapė, drožė, tačiau tam galėjo skirti tik laisvalaikį. Susitikimas 1907 metais su žymiu vokiečių dailininku Maksu Lybermanu buvo lemtingas. Jis įtikino tėvą meniniais sūnaus gabumais ir davė rekomendaciją į Karaliaučiaus meno akademiją. Vėliau P. Domšaitis tobulinosi Berlyne, Osle bendravo su Edvardu Munku, o 1914–1918 metais lankėsi Nidos menininkų kolonijoje. Pripažinimo Vokietijoje P. Domšaitis sulaukė 1919 metais, surengęs pirmąsias individualias parodas Berlyne ir Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija). Gyvenimas ėjo į priekį – ateitis atrodė viltinga.

1933 metais Vokietijoje į valdžią atėję naciai nepripažino modernaus meno (ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo), uždraudė dailininkams rengti parodas, jų kūrinius išmetė iš galerijų. Į juoduosius sąrašus patekusiems dailininkams netgi buvo draudžiama parduoti dailės priemones. P. Domšaitis pateko tarp draudžiamųjų – „degeneratų”.

1937 metais Miunchene buvo surengta konfiskuotų kūrinių kilnojamoji paroda „Išsigimęs menas”. Joje buvo ir P. Domšaičio kūrinių. Menininkas skaudžiai išgyveno šį laikotarpį. Ilgam apsigyveno Austrijoje. Čia susitiko ir bendravo su Telesforu Valiumi, Pauliumi Augiu ir kitais Lietuvos dailininkais, pabėgusiais iš Lietuvos nuo sovietų. Kartu su lietuviais dalyvavo emigrantų parodose, pirmąkart atstovaudamas lietuvių dailei. Nuo 1949ųjų su žmona apsigyveno Pietų Afrikoje. Keiptaune prabėgo patys ramiausi ir kūrybingiausi metai.

Tautybės ir pilietybės lietuvis

„Aš, Pranas Domšaitis, tautybės ir pilietybės lietuvis...” Taip prasideda 1947 metais rašytas jo gyvenimo aprašymas. „...Lietuvybę pilietybę gavau tapus Lietuvai nepriklausomu kraštu. Pirmieji mano tapybos darbai buvo pašvęsti tėvynės vaizdams kurti.” Kai rašė šiuos žodžius, jam buvo 67eri.

Lietuvišką pasą jis gavo 1923 metais Kaune. Ir nuo to laiko beveik visus darbus pasirašydavo lietuviškai. Toks buvo vidinis poreikis, su motinos krauju gautas lietuvybės jausmas, kurio neprarado nei blaškomas XX amžiaus karų ir suiručių, nei varginamas klajonių po pasaulį, nei gyvenimo saulėlydį pasitikdamas toli nuo Lietuvos, Keiptaune, kur atgulė amžino poilsio. Visą gyvenimą P. Domšaitis nepamiršo gimtinės, jos vaizdai įkvėpė daugelį jo paveikslų. Dailėtyrininkų teigimu, jo kūriniuose susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, lietuvių liaudies pasaulėjauta, egzistenciniai apmąstymai, Afrikos menas.

Jo gyvenimiškoji pozicija, ištikimybė gimtajam kraštui ir tėvų kraujui gražiai ir prasmingai praturtina jo paties gyvenimo paveikslą.

(Straipsnis spausdinamas sutrumpintas)

P. S. P. Domšaičio kūrinių kartais pasirodo meno aukcionuose. Juos čia parduoda įvairių kraštų komercinės galerijos. ,,Artprice”, didžiausios internetinės pasaulio meno rinkos informacinės svetainės, duomenimis, 1991–2004 m. aukcionuose pasirodė šešiasdešimt aštuoni P. Domšaičio kūriniai, iš jų šešiasdešimt trys  tapybos darbai, keturios pastelės, vienas piešinys rašalu. Aukcionuose pateikti P. Domšaičio kūriniai atspindi svarbiausias jo temas: peizažai, natiurmortai, afrikietiško gyvenimo scenos, kompozicijos religine tema.

Atidarant ,,Draugo” šimtmečiui skirtą parodą Vytautas Vepštas atnešė internetinės svetainės nytimes. com/09 p. 28 kopiją, kurioje skelbiamas aukcionas. Skelbime įdėta parduodamo P. Domšaičio paveikslo reprodukcija.

L.A.