JAV kareiviai Kinijoje per ,,Boksininkų sukilimą“.
Lietuvos kareivėliai kovose Kinijoje ir Filipinuose
DONATAS JANUTA
Šiandien Lietuvos kareiviai tarnauja tarptautinėse gretose Afganistane. Amerikos kariuomenėje 1898– 1899
m. lietuviai kovėsi Filipinuose. O 1899–1901 m. Kinijoje. Vieni
– kaip Amerikos kariuomenės savanoriai, kiti – kaip Rusijos
caro priverstiniai kareiviai. Tie ,,maskoliški” ir
,,amerikietiški” lietuviai Kinijoje vienas kitą
susitikdavo lyg seniai nesimatę broliai.
Po 1894 m.
japonų-kinų karo Kinijoje apsigyveno ne tik japonai, bet ir rusai,
amerikiečiai, anglai, vokiečiai ir prancūzai. Daugiausia dėl prekybos,
bet atvyko ir katalikų, ir protestantų misionierių savo žodį skleisti.
Tie visi svetimšaliai sukėlė didelį Kinijos valstiečių
nepasitenkinimą. Tada plačiai po visą kraštą susibūrė kinų
slaptos draugijos, kurios veikė prieš europiečių kultūrą ir
krikščionybę. Tos slaptos draugijos susijungė į tada vadinamo
,,didžiojo kumščio” arba ,,boksininko” sąjūdį ir
pradėjo terorizuoti svetimtaučius.
Tada rusai, amerikiečiai ir kiti atsiuntė savo kariuomenes tuos
,,boksininkus” malšinti. ,,Boksininkų sukilimo”
(angliškai ,,Boxer Rebellion”) karas tęsėsi dvejus metus.
Iš lietuvių kareivių laiškų aiškiai matosi tų
laikų lietuvių gyvenimo ir kultūros bruožai ir kariški jų
vargai. Laiškus cituojant, kalba palikta originali.
Kelionės ir ,,velniūkszcziai”
Lietuviai, tarnavę JAV kariuomenėje, buvo siunčiami į Kiniją per
Filipinus, kur tada dar vyko JAV-ispanų karas. Ispanus nugalėjus,
amerikiečiams teko dar kovoti prieš pačius filipiniečius. Juozas
Vosylius, kilęs iš Vilkaviškio apskrities, šitaip
rašo apie savo kelią iš Lietuvos į tolimus
kraštus: ,,Iszkeliavęs isz Lietuvos nuvykau į Liverpoolį
(Anglija), kur pagyvenęs pusantrų metų 1888 m. keliavau Amerikon į
Shenandoah, Pa. Isz Sjenandoah nuvykau į Mass. valstiją, paskiaus į
Illinois, kur 5 metus dirbau drato pabrike Waukegan, ir gerai
uždirbdavau, bet budamas tarp ,,gerų draugų” veik viską
pragerdavau. Mat prie kokių pristoji, tai tokiu pastoji.”
Toliau Vosylius rašo, kad darbams sumažėjus, įstojo į JAV
kariuomenę ir per San Francisco uostą išplaukė į Filipinus:
,,Artinantės prie Pilipinų salų priplaukėm kalną, isz kurio vertėsi
augsztyn ugnis Pagal pasakas isz Lietuvos, būk pekla esanti viduryje
žemės, todėl akis isztempęs žiūrėjau ar nepamatysiu kokį velniūksztį su
kabanėku (ar tai nebus velnio trišakė šakė? – D.
J.), į ką įtikėjau skaitydamas gyvenimus szventūjų, bet nei vieno
nemacziau.”
Tų laikų lietuviai Lietuvos kunigų pamokslais turbūt tikėjo pažodžiui,
nes kitas lietuvis Juozas Jakas velnius irgi panašiai
įsivaizdavo, ir kai su kariais išlipo Filipinuose, pastebėjo:
,,Gyvenanti czia kiniecziai tepgi yra katalikai, ir sienas apkarstę su
visokiais szventųjų paveikslais, o kartu ir prakeiktųjų velnių. Nors
tokius nedorėlius neverta namuose laikyti, kurie su kabanėku stovi pas
mirsztantį žmogų ir laukia jo dųszelės, o pekloje su smala aptepę
kepina dar.”
Kovos ir kiti malonumai Filipinuose
,,Musztynių su pilipiniecziais turėjome daugelį, bet didžiause buvo
kalnuose tarp San Pable ir Santa Kruz. Kiek mūsų amerikonų tapo
užmušzti isz tikrųjų negalėjau patirti, bet pats macziau 38
užmusztus ir 100 sužeistų. Apie Manilą mūsziai yra labai tankųs.
Pilipiniecziai buvo pataisę minas, tai kaip užėjo du batalijonai
Californijos savanorių, juos isznesziojo po orą kaip muses.”
,,Karė su pilipiniecziais, kaip rodosi, negreitai pasibaigs, nes su
jeis karą vesti yra visai kitoniszka, negu su Ispanija buvo. Amerikonai
juos vejasi į nežinomas vietas ir apsižiųri kad tie jau puola ant jų
užpakalio.”
,,Net miesteliuose, kur stovi Amerikos kariauna, reikia buti labai
atsargiais; negali iszeiti su mažiaus kaip 50 kareivių, o ir tai
pasitaiko kad užmusza arba sužeidžia keletą mųsų amerikieczų.”
,,O tų visokių vabalų! lekiojanczių ir rėpliojanczių. Užmigus jie
tuojaus taisosi prie vakarienės. Isz ryto reikia kiszenius
iszkraustyti, nes pilni prilenda vabalų. Karsztis vidurdienyje toks
didelis, kad negirdėti jokio pauksztelio nei varlės kurkiant, bet vakar
ir naktyje kelia jie veseilę, kad reikia ausis užsikiszti.”
,,Maniloje yra vienas žydas isz Prienų, turi karcziamą ir prostitucijos
namą, kuriame lieka visos amerikonų algos. Kaip mudu su tuomi žydu
kalbam lietuviškai, tai niekas nesupranta. Maniloje suėjau 3
lietuvius: Jona Janaucką isz Naumiszczio, Juozą Vasikaucką isz
Vilkaviszkio, ir Antaną Szukį isz Raseinių.”
,,Mažuose miesteliuose czionais neesant karcziamų, nėra kur pragerti
piningus ir kareiviai turėtų ką susiczėdyti: bet ne, gavę iszmokestį
tol loszia isz kauliukų ir kazirų, kol viską praloszia. Doro žmogaus
mus pulke sunku rasti, sugabenti visi girtuoklei, tinginiai ir
visztininkai.”
Pasiekus Kiniją
Didesnis lietuvių skaičius Kinijoje atsirado XIX a. pabaigoje–XX
a. pradžioje. Vieni atvyko iš Sibiro tremties, kiti prie
geležinkelių dirbti, kiti atsirado klaidžiodami Pirmojo pasaulinio karo
metu. San Francisco apylinkėje ir šiandien gyvena lietuvaitė,
gimusi Kinijoje, Sibiran tremtų lietuvių šeimoje, kurios pase
užrašyta, kad ji kinė. Keliuose miestuose, kaip Charbine ir
Shanghai, net buvo įsikūrusios mažos lietuvių kolonijos.
,,Boksininkų sukilimui” malšinti Rusijos kareivių atsiųsta
daugiau negu Amerikos, toje rusų kariuomenėje lietuvių buvo daugiau
negu amerikiečių kariuomenėje. Toliau pateikiamuose laiškuose
rašo tas pats Vosylius ir kiti lietuviai, perkelti Kinijon
iš Filipinų karo.
,,Rugsėjo 26 d. antru kart suėjom maskoliszką kariauną, o tarp tos ir
su lietuviais. Pirmą kartą suėjus negalėjom gana iszsikalbėti dėl
stokos laiko. Gražu o sykiu ir graudu, suėjus savo sanbrolius taip
tolyman kraszte. Maskoliszkoj kariaunoj lietuviu yra apie 50; su visais
negalėjom sueiti, nes jie visur iszsbarstyti. Suėjom tiktai szituos isz
Kauno gubernijos: Antaną Avižonį, Vincą Pernavą, B. Pacziulį, Vladą
Radzinską, Julių Grigaliuną, Joną Pasimėką, J. Bžeskį, J. Petkeviczių,
A. Kalinį, ir Baguszį.”
Minimas Antanas Avižonis ilgai tarnavo rusų kariuomenėje ir per Pirmąjį
pasaulinį karą buvo vokiečių paimtas nelaisvėn. Avižonio tėvas Ignas
spaudos draudimo laiku buvo knygų platintojas, bendravo su Kipru
Bieliniu. Pats A. Avižonis nuo spaudos draudimo laikų rašė į
lietuvių spaudą, 2 metus praleido Amerikoje. Minimi rusų kariuomenės
lietuviai apie savo patyrimą šitaip pasakojo:
,,Birželio 10 d. iszkeliavome isz Chabarovsko Sibire, ir 10-tą dieną
jau buvome Taku įtakoje, Kinijoje. Ankszcziau nematę karės, toji mums
iszveizdėjo be galo žiauri. Visi svetimtaučiai apsiginklavę nuo padų
iki virszugalvio, ėjo nabagus kinieczius muszti, už tai kad tie jie
negalėdami atsiginti nuo visokio tipo misionierių siulanczių iszganymą
duszios, o atimanczių žemiszkus turtus, pradėjo juos galabinti
negalėdami geruoju nuo jų nusikratyti.”
Toliau pasakoja, kaip užėmus Tientsin miestą įvyko ,,ekspliozija”
ir kad tarp nukentėjusių ,,maskolių” buvo ir lietuvių: ,,Isz
lietuvių tapo užmuszti Martynas Riklis isz Raseinių ir Jonas Petrauckas
isz Panevėžio. Sužeisti: Viktoras Dapkus isz Raseinių ir Petras
Bardauskas, latvys, isz Minsko gubernijos.”
Vienas kareivėlis pranašavo Kinijai gerą ateitį: ,,Kiniecziai
bus greit civilizuoti, nes pirmas alaus bravoras Kinuose jau
gatavas.”
Lietuviai kareivėliai ,,knygnešiai”
Antanas Sujeta rašo: ,,Tarp maskoliszkų kareivių teko (Kinijoje)
ir su vienu lietuviu kapitonu susitikti. Jis sakėsi esąs isz Senapilės,
bet, sakėsi lietuviszkai negalįs gerai kalbėti, taigi kalbėjome
lenkiszkai. Jis mane kvailiu iszvadino, kad asz esmi kariaunoje
savanorius, ypacz szitokiame laike. Anot jo žodžių į kariauną nereikia
eiti, jei titkai niekas neverczia. Asz turėdamas kelis numerius
‘Vienybės’ su savim, daviau jam skaityti. Jis sakė, kad
taip kaip isz naujo ant svieto užgimęs, pirmu kartu pamatęs lietuviszką
laikrasztį.”
Juozas Vosylius panašiai rašo: ,,Gavęs
‘Vienybę‘ asz siuncziu ją perskaitęs kitiems lietuviams:
teip nuleidau keletą numerių į Mandžuriją, tiems broliams, kurie
vargasta po maskoliaus jungu.”
Iš ,,maskoliškų” lietuvių atsiliepta šitaip
apie Amerikos lietuvių spaudą: ,,Ne vien tik lietuviai nusistebėjo, jog
galime sulaukti isz Amerikos lietuviszkų laiszkų ir laikraszcių, kada
paczioj mūsų motinoj Lietuvoj labai retai sugriebti ką paskaityti savo
kalboje. Net ir gudai apspito mus visokiais klausimais.”
Vėliau ir iš pačios Lietuvos gautas laiškas: ,,Amerikoje
iszleidžiamas laikrasztis, Kinuose pateko į lietuvio rankas ir tuomi į
Lietuvą per Kinus atėjo. Tik ir gerai jums, kad galite savo kalboje ką
norite skaityti. Pas mus (Lietuvoje) lietuviszki raštai tai
medus ir jį reik pasiekti per eiles maskoliszkų durtuvų ir kulkų.”
Bet ne visi ,,amerikietiški” lietuviai kareivėliai gerbė
mokslą ir spaudą. Grįždamas iš Kinijos per Filipinus Vosylius
skundėsi: „Pradėjau nerymaut ir iszsiilgti savo brolių lietuvių.
Teisybė, szia Manilėje yra daug lietuvių ir mes gana tankiai,
pasitaiko, sueiname. Ale, Dieve susimilk, gerų lietuvių yra mažai.
Nekurie, kaip tik pėdę (algą) gauna, tuoj prageria. Nekurie, vėl
lietuviszkos kalbos gėdisi, a angliszkai nemoka. Czia ateina pas mus
keli lietuviszki laikraszcziai isz Amerikos, tai yra tokių lietuvių,
kurie isz tų laikraszczių juokiasi, o angliszkai nemoka skatyti, tai ir
nieko nežino.”
Tačiau Sujeta ir Vosylius ne tik gerbė, bet net ir karo lauke būdami
rėmė lietuvių spaudą ir mokslą. Sujeta: ,,Kaip gausime algas tai
prisiusime po kiek ir ant parodos lietuviszkų knygų Paryšiuje.
Labai laukiu ‘Vienybės’”. Vosylius: ,,Prisiuncziu
czion 50 ct. ant paminklo Dr. V. Kudirkai kuris dėl lietuvių gerovės
daugiausia gero padarė. Teipgi 25 ct. aukauju paszalpai nukentėjusių
brolių, už platinimą apszvietos.”
Kareivėlių pamokos
Kaip ir visi jauni kareivėliai – ir rusų caro priverstiniai, ir
Amerikos savanoriai lietuvaičiai, Kinijoje ir Filipinuose gavo gyvenimo
pamokų:
,,14 pulkas pateko į mūszį su pilipiniečiais o mano kompanija tai
pasiliko veik iszmuszta. Daugelis jau kapuose o kiti dar
ligonbucziuose, bet kapai ir jiems netolymi. Kaip nustos lytus, tai
skerdynė bus nemenka.”
,,Gegužės 28 d. gavome 400 rekrutų dapildymui mūsų regimento vieton užmusztų ir sziaip mirusių nuo visokių ligų.”
,,Mūszyje 13 Liepos isz Amerikos kariaunos 68 tapo užmuszti, tarp tų
pulkaunykas ir du apicieru, ir 42 tapo nelaisvėn. Mano draugas Stasys
Karasiejus, paeinantis isz Vilniaus gubernijos laimingai liko
gyvu.”
,,Taigi ne bereikalo sakau, jog mes nelaimingi, kurie carui tarnaujame
kaipo koki vargininkai. Praėjusioj vasaroj, per Kinų maisztą, nemažai
pražuvo lietuvių nežinia už ką, o negali žinot, kas ir su mumis
atsitiks.”
,,Isz lietuviszkų laikraszczių matyti kad nemažai Amerikos lietuvių
pasiduoda į kariuomenę. Vienog, nei vienas neranda czia linksmybių, tik
randa vargą kokio nesitikėjo. Kariaunoje tarnauti yra nelengva ir asz
nelinkiu nei vienam lietuviui to skurdo, kurį iszskurdau.”
Medžiaga šiam straipsniui
paimta iš 1899–1901 m. JAV lietuvių laikraščių
,,Vienybė Lietuvininkų” ir ,,Žvaigždė” ir iš knygos
,,Amerikiečių Lietuvių kariškos aspiracijos” (Vytautas
Steponaitis, Kaunas, 1927).
JAV kareiviai Filipinuose.