DR. PETRĄ KISIELIŲ PRISIMENANT

Dr. Petras Kisielius – ateitininkijos ąžuolas

VACLOVAS KLEIZA

Prieš metus mirties angelas pasišaukė pas save vieną iš šviesiausių ateitininkijos šulų – dr. Petrą Kisielių, kuris per visą savo gyvenimą tarsi tas ąžuolas, šaknis giliai suleidęs į gimtojo krašto dirvą, plačiomis šakomis gaubė mūsų išeivijos gyvenimą. Nuo pat jaunystės įsisąmoninęs ateitininkiškus idealus, jais vadovavosi savo asmeniniame, profesiniame ir visuomeniniame gyvenime. Jo uždegantis optimizmas bei trykštanti energija lydėjo jį kiekviename žingsnyje ir buvo visiems nuolatiniu pavyzdžiu.

Jau nuo studentavimo dienų jį matėme pirmose ateitininkų eilėse. Organizacinė veikla buvo jo gyvenimo neatskiriama dalis. Studijuodamas jis atstovauja ateitininkams Vytauto Didžiojo universiteto studentų atstovybėje (1941–1943), vėliau, jau už Lietuvos sienų, buvo studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas (1949–1951). Persikėlęs į JAV, nors ir įtemptai užimtas profesinėmis pareigomis, niekuomet neatitrūksta nuo savo organizacijos, bet nuolat serga ir rūpinasi jos gerove. Jis ir Cicero moksleivių ateitininkų vysk. M. Valančiaus kuopos globėjas, Cicero sporto klubo  „Ateitis” pagrindinis rėmėjas, ir nuolatinis Dainavos stovyklavietės rėmėjas, ir vienas iš Ateitininkų Namų Lemonte pradininkas. Suprasdamas moksleivių bei studentų ateitininkų rėmimo reikalą bei paramą visai ateitininkiškai veiklai, nuo 1968 m. iki 1974 m. jį matome stovintį prie Ateitininkų šalpos fondo vairo. Tačiau jo didžiausias įnašas ir indėlis ateitininkijai lieka jo nenuilstamas vadovavimas ateitininkų organizacijai, kai 1973 metais jis išrenkamas Ateitininkų federacijos vadu. Tose pareigose dr. Kisielius išbuvo 6 metus (1973–1979).

* * *

Jo kadencijos metu buvo jaučiamas ateitininkų atgimimas ir atsinaujinimas. Tas laikotarpis pasižymėjo keliais ypatingais momentais. 1975 m. rugpjūčio 24–31 dienomis vietoj tradicinio penkmečio kongreso Dainavos stovyklavietėje surengiama Ateitininkų federacijos jubiliejinė stovykla, kurioje dalyvauja apie 500 ateitininkų. Tai pirmoji tokia plataus masto ateitininkų stovykla JAV.

„Jubiliejus nėra vien kalendorinė sukaktis ar tik istorinis žvilgsnis. Savo esmėje jubiliejus yra organizacinio gyvenimo pripažinimas savuoju gyvenimu. Jubiliejus yra mus įpareigojąs uždavinys kūrybinei kovai. Šią kovą mes ryžtamės vesti trijuose frontuose: 1) religiniame – Bažnyčia kovoja už pasaulį; 2) tautiniame – mūsų tauta kovoja už laisvę ir 3) asmeniniame – kovojame už savo identitetą. Vadinasi, mes norime laimėti pasaulį Kristui, laimėti savo tautos laisvę ir laimėti save pačius kaip pilną katalikišką, lietuvišką asmenybę. Šią trilypę kovą laimėti tėra įmanoma tik pozityviu veikimu ir kūryba. Tebūnie ši jubiliejinė savaitė mūsų organizacijos ir mūsų visų atsinaujinimo savaitė.” Taip kalbėjo Ateitininkų federacijos vadas dr. Kisielius, atidarydamas jubiliejinę stovyklą, kurios metu, prisimenant vysk. M. Valančiaus laikų atsparumą ir šių dienų lietuvių tautos teberodomą ištikimybę katalikų tikėjimui, buvo pastatytas pirmas lietuviškas kryžius ir taip pradėta Dainavos stovyklavietės kryžių kalno tradicija. Stovyklos metu Ateitininkų  Federacijos valdyba atgaivino 1967 m. įsteigtą Stasio Šalkauskio kūrybinę premiją, įteikdama ją kun. Stasiui Ylai. Ligi tol tą premiją buvo gavę dr. J. Girnius, prof. A. Maceina ir prof. S. Sužiedėlis.

Antras didelis užsimojimas, vadovaujant dr. P. Kisieliui, susilaukęs nemažo mūsų visuomenės dėmesio – tai 1977 m. rugsėjo 1–4 dienomis, minint 50 m. sukaktį nuo Palangos reorganizacinės konferencijos, Clevelande įvykęs devintasis Ateitininkų kongresas, kurio šūkis buvo „Liudykime Kristų ir savąją tautą”. Apie šio jubiliejinio kongreso metų dvasią ir uždavinius dr. Kisielius kalbėjo jau 1977 m. kovo 5 d. Cicero moksleivių ateitininkų vysk. M. Valančiaus kuopos 25 m. sukakties minėjime: „Šie 1977 m. – tai mūsų organizacijos jubiliejinio kongreso metai, žymį 50 m. sukaktį nuo pirmojo didžiojo ateitininkų sąskrydžio Palangos konferencijoje 1927 m., kuri buvo labai reikšminga jaunos ateitininkijos ateičiai. Kongresiniai metai jau dabar iš kiekvieno ateitininko laukia gilesnio susimąstymo, platesnio išsiskleidimo kūrybiniais užmojais ir ateitininkiškąja dvasia, blaivaus įžiūrėjimo į dabartį ir entuziazmu spinduliuojančio žvilgsnio į ateitį. Jubiliejinis kongresas nėra tik džiaugsmas dėl praeities laimėjimų, bet ir pasiryžimas, ir uždavinys dirbti dabarčiai ir ateičiai, kad visa atnaujinti Kristaus dvasia būtų gyva kiekvieno ateitininko širdyje ir gyvenime.”

Kūrybinis momentas šiame kongrese buvo paminėtas A. Landsbergio dramos „Šventasis narvas” (siužetas paimtas iš Lietuvių Bažnyčios Kronikos) prem­jera, kurią režisavo Darius Lapinskas. Šiame kongrese Stasio  Šalkauskio kūrybinė premija buvo paskirta dr. Jonui Girniui.

* * *

Dr. Kisieliaus vadovaujama valdyba savo kadencijos metu stengėsi užmegzti glaudesnius ryšius su Australijos ir Pietų Amerikos ateitininkais. 1976 m. III Pasaulio jaunimo kongreso metu dr. Kisielius lankėsi P. Amerikoje, kur susitiko su Sao Paulo ateitininkais, o taip pat aptarė galimybes įsteigti ateitininkų vienetą Buenos Aires Argentinoje. Į Australiją buvo nuvykęs ir su ateitininkais susitikęs Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius Vaclovas Kleiza.

Pats Federacijos vadas įvairiomis progomis lankė ateitininkų vienetus JAV bei Kanadoje. 1976 m. rugpjūčio mėnesį jis dalyvavo Eucharistiniame kongrese Philadelphijoje, kurio pagrindinė tema buvo „Eucharistija ir žmonijos alkis”. Kalbėdamas tuo pačiu metu vykusiame sendraugių sąjungos suvažiavime, jis pabrėžė: „Mūsų žmogiškasis alkis būna pasotinamas tik laikinai. Mūsų dvasinis alkis mus nuolat kamuoja ir turi nuolat būti gyvas ir mūsų jaučiamas, nes jo didysis tikslas ir atbaigimas – tai švenčiausioji  Eucharistija, Kristus, Dievas.

Pirmoje vietoje mūsų ateitininkiškasis alkis yra alkis Dievo, iš kurio mes esame kilę, nešiojam jo prigimtį žmogiškame pavidale ir į jį tikimės sugrįžti pomirtiniame gyvenime, išlaisvinti iš mirtingos žmogaus būklės. Vykdydami mūsų pirmąjį ateitininkišką principą – katalikiškumą – sotiname šį alkį.”

* * *

Dr. Kisielius įvairiomis progomis pabrėždavo žmogiškosios kovos prasmę mūsų gyvenime. Tą kovą jis visuomet matė kaip kovą už ką nors, bet ne kaip kovą prieš. Kalbėdamas Cicero moksleivių ateitininkų kuopos šventėje 1976 m. kovo 13 d. jis pastebėjo: „Mes matome vis dėlto mūsų tauta savo laisvės ir egzistencijos kovoje nėra palūžusi. Svarbiausia, kad mes tautos kovą suprastume ir tiesiog pajustume kaip mūsų pačių kovą, kaip mus ligi gelmių paliečiančią ir užangažuojančią. Mes, ateitininkai, kuriems tautiškumas yra vienas iš pagrindinių principų privalome savo tautos kovą už laisvę laikyti mūsų pačių širdies kraujuojančia žaizda, skaudančią dieną ir naktį. Jei šis tautos skausmas bus mūsų skausmas, tuomet ir konkretų įnašą į kovą už tautos laisvę teiksime savaime – nuoširdžiai, greitai, apdairiai.”

\Baigiant jubiliejinius ateitininkijos metus, ateitininkų Federacijos vadas ir vėl pabrėžė kovos momentą: „Baigdami 65uosius jubiliejinius metus, galėtume kalbėti apie ateitininkų organizaciją. Tačiau, kai esame už savo tėvynės jau 35 metai, tai šiandien galime pasakyti, jog mūsų gyvenimo kova yra skelbiama ir reiškėsi žygiais. Kiekvienas organizacinis pajudėjimas buvo kova. Per 35 metus išaugo nauja ateitininkų karta, nemačiusi savo tėvų žemės, o tik girdėjusi apie jos pavergimą. Ir šita ateitininkų naujoji karta nėra mirusi. Ji yra kovojanti ateitininkija už savo tautiškumą ir krikščioniškus principus.”

Išėjo didysis ateitininkas į amžino poilsio namus, palikęs mus tolimesnei kovai už savo idealus ir principus. Dr. Kisieliaus gyvoji dvasia mums lieka pavyzdžiu bei kelrodžiu ateities darbams. O jis šiandien su mumis atsisveikindamas dar kartą turbūt optimistiškai padrąsintų: „Laikykimės.”