DR. PETRĄ KISIELIŲ PRISIMENANT
Dr. Petras Kisielius – ateitininkijos ąžuolas
VACLOVAS KLEIZA
Prieš metus mirties angelas pasišaukė pas save vieną
iš šviesiausių ateitininkijos šulų – dr.
Petrą Kisielių, kuris per visą savo gyvenimą tarsi tas ąžuolas,
šaknis giliai suleidęs į gimtojo krašto dirvą, plačiomis
šakomis gaubė mūsų išeivijos gyvenimą. Nuo pat jaunystės
įsisąmoninęs ateitininkiškus idealus, jais vadovavosi savo
asmeniniame, profesiniame ir visuomeniniame gyvenime. Jo uždegantis
optimizmas bei trykštanti energija lydėjo jį kiekviename
žingsnyje ir buvo visiems nuolatiniu pavyzdžiu.
Jau nuo studentavimo dienų jį matėme pirmose ateitininkų eilėse.
Organizacinė veikla buvo jo gyvenimo neatskiriama dalis. Studijuodamas
jis atstovauja ateitininkams Vytauto Didžiojo universiteto studentų
atstovybėje (1941–1943), vėliau, jau už Lietuvos sienų, buvo
studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas (1949–1951). Persikėlęs
į JAV, nors ir įtemptai užimtas profesinėmis pareigomis, niekuomet
neatitrūksta nuo savo organizacijos, bet nuolat serga ir rūpinasi jos
gerove. Jis ir Cicero moksleivių ateitininkų vysk. M. Valančiaus kuopos
globėjas, Cicero sporto klubo „Ateitis” pagrindinis
rėmėjas, ir nuolatinis Dainavos stovyklavietės rėmėjas, ir vienas
iš Ateitininkų Namų Lemonte pradininkas. Suprasdamas moksleivių
bei studentų ateitininkų rėmimo reikalą bei paramą visai
ateitininkiškai veiklai, nuo 1968 m. iki 1974 m. jį matome
stovintį prie Ateitininkų šalpos fondo vairo. Tačiau jo
didžiausias įnašas ir indėlis ateitininkijai lieka jo
nenuilstamas vadovavimas ateitininkų organizacijai, kai 1973 metais jis
išrenkamas Ateitininkų federacijos vadu. Tose pareigose dr.
Kisielius išbuvo 6 metus (1973–1979).
* * *
Jo kadencijos
metu buvo jaučiamas ateitininkų atgimimas ir atsinaujinimas. Tas
laikotarpis pasižymėjo keliais ypatingais momentais. 1975 m. rugpjūčio
24–31 dienomis vietoj tradicinio penkmečio kongreso Dainavos
stovyklavietėje surengiama Ateitininkų federacijos jubiliejinė
stovykla, kurioje dalyvauja apie 500 ateitininkų. Tai pirmoji tokia
plataus masto ateitininkų stovykla JAV.
„Jubiliejus nėra vien kalendorinė sukaktis ar tik istorinis
žvilgsnis. Savo esmėje jubiliejus yra organizacinio gyvenimo
pripažinimas savuoju gyvenimu. Jubiliejus yra mus įpareigojąs uždavinys
kūrybinei kovai. Šią kovą mes ryžtamės vesti trijuose frontuose:
1) religiniame – Bažnyčia kovoja už pasaulį; 2) tautiniame
– mūsų tauta kovoja už laisvę ir 3) asmeniniame – kovojame
už savo identitetą. Vadinasi, mes norime laimėti pasaulį Kristui,
laimėti savo tautos laisvę ir laimėti save pačius kaip pilną
katalikišką, lietuvišką asmenybę. Šią trilypę kovą
laimėti tėra įmanoma tik pozityviu veikimu ir kūryba. Tebūnie ši
jubiliejinė savaitė mūsų organizacijos ir mūsų visų atsinaujinimo
savaitė.” Taip kalbėjo Ateitininkų federacijos vadas dr.
Kisielius, atidarydamas jubiliejinę stovyklą, kurios metu, prisimenant
vysk. M. Valančiaus laikų atsparumą ir šių dienų lietuvių tautos
teberodomą ištikimybę katalikų tikėjimui, buvo pastatytas pirmas
lietuviškas kryžius ir taip pradėta Dainavos stovyklavietės
kryžių kalno tradicija. Stovyklos metu Ateitininkų Federacijos valdyba
atgaivino 1967 m. įsteigtą Stasio Šalkauskio kūrybinę premiją,
įteikdama ją kun. Stasiui Ylai. Ligi tol tą premiją buvo gavę dr. J.
Girnius, prof. A. Maceina ir prof. S. Sužiedėlis.
Antras didelis užsimojimas, vadovaujant dr. P. Kisieliui, susilaukęs
nemažo mūsų visuomenės dėmesio – tai 1977 m. rugsėjo 1–4
dienomis, minint 50 m. sukaktį nuo Palangos reorganizacinės
konferencijos, Clevelande įvykęs devintasis Ateitininkų kongresas,
kurio šūkis buvo „Liudykime Kristų ir savąją tautą”.
Apie šio jubiliejinio kongreso metų dvasią ir uždavinius dr.
Kisielius kalbėjo jau 1977 m. kovo 5 d. Cicero moksleivių ateitininkų
vysk. M. Valančiaus kuopos 25 m. sukakties minėjime: „Šie
1977 m. – tai mūsų organizacijos jubiliejinio kongreso metai,
žymį 50 m. sukaktį nuo pirmojo didžiojo ateitininkų sąskrydžio Palangos
konferencijoje 1927 m., kuri buvo labai reikšminga jaunos
ateitininkijos ateičiai. Kongresiniai metai jau dabar iš
kiekvieno ateitininko laukia gilesnio susimąstymo, platesnio
išsiskleidimo kūrybiniais užmojais ir ateitininkiškąja
dvasia, blaivaus įžiūrėjimo į dabartį ir entuziazmu spinduliuojančio
žvilgsnio į ateitį. Jubiliejinis kongresas nėra tik džiaugsmas dėl
praeities laimėjimų, bet ir pasiryžimas, ir uždavinys dirbti dabarčiai
ir ateičiai, kad visa atnaujinti Kristaus dvasia būtų gyva kiekvieno
ateitininko širdyje ir gyvenime.”
Kūrybinis momentas šiame kongrese buvo paminėtas A. Landsbergio
dramos „Šventasis narvas” (siužetas paimtas
iš Lietuvių Bažnyčios Kronikos) premjera, kurią režisavo
Darius Lapinskas. Šiame kongrese Stasio Šalkauskio
kūrybinė premija buvo paskirta dr. Jonui Girniui.
* * *
Dr. Kisieliaus
vadovaujama valdyba savo kadencijos metu stengėsi užmegzti glaudesnius
ryšius su Australijos ir Pietų Amerikos ateitininkais. 1976 m.
III Pasaulio jaunimo kongreso metu dr. Kisielius lankėsi P. Amerikoje,
kur susitiko su Sao Paulo ateitininkais, o taip pat aptarė galimybes
įsteigti ateitininkų vienetą Buenos Aires Argentinoje. Į Australiją
buvo nuvykęs ir su ateitininkais susitikęs Ateitininkų federacijos
generalinis sekretorius Vaclovas Kleiza.
Pats Federacijos vadas įvairiomis progomis lankė ateitininkų vienetus
JAV bei Kanadoje. 1976 m. rugpjūčio mėnesį jis dalyvavo Eucharistiniame
kongrese Philadelphijoje, kurio pagrindinė tema buvo
„Eucharistija ir žmonijos alkis”. Kalbėdamas tuo pačiu metu
vykusiame sendraugių sąjungos suvažiavime, jis pabrėžė: „Mūsų
žmogiškasis alkis būna pasotinamas tik laikinai. Mūsų dvasinis
alkis mus nuolat kamuoja ir turi nuolat būti gyvas ir mūsų jaučiamas,
nes jo didysis tikslas ir atbaigimas – tai švenčiausioji
Eucharistija, Kristus, Dievas.
Pirmoje vietoje mūsų ateitininkiškasis alkis yra alkis Dievo,
iš kurio mes esame kilę, nešiojam jo prigimtį
žmogiškame pavidale ir į jį tikimės sugrįžti pomirtiniame
gyvenime, išlaisvinti iš mirtingos žmogaus būklės.
Vykdydami mūsų pirmąjį ateitininkišką principą –
katalikiškumą – sotiname šį alkį.”
* * *
Dr. Kisielius
įvairiomis progomis pabrėždavo žmogiškosios kovos prasmę mūsų
gyvenime. Tą kovą jis visuomet matė kaip kovą už ką nors, bet ne kaip
kovą prieš. Kalbėdamas Cicero moksleivių ateitininkų kuopos
šventėje 1976 m. kovo 13 d. jis pastebėjo: „Mes matome vis
dėlto mūsų tauta savo laisvės ir egzistencijos kovoje nėra palūžusi.
Svarbiausia, kad mes tautos kovą suprastume ir tiesiog pajustume kaip
mūsų pačių kovą, kaip mus ligi gelmių paliečiančią ir užangažuojančią.
Mes, ateitininkai, kuriems tautiškumas yra vienas iš
pagrindinių principų privalome savo tautos kovą už laisvę laikyti mūsų
pačių širdies kraujuojančia žaizda, skaudančią dieną ir naktį.
Jei šis tautos skausmas bus mūsų skausmas, tuomet ir konkretų
įnašą į kovą už tautos laisvę teiksime savaime –
nuoširdžiai, greitai, apdairiai.”
\Baigiant jubiliejinius ateitininkijos metus, ateitininkų Federacijos
vadas ir vėl pabrėžė kovos momentą: „Baigdami 65uosius
jubiliejinius metus, galėtume kalbėti apie ateitininkų organizaciją.
Tačiau, kai esame už savo tėvynės jau 35 metai, tai šiandien
galime pasakyti, jog mūsų gyvenimo kova yra skelbiama ir
reiškėsi žygiais. Kiekvienas organizacinis pajudėjimas buvo
kova. Per 35 metus išaugo nauja ateitininkų karta, nemačiusi
savo tėvų žemės, o tik girdėjusi apie jos pavergimą. Ir šita
ateitininkų naujoji karta nėra mirusi. Ji yra kovojanti ateitininkija
už savo tautiškumą ir krikščioniškus
principus.”
Išėjo didysis ateitininkas į amžino poilsio namus, palikęs mus
tolimesnei kovai už savo idealus ir principus. Dr. Kisieliaus gyvoji
dvasia mums lieka pavyzdžiu bei kelrodžiu ateities darbams. O jis
šiandien su mumis atsisveikindamas dar kartą turbūt
optimistiškai padrąsintų: „Laikykimės.”