bolivia

Agnę Blažulionytė-Bargiel

Jaunąją misionierę sužavėjo boliviečių gerumas

LAIMA APANAVIČIENĖ

Agnę Blažulionytę-Bargiel, tik ką baigusią biochemijos mokslus Southern Illinois University Edwardsville ir šiuo metu dirbančią Bud’s Ambulance – EMT-B greitosios pagalbos medicinos technike, pažįstu jau seniai. Ši mergina atkakliai siekia savo tikslo – būti farmacininke. Praėjusi vasara jaunai lietuvaitei buvo labai įdomi – Agnė pirmą kartą dalyvavo misijoje Bolivijoje. Pabuvojusi misioniere Agnė nutarė šią vasarą laikyti MCAT testą ir bandyti stoti į St. Georges University Medical School. Ši medicinos mokykla turi tarptautinę programą, kurią baigusi Agnė galėtų dirbti ten, kur labiausiai reikalinga medicininė pagalba (Afrikoje, Pietų Amerikoje, karinių nesutarimų vietose).

Kaip jai kilo noras tapti misioniere? Lankydama universitete ląstelių molekulinės biologijos kursą iš savo bendrakursio Nathan Dalecheck išgirdo apie jo tėvų organizuojamą kelionę į Boliviją. Agnę sudomino jo pasakojimas ir ji nusprendė įgyvendinti savo seną svajonę – būti misioniere. Prieš išskrendant reikėjo pasiskiepyti, be skiepų į šią šalį neįvažiuosi. Agnė nutarė tą padaryti viešėdama Lietuvoje. Jos močiutė, išgirdusi apie anūkės norus, bandė ją nuo šios kelionės atkalbėti. Tačiau šį kartą močiutės Agnė nepaklausė.

Paskirtą dieną iš St. Louis, IL Agnė nuskrido į Miami, kur susitiko su kitais būsimos misijos dalyviais. Iš JAV skrido 30 žmonių grupė. Jau pati kelionės pradžia neapsiėjo be nesklandumų. Nemėgstantys amerikiečių boliviečiai sugalvojo, kad šiems reikalingos įvažiavimo į Boliviją vizos. Tam susiruošę į kelionę žmonės nebuvo pasiruošę. Prasidėjo skambinimai į Boliviją, kol galų gale viskas buvo sutvarkyta.

Prieš išvykstant į Boliviją vyko dideli paruošiamieji darbai: buvo renkami vaistai, medicininės, higienos priemonės. Kai kas buvo gauta iš JAV ligoninių, kai kas perkama. Visi vykstantys į Boliviją turėjo susimokėti po 2,000 dol. Už tuos pinigus buvo perkami lėktuvo bilietai, maisto atsargos, apmokama autobusų nuoma, pašto, spausdinimo išlaidos.

Iš Miami lėktuvas pakilo skrydžiui tiesiai į La Paz, kurio oro uostas įsikūręs 11,900 pėdų aukštyje. Tai aukščiausiai esantis oro uostas pasaulyje, tad, išlipus iš lėktuvo, daugeliui komandos narių buvo sunku kvėpuoti. Oro uoste prie amerikiečių prisijungė dar 30 boliviečių – visą misijos komandą sudarė 60 narių.

,,Einant per muitinės kontrolę Bolivijoje, aš pirmą kartą gyvenime pasidžiaugiau savo gražiu žaliu lietuvišku pasu, – juokiasi Agnė. – Visiems JAV piliečiams reikėjo mokėti po 175 dol. už vizą, o man nereikėjo nieko, nes Lietuvos piliečiams vizų į šią šalį nereikia.”

Kiekvienas misijos dalyvis su savimi turėjo po vieną lagaminą asmeninių daiktų ir po vieną misijai skirtų priemonių. Vežė ir du kardiomonitorius, kurių, kaip išsiaiškino misijos dalyviai, neturėjo net pati geriausia La Paz universitetinė ligoninė Bolivijoje. Dalį vaistų ir įrangos misijos dalyviams dovanojo ligoninės, kuriose jie dirba.

* * *

Šios medicininės misijos vadams Tom ir Julie Dalecheck labdaringa kelionė buvo 10oji. Organizacija ,,Helping Hands”, kuriai jiedu priklauso, vykdo daugybę misijų ir turi užmezgę glaudžius ryšius su įvairiose šalyse dirbančiais savanoriais. Bolivijoje visus tuos metus amerikiečių gydytojams padeda Felipe Kittelson. Jis su vertėjais ir sutiko oro uoste misionierius, susodino į autobusus ir kartu su visais kalnais brovėsi iki pirmosios sustojimo vietos.

Dviejų savaičių misija vyko 2009 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Keliauta: La Paz – Oruro – Llica – Sucre – Uyuni – Oruro – La Paz.

 Visa 60 žmonių grupė buvo suskirstyta į 3 grupeles. Pasiskirstę visą atsivežtą mantą misionieriai pradėjo darbą. F. Kittelson kiekvienai grupei buvo sudaręs skirtingą kelionę. Pagalba buvo teikiama ir pakelėse esančiuose mažuose miesteliuose bei kaimeliuose, ten, kur žmonės negauna medicininės pagalbos. Pakelyje buvo ir tokių vietovių, kurių gyventojai nežinojo apie atvažiuojančius misionierius, tad reikėdavo veikti pagal susiklosčiusias aplinkybes.

Kiekviena komanda turėjo po vieną gydytoją amerikietį ir po vieną bolivietį bei po vieną dantų gydytoją (dantistai buvo boliviečiai) ir po lygiai seselių. Dauguma mažų miestelių, į kuriuos važiavo misionieriai, turėjo nedideles klinikas. Darbas vyko taip: grupė atvažiuodavo į kaimelį ar miestelį, vertėjai ir bolivietis gydytojas surasdavo miesto valdžią ir paaiškindavo, kokiu tikslu jie atvažiavo. Miesto valdžios atstovas suteikdavo atvykusiems kampą. (Jei kaimelyje nebūdavo medicininio punkto, miesto atstovai misionierius priglausdavo ir savo namuose.)

Duotoje patalpoje misionieriai susidėdavo atsivežtas priemones ir imdavosi darbo. Atvykęs į registratūrą pacientas gaudavo registracijos formą, kurioje buvo užrašomas jo vardas, pavardė ir nusiskundimai. Agnė dirbo farmacininke. Pacientas atnešdavo gydytojo išrašytą receptą, o ji išduodavo vaistus ir paaiškindavo, kaip juos vartoti.

Į klausimą, ar vietiniai gyventojai pasitiki atvažiavusiais gydytojais, Agnė sakė, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. ,,Iš vienos pusės žmonėms, ypač mažuose kaimeliuose, labai įdomu, kas čia atvažiavo iš Amerikos, iš kitos – žmonės negauna net pačios paprasčiausios medicininės pagalbos, todėl ir ateina. Vietos, į kurias mes važiavome, yra atskirtos nuo pasaulio, ir žmonės neturi galimybių nuvykti pas gydytoją. Todėl, atvykus mums, jie eina pasitikrinti”, – pasakojo Agnė.

Esant rimtam atvejui, ligoniui misionieriai duoda pinigų, kad jis galėtų nuvažiuoti į medicinos kliniką ir gauti rimtą medicininę pagalbą. ,,Aišku, negali patikrinti, ar tikrai tas žmogus nuvažiuos pasitikrinti, bet patys boliviečiai mums pasirodė labai geri, rūpestingi. Nors dauguma jų bemoksliai, bet vieni kitais labai rūpinasi, nėra abejingi kitų skausmui. Šeimos didelės. Ištekėję ar vedę jie dažniausiai gyvena tėvų namuose”, – savo pastebėjimus pasakoja Agnė.

Misionieriai atliko ir švietėjišką darbą. Dalis vertėjų ir medicinos seselių eidavo į vietines mokyklas, skaitydavo paskaitas mokiniams apie asmens higieną, dalindavo dantų šepetėlius, higieninius paketėlius.

* * *
Misijos dalyviai dirbo sunkiomis sąlygomis. Kelionė iš vieno miestelio į kitą užtrukdavo visą dieną. 5–6 val. ryto misionieriai susikraudavo mantą ir leisdavosi į kelionę. Daug įvairiausių nuotykių būdavo ir keliuose. jei juos taip galima pavadinti. Iš tikrųjų keliai – tai tik provėžos. Tekdavo važiuoti ir užsikorus ant autobuso stogo. O kiek kartų reikėjo traukti įklimpusį kelyje autobusą!

Gerai, jei su dienos šviesa spėdavo atvažiuoti į kitą miestą. Dažnai kelionė baigdavosi naktį. Tad išsikraudavo savo daiktus ir kitą dieną nuo pat ankstaus ryto iki tamsos priiminėdavo pacientus.

Daugumoje vietų elektros šviesos arba visai nebūdavo, arba ją įjungdavo trumpam laikui. Misionieriai miegodavo po 10–12 žmonių viename kambaryje, ant grindų. ,,Aš dėkinga savo mamai, kuri prieš išvažiuojant privertė nusipirkti miegmaišį, tinkantį miegoti net –15˚ C temperatūroje. Niekada neįsivaizdavau, kad gali būti taip šalta. Kai pagaliau kartą gavome išsimiegoti lovose – buvo didžiulė šventė. Aš net patalynę įsiminiau – su vėžliukais”, – juokiasi Agnė.

Misijos metu ne tik jai, bet ir visiems kitiems reikėjo prisitaikyti prie tenykščių gyvenimo sąlygų – daug kur nebuvo vandens, tad gelbėdavosi vienkartinėmis servetėlėmis. Kai vienoje klinikų aptiko vandentiekį ir karštą vandenį, labai apsidžiaugė. Deja, vanduo dingo saulei leidžiantis ir atsirado tik kitos dienos vidurdienį.

,,Man sunkiausia buvo ne fizinis darbas, ne maistas ar šaltis, bet ilgos valandos važiavimo autobusu ir nieko neveikimas bei ėjimas anksti miegoti – šviesos nėra, tamsu, o ką veiksi?” – prisiminimais dalijosi Agnė.

,,Kadangi Bolivijoje vyksta neramumai, tai kelyje pravažiuodavome policijos postus. Kai kada mus sustabdydavo, tikrindavo. Visi miesteliai išdėstyti vienodai: miesto ar kaimelio centre – bažnyčia, mokykla ir klinika. Kai kurių miestelių klinikos man priminė mano vaikystės laikų kaimo ambulatorijas Lietuvoje. Bolivijoje mažai gydytojų. Dėl laiko stokos ne visuose miesteliuose galėdavome ilgiau sustoti. Tad pakelyje esančiuose miesteliuose tiesiog nueidavome į mokyklą, susitikdavome su mokiniais. Stebino mokytojų geranoriškumas. Vienoje mokykloje patekome į ten švenčiamą Senelių dieną, kur vaikai atliko programą savo močiutėms ir seneliams”, – pasakojo savo įspūdžius Agnė.

* * *

Misijos metu 2,500 boliviečių buvo suteikta pirminė medicininė pagalba, aplankyta 20 pradinių ir bendro lavinimo mokyklų, perskaityta daugybė paskaitų, išdalinta 750 akinių nuo saulės, 500 akinių skaitymui. Misijai pasibaigus La Paz mieste buvo surengtas ,,Emergency Medicine” seminaras, atsivežtus kardiomonitorius misionieriai padovanojo La Paz universitetinei ligoninei.

Skaitytojams gali kilti klausimas, o kam tie akiniai nuo saulės? Kalnuotoje Bolivijos dalyje ryški saulės šviesa ir nesibaigiantys dulkių ir druskos sukūriai taip išvargina kalnų gyventojų akis, kad net jauni žmonės ir vaikai skundžiasi chroniškomis akių alergijomis, o vyresnieji – be laiko susilpnėjusiu arba beveik prarastu regėjimu. ,,Taigi, vos ne panacėja tapo saulės akiniai bei biologinės druskos lašiukai akims, kurie, tikimės, nors truputį palengvino pacientų, dirbančių laukuose, dalią”, – pasakojo Agnė.

Misionieriai turėjo 2 dienas atostogų. Vieną dieną jie kopė į nebeveikiantį ugnikalnį Tanupa. ,,Kopimas į jį man buvo pats sunkiausias dalykas, kurį teko daryti gyvenime. Aš labai laiminga, kad pasiekiau viršūnę, nes net kai kuriems vyrukams (tarp kurių buvo ir vienas kariškis) to nepavyko padaryti”, – džiaugėsi savo sėkme Agnė.

Kita atostogų diena buvo Salt Flat druskynuose. ,,Aplink, kiek akys užmato, vien druska. Staiga tarp tos akį rėžiančios baltumos – sala, žemė, augalai. Labai įdomu, nepakartojamas vaizdas”, – pasakoja jaunoji misionierė.

Pasibaigus misijai vieną dieną misionieriai praleido La Paz. Pagaliau visi galėjo išsimiegoti lovose. Jie pabuvojo teatre, nuėjo į diskoteką. ,,Žodžiu, vėl grįžome į civilizaciją. Buvau apakinta La Paz grožio, jo civilizacijos. Gyvenimas mieste verda visą parą. Sunku net patikėti, kad už keletos valandų kelio viešpatauja skurdas ir vargas”, – dalijosi įspūdžiais mergina.

Paklausta, ar dar norėtų dalyvauti misijoje, Agnė atsakė, kad norėtų grįžti atgal į Boliviją, nes yra pradėtų darbų, kuriuos būtų galima tęsti. Bet jai būtų įdomu nuvažiuoti ir į kitas šalis. ,,Labai norėčiau nuvykti į Keniją. Ten tektų spręsti visai kitokias problemas – daugiausia darbo būtų su AIDS sergančiais pacientais”, – dalijasi ateities planais Agnė.

Tačiau išvykai reikia turėti pinigų, o kol kas studentė Agnė jų neturi. Be ką gali žinoti, gal kartais atsiras žmogus, norintis padėti Agnei ir taps jos būsimos kelionės mecenatu? To jai ir linkiu, kaip ir linkiu toliau atkakliai siekti savo tikslo.
bolivia