APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Violeta Riaubiškytė (viduryje) su baltimoriečiu Vytautu Brasausku (k.) ir vyru Viliumi Tarasovu (d.). Eugenijos Misevičienės nuotr.
Meilė ir neapykanta
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net
Amerikiečiai turi posakį „Love – hate relationship”,
lietuviškai turbūt būtų meilės-neapykantos jausmas.
Prisipažinsiu, kad tokiais jausmais dažnai gyvenu ir aš. O gal
ir ne aš vienas. Bepigu tiems, kurie visas bėdas suverčia ant
Lietuvos valdžios, nesvarbu, kokia ji bebūtų. Tad ir pilame paklodės
didumo straipsnius apie Lietuvėlės valdžias. Juk ir saugiau, ir geriau
įtikti skaitytojams, kai kaltini valdžią, užuot pirštu rodžius į
tris su puse milijono tautiečių. Negi kaltinsi juos, nors jie tas
valdžias patys išsirenka? Keisčiausia, kad gyvename
krašte, kurio Kongreso nariai ir senatoriai savo nedorybėmis
tikrai pralenkia Lietuvos seimūnus. Net ir kadenciją bebaigiančiam
Lietuvos prezidentui prikišame, kad jis juo tapo negyvendamas
Lietuvoje pagal Konstituciją nustatytą laiko tarpą. Bet dabartinis JAV
prezidentas iki šiol nepateikė savo gimimo metrikų,
tvirtinančių, kad jis tikrai gimė Amerikoje.
Baltimore miesto apylinkėse yra kelios rusų/žydų parduotuvės, kuriose
galima nusipirkti lietuviškų maisto produktų. Paskutiniu laiku
jų ženkliai sumažėjo ir vyrauja jau tik rusiški produktai. Bet
visada džiaugiuosi, nes randu „Vičiūnų” bendrovės silkių.
Perku jas jausdamasis, kad padedu bendrovei ir joje dirbantiesiems,
ypač šiais sunkiais Lietuvai laikais. Deja, džiaugsmas tampa ne
tik nusivylimu, bet ir pykčiu. Pirmadienį, pirmą dieną po Velykų,
norėdama išpildyti gautus užsakymus, moderni ,,Vičiūnų”
įmonė Plungėje paskelbė darbo dieną su dvigubu atlyginimu. Ir ką gi,
darbininkai atsisakė dirbti. Jie priklauso profesinei sąjungai (unijai)
ir net du trečdaliai jų nubalsavo nedirbsią. Jau esu rašęs, jog
atvykę į Ameriką džiaugdavomės, kad nepasirodžius juodaodžiui į savo
pamainą fabrike, turėjome progą likti antrajai pamainai ir gauti
viršvalandžius, nes žinojome, kad nuo uždarbio didės ne tik
pajamos, bet ir pensija senatvei atėjus. O aš, daugelį metų
vadovavęs gamybai Amerikoje, užjaučiu „Vičiūnų” bendrovės
vadybininkus, nes esu patyręs, ką reiškia neišpildyti
užsakymų. Ši bendrovė jau svarsto galimybę kurti skyrių
Kaliningrado srityje. Tikrai nesigailėčiau tų darbininkų ir
nekaltinčiau bendrovės, jei tai įvyktų.
Savo laiku „Lietuvos ryte” pasirodė anonimo laiškas
iš Baltimore, JAV, kad vietinei LB apylinkės valdybai
pirmininkaujantis pats nedirba ir savo vietos neužleidžia kitiems.
Iš tikro naujai atvykusieji visada buvo kviečiami ir tik po
prašymų prieš keletą metų naujieji įsijungė ir
šiuo metu valdyboje sudaro daugumą. O Baltimore Lietuvių namuose
jau keliolika metų, kai tų namų „menedžeriais”,
tvarkytojais, baro aptarnautojais dirba naujai atvykusieji. Džiaugėmės
visi, kad namų vidus buvo taisomas, puošiamas, bet... Ir vėl tas
„bet”. Per vienerius metus Lietuvių namai buvo
apiplėšti tris kartus. Pirmuosius kartus įsibrovėliai nieko
nerado, bet trečią kartą surado ir pagrobė apie 5,000 dol., kurie buvo
surinkti po renginio. Policija nustatė, kad visus kartus tai buvo
„inside job”, t. y., vagys ar vagis puikiai žinojo, kaip
apeiti signalizaciją, kurią sieną griauti, kad prieitų prie pinigų.
Vagys neišaiškinti, apdrauda nuostolius padengė, bet juk
draudimo kaina bus pakelta ir net yra pavojus, kad ji vėliau gali būti
nutraukta ir sunkiai gaunama. 1921 metais senųjų emigrantų statytuose
Lietuvių namuose per visą laiką tokių dalykų nėra buvę. Alkoholizmas ir
jo sukeltos pasekmės – didžiausia visos Lietuvos rykštė.
Atsekė ji ir į Baltimore atvykusius. Per tai vienas jau buvo
deportuotas į Lietuvą, kitas – dabar suimtas ir greičiausiai
susilauks to paties likimo.
Rašydamas šias eilutes kompiuteriu iš tinklalapio
„Muzika.draugauki.me” klausau „Muzikos
senjorams”. Per „You Tube” groja ir dainuoja grupė
„Rondo”. Klausydavau jų jaunų, kai jie susikūrė 1976 metais
Šiluvoje, o dabar klausau jų senstelėjusių. Patinka jų atliekama
daina „Žingsniai”: „Kur eini, kur eini? Jau nutilo
žingsniai tolumoj. Gal diena, gal naktis, pasiklysti gali platumoj.
Žingsniai tavo greit nutils, ką turėjau viską pasiliks...”
Pasirodo, patinka ši daina ir kažkokiam Shahreyarf, kuris
komentaruose, nors ne visai teisingai angliškai rašo:
„Wow. I have been searching for this song for 3 years now. I have
talk over the internet with a Lithuanian girl, and she sent me this
song, which I liked. I’m Iranian can anybody tell me abit what he
is singing about? Thanks.” Ir štai komentaruose atsiranda
lietuvaitė Spanguolle, kuri išverčia jam dainos posmus. Smagu,
kad net iš tokio tolimo krašto atsiranda susidomėjimas
mūsų atlikėjais. Ieškau kitų dainų ir susirandu kitą savo
mėgiamą dainą „Laisvė”. Dažniausiai ją klausydavau
atliekamą Jurgos, bet čia dainuoja Violeta Riaubiškytė. Dainuoja
žiemą, vakare, Katedros aikštėje įsisupus į kailinukus, miniai
mosikuojant į taktą trispalvėmis. Vaizdas, bent man, nuostabus, o daina
– tokia patriotiška. Nors Violeta, mano manymu, palyginti
santūriai kraiposi dainuodama, bet tarp komentatorių atsiranda
pasipiktinusių ir vienas rašo: „tokia daina, o
Riaubiškytė vaiposi kaip apie kokias ramunėles dainuodama,
fu”. Skaitydamas tai, aš net džiaugiuosi, kad atsiranda
jautresnių už mane. Bet. Vėl ,,bet”. Užsidedu kitos grupės,
pasivadinusios YVA vardu, dar negirdėtą dainą. Na, tokios
nešvankybės dar nesu girdėjęs. Trys gražios merginos, tarp jų
pagrindinė Natalija ZvonkėNatashenka, bet iš jų lūpų sklindantys
žodžiai retai girdimi net pasigėrusių tarp vyrų.
Vieną lietingą dieną beieškodamas ,,IKEA” parduotuvėje
spintelių virtuvei, susitikau jauną lietuvaitę. Prieš keletą
metų ji kartais skaitydavo su manimi dienos skaitinius per
lietuviškas Mišias. Tuo laiku gana gražus būrelis
neseniai iš Lietuvos atvykusių merginų ir vaikinų sekmadienio
rytais rinkdavosi į lietuviškas Mišias. Vaikinai buvo
įsidarbinę mažose firmose, bekeičiančiose senus langus naujais
plastikiniais, o merginos valydavo amerikiečių namus, butus. Manau,
sekmadieniais į bažnyčią jie rinkdavosi ne tiek iš pamaldumo,
kiek iš noro po sunkios savaitės sueiti kartu, pabendrauti, na,
ir susiporuoti. Laikui bėgant kai kurie iš jų sukūrė
šeimas, pradėjo dirbti privačiai, išsikėlė į miesto
pakraščius. Retai dabar jie pasirodo mūsų Mišiose: ir per
toli važinėti, ir per anksti, pusą devynių sekmadienio ryte atsirasti
bažnyčioje. Mano sutiktoji taip pat sukūrusi šeimą su lietuviu
Mindaugu. Dirbusi padavėja restorane, tapo menedžere, dabar net
direktore. Uždirbanti labai gerai, bet darbo valandos nepaprastai
ilgos, tenka dirbti ir sekmadieniais, ir net naktimis, vyras tebededąs
langus, bet dirba „ant savęs”. Supažindina ji mane su
,,IKEA” pardavėju, kuri prabyla į mane lietuviškai.
Nustembu. Lietuvis? Ne, jis tik šiek tiek pramokęs iš
lietuvaitės, žaidusios krepšinį kolegijoje. Jam labai patinka
lietuviai. Ilgiau negalime kalbėti, jis užsiėmęs. Atsisveikinu su juo,
atsisveikinu su pažįstama lietuvaite.
Išsirinkęs spinteles leidžiuosi žemyn prie kasų. Vienas
iš kasininkų prišoka prie manęs prabildamas
lietuviškai: „Jūs lietuvis?” Žiūriu nustebęs, o jis:
„Man iš viršaus skambino, kad yra du
lietuviai.” Kalbam pusiau lietuviškai, pusiau
angliškai. Jis buvęs Lietuvoje, čia tik dirbąs laikinai, vėl
važiuosiąs į Lietuvą dėstyti anglų kalbą vidurinėje mokykloje. Girdžiu
„beautiful country... I love Lithuanians ....can’t wait
getting there again...” Mane tiesiog stebina šis jaunas
besišypsantis vaikinas, taip pamėgęs Lietuvą. Būtų malonu
daugiau pasikalbėti, bet negaliu jo dirbančio trukdyti ir palinkiu jam
geros dienos, jis man lietuviškai – „Viso
gero”.
Lauke lyja, niūru. O man širdy neišpasakytai gera, nors
parduotuvėje atsisveikinau su keturiais tūkstančiais dolerių.
Lietuvių namai Baltimore mieste.