leidejas
Leidinio įkūrėjas ir leidėjas Bronius Abrutis. Loretos Timukienės nuotraukos

,,Amerikos lietuvio” dešimtmetis
— naujausios bangos pėdsakas JAV

DALIA CIDZIKAITĖ

 Praėjusį šeštadienį, gegužės 8 d., Pasaulio lietuvių centre, Lemont, JAV lietuvių savaitraštis ,,Amerikos lietuvis” (,,AL”) paminėjo kuklų, bet reikšmingą savo dešimties metų sukaktį. Savaitraštis yra vienas iš kol kas dar negausių jau trečiosios lietuvių emigrantų bangos Amerikoje įspaustų pėdsakų šioje šalyje. Įkurtas 2000 metų gegužės 5 d. iš pradžių vos aštuonių puslapių laikraštis, kurio pirmasis numeris vadinosi net ne ,,Amerikos lietuvis”, o tiesiog ,,Lietuvis”, šiuo metu siekia 36 puslapius.

Pokylio metu leidinio įkūrėjas ir leidėjas Bronius Abrutis prisipažino: ,,Kai peržvelgiu jau istorija virtusį laikraščio egzistavimo laikotarpį, suvokiu, kad prieš dešimtmetį atsiradusios mano ambicijos įkurti laikraštį buvo labai rizikingos. Nežinau, kuo tada degiau – entuziazmu, patriotizmu paliktai gimtinei, asmeniniu troškimu kažką padaryti gyvenime ar dar kuo nors (…). Tačiau viena žinau, kad tos svajonės įgyvendinimas šiandien suformavo manyje visai kitą asmenybę.”

Pirmuosius numerius rengė pats B. Abrutis. Jam į pagalbą atėjus būriui bendradarbių, netrukus savaitraštis siekė jau ne 8, bet 12, vėliau – 18 puslapių, vienu metu buvo pasiekęs net 52 puslapius. Per dešimt metų savaitraštyje dirbo nemažai žurnalistų. Iš pradžių prie redaktorės vairo stojo Regina Oraitė-Nuttall, ją pakeitė Eglė Merkytė, ilgiausiai vyr. redaktorės pareigose išdirbo Vaiva Ragauskaitė, ,,AL” palikusi praėjusią vasarą (šiuo metu vyr. redaktoriumi yra ,,AL” leidėjas B. Abrutis).

Apie ,,AL” pirmuosius žingsnius, nueitą pirmąjį dešimtmetį ir ateitį kalbamės su ilgamečiais savaitraščio bendradarbiais Edvardu Šulaičiu, Laurynu Misevičiumi ir Dalia Kavaliauskiene.

Iš kuklaus laikraščio iki storiausio leidinio JAV

 E. Šulaitis, pirmasis atėjęs į pagalbą leidėjui B. Abručiui, pamena, kaip liūdnai ir nepatraukliai atrodė pirmieji ,,AL” numeriai. Tačiau, kaip pastebi jis, per tuos dešimt metų savaitraštis pasikeitė neatpažįstamai: iš kuklaus 8 puslapių laikraštuko, vienu metu siekusio 50 puslapių, tapo didžiausiu laikraščiu išeivijoje. Šulaitis įsitikinęs, jog jo ir tarp Amerikos lietuvių populiaraus gydytojo dr. Jono Adomavičiaus (dabar jau besiilsinčio amžinybėje) atėjimas į „AL” padarė savaitraštį ne vien tik „trečiabangių”, bet ir ,,antrabangių” leidiniu.

Prieš septynerius metus ,,AL” pradėjęs dirbti L. Misevičius papasakojo, kaip iki maždaug 2006 m. pabaigos savaitraštis vis augo – tiek puslapių, tiek skaitytojų skaičiumi, po to tas skaičius lyg ir nusistovėjo. ,,Dabar, – sako jis, – esame laimingi, kad kiekvieną ketvirtadienį iš spaustuvės iškeliauja naujas mūsų savaitraščio numeris – kartais storesnis, kartais plonesnis, tačiau toks pat ištikimai tarnaujantis savo lojaliems skaitytojams ir plačiai lietuvių bendruomenei visų pirma Šiaurės Amerikoje, o taip pat ir Lietuvoje bei kituose mūsų planetos kraštuose.” Laurynas pasidžiaugė, jog paskutiniu metu labai pasikeitė ,,AL” internetinė svetainė, kur galima ne tik skaityti, skelbtis, bet ir komentuoti, dalintis savo nuomone.

 Į ,,AL” atėjusi dirbti beveik prieš penkerius metus D. Kavaliauskienė įsitikinusi, jog tas metas tikriausiai buvo pats geriausias savaitraščio gyvavimo laikas: linksmas ir jaunas kolektyvas, įdomūs ir sumanymų pilni bendradarbiai. ,,Kai buvau priimta, buvau visai ‘žalia’, nepatyrusi, – prisimena D. Kavaliauskienė, – todėl su dėkingumu atsimenu, kai tuo metu laikraščio redaktore dirbusi Vaiva Ragauskaitė kantriai mane mokė žurnalistikos pagrindų.” Ji įsitikinusi, jog tik dėl V. Ragauskaitės ir redaktoriaus B. Abručio ji tapo tikra žurnaliste. Nors, kaip pastebi D. Kavaliauskienė, per tuos penkerius metus pasikeitė daug bendradarbių, džiugu, kad nekito tik laikraščio politika – ,,su meile ir pagarba JAV gyvenantiems lietuviams pranešti naujienas, bet kokia kaina nesivaikant sensacijų”.

Ko savaitraščiui trūksta?

 Kalbėdami apie šiandieną, apie savaitraščio trūkumus, vieni žurnalistai atsakymo išvengė sakydami, jog apie trūkumus reikėtų paklausti ne redakcijos narių, bet skaitytojų. Kiti mano, jog ,,AL” nieko netrūksta. Laikraštis spausdina gal net per daug įdomių straipsnių, sakė D. Kavaliauskienė, net ir dirbdama jame nespėju perskaityti visų savo kolegų darbų, prisipažino ji. ,,Gaila tik, kad krizė praretino mūsų skaitytojų gretas, bet tikiuosi, kad lietuviai, gyvenantys Amerikoje, neišgaravo kaip kamparas, tereikia palaukti, kai žmonės galutinai atsigaus po sunkaus meto, ir visi buvę prenumeratoriai sugrįš pas mus atgal atsivesdami savo draugus ir gimines”, – optimistiškai mano ji.

 Šiuo klausimu kritiškiausias iš visų trijų buvo Laurynas. Jo nuomone, šiuo metu ,,AL” trūksta aiškios vadybos ir rinkodaros strategijos, taip pat rimtesnės administracijos ir profesionalesnio kalbos redagavimo. Vis dėlto, pastebėjo jis, atkreipiant dėmesį į tai, jog praktiškai nė vienas ,,AL” redakcijos narių nėra žurnalistas pagal išsilavinimą, o visgi kiekvienas numeris išvysta dienos šviesą su gana aktualia, sklandžiai išdėstyta medžiaga, kurią mielai skaito tūkstančiai prenumeratorių bei dešimtys tūkstančių alietuvis.com tinklalapio lankytojų, gal dar nėra taip blogai? – kiek suabejojęs savo anksčiau išsakytomis pastabomis retoriškai klausė vienas iš skyriaus ,,Rytų pakrantėje” redaktorių.

Įsimintiniausia akimirka, (ne)maloniausia patirtis

 Per tuos dešimt metų ,,AL” žurnalistai matė ir šilto, ir šalto, teko dalyvauti garbinguose priėmimuose, susitikti su įdomiais, maloniais, o kartais ir ne tokiais maloniais pašnekovais. Kaip sakė vienas iš kalbintųjų, nepaisant visokiausių žurnalistinio darbo sunkumų ir ne pačių maloniausių peripetijų, yra tame ir ypatingo žavesio, tikrai gerų emocijų.

 L. Misevičiui viena įsimintiniausių istorijų, susijusių su darbu ,,AL”, buvo jo ir žmonos Eugenijos apsilankymas Baltuosiuose rūmuose Washington, DC 2007 m. pavasarį. Tada, prisimena jis, teko fotografuoti ir kalbinti tuometinius Lietuvos ir JAV prezidentus Valdą Adamkų ir George W. Bush ne kur kitur, o pačiame Ovaliniame kabinete! ,,Pasidėjus savo darbo ‘UBS Bank’ kabinete įsirėmintą mudviejų nuotrauką uždarame Baltųjų rūmų kiemelyje, netruko tai pastebėti visi bendradarbiai, – pasakojo jis. – Tada daug kas prisipažino, kad nei jie patys, nei išvis jų giminės nėra lankęsi Baltuosiuose rūmuose, ten, kur nėra įleidžiamos jokios ekskursijos.”

D. Kavaliauskienė pasidalijo viena iš paskutiniųjų jai atsitikusių keistų istorijų – pokalbiu su žmogumi, kuris skelbėsi ruošiąs koncertą. Nuvykus pas jį nuoširdžiai pasišnekėta. Parašiusi straipsnį Dalia, kaip tai daro gana dažnai, nusiuntė pašnekovui straipsnio juodraštį, kad jis pataisytų netikslumus, gal papildytų, jei kas nors svarbaus nebuvo pasakyta pokalbio metu. Po kiek laiko gavusi atgal savo ,,patikslintą” straipsnį žurnalistė nustėro – iš jos beveik visos dienos darbo buvo likę tik keletą eilučių ir... jos pavardė. Straipsnis buvo perdarytas neatpažįstamai: prirašyta eilėraščių, politinių samprotavimų, pagyrų sau, visiškai pakeista stilistika. Kaip teigė D. Kavaliauskienė, tokį tekstą net sunku būtų pavadinti straipsniu, greičiau – pradinuko rašinėliu. ,,Žinoma, straipsnis nebuvo atspausdintas, juk negaliu dėti savo pavardės po svetimu darbu”, – nemalonią istoriją pabaigė Dalia.

Apie ateitį su palinkėjimais

Visi trys pašnekovai tiki ne tik ,,AL”, bet ir spausdinto žodžio ateitimi. Pasak L. Misevičiaus, ,,dar bent dešimtmetį tradicinio laikraščio skaitymo prie arbatos puodelio ryte ar po dienos darbų vakare, prieš miegą, daugeliui iš mūsų, įpratusių prie klasikinės spaudos, internetas nepakeis”. Jam antrina E. Šulaitis, teigdamas, jog nors prieš keletą metų užklupusi finansinė krizė stipriai palietė ir „AL”, savaitraštis gyvuos dar ilgus metus, juk pirmojo „AL” vardu 1897 metais pasirodžiusio leidinio JAV išėjo tik 3 numeriai, o dabartinio „AL” – jau 523.

D. Kavaliauskienė: ,,Tikiuosi, kad ateityje ‘AL‘ išliks skaitomiausiu ir populiariausiu JAV lietuvių savaitraščiu.”

E. Šulaitis: ,,Nuoširdžiausi linkėjimai ‘AL’ kuo ilgiau eiti ir kuo geriau informuoti mūsų skaitytojus Amerikoje. [Juk] Šiuo metu Amerikoje turime mažiau lietuviškų laikraščių, nei bet kada anksčiau.”

L. Misevičius: ,,žemaitiško užsispyrimo linkiu ir Broniaus Abručio, o tuo pačiu ir mūsų visų gyvenime svarbią vietą užsitarnavusiam ‘AL’. Širdyje paprastas spausdintas žodis gimtąja kalba jau seniai tapo daugelio Amerikos lietuvių neatsiejama šeimos dalimi, linkiu to jausmo neprarasti”.

,,Draugo” redakcija prisideda prie sveikinimų ir linki kolegoms prasmingo ir įdomaus naujo dešimtmečio su ,,AL”.

programa

programa
Talentingiausio Amerikos lietuvio rinkimų dalyviai.