Pažintis su kryždirbystės istorija
LAIMA APANAVIČIENÈ
Į Lietuvių dailės muziejų Pasaulio lietuvių centre, pabuvojusi Lietuvos
Respublikos ambasadoje, Washington, DC ir Detroit, MI atkeliavo
liaudies meno paroda ,,Kryždirbystė Lietuvoje”. Tai tikrai gražus
ir didelis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir JAV LB Kultūros tarybos
bendras projektas. Parodoje pateikiama kryždirbystės Lietuvoje istorija
ir kultūra. Šiandien natūralioje aplinkoje galime džiaugtis tik
šiuolaikinės kryždirbystės paminklais. Senųjų retai kur
bepamatysi. Juos sunaikino žmogaus vandalizmas ir laikas. Tik
nedaugelis jų, išgelbėtų muziejininkų ir kraštotyrininkų,
saugiai jaučiasi Lietuvos muziejuose. Parodoje rodomos senųjų kryžių
nuotraukos, ,,saulutės”, medžio skulptūrėlės ir t.t.
Atidarydama parodą JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė
Lietuvių dailės muziejaus direktorei Daliai Šlenienei ir tėvui
Antanui Saulaičiui, SJ perdavė gražią Lietuvos nacionalinio muziejaus
direktorės Birutės Kulnytės dovaną – knygą ,,Tradicinė žemaičių
skulptūra”, skirtą Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui.
2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos
nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašo punktų. Į
šį sąrašą buvo įtraukta Kryždirbystė ir kryžių simbolika.
Tad lietuviai Amerikoje turi puikią progą pamatyti mūsų liaudies meną
savo galerijose.
Tradiciniai lietuvių kryžiai – tai unikalūs statiniai su
architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais netgi primityviosios
tapybos elementais. Kryžiai geležinėmis viršūnėmis, ornamentuoti
kryžiai, ,,saulutės”, įvairių siužetų medinės skulptūros –
visa tai laikoma vertingiausiu lietuvių liaudies meno palikimu.
Kryždirbystė ir ankstesniais laikais, ir dabar yra tik žodžiu ir gyvu
pavyzdžiu perduodama liaudies meno tradicija. Šio amato niekada
nebuvo mokoma mokyklose – paminklus kuria savamoksliai meistrai.
Daugumai kūrėjų tai yra laisvalaikio arba proginis užsiėmimas ir vos
nedidelei daliai – pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Pastebima, kad šalia senųjų tradicinių kryžių kyla naujų,
susijusių su kintančiu senųjų motyvų atlikimu arba pasižyminčių
neįprastomis formomis.
Pirmosios žinios apie kryžių statymo tradicijas Lietuvoje mus pasiekia
iš XVI amžiaus šaltinių. Iš medžio, akmens ar
geležies lietuvis gamino kryžius, koplytstulpius ar šventųjų
statulas. Juose atsispindi lietuvio širdyje susikaupusi kančia,
tikėjimas ir viltis. Lietuvos laukuose išbarstyti sakraliniai
dirbiniai mus priverčia sustoti ir susimąstyti apie lietuvio sielą.
Kryžių statymo priežastys buvo įvairios. Jas galima būtų sieti su
asmens, šeimos gyvenimu; kaimo bendruomenės ar jos dalies
pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla; tautos gyvenimo tarpsniais,
ypač istorinių lūžių metais. Svarbūs žmogaus ir šeimos gyvenimo
įvykiai, bendruomenės ar visos tautos istorijai reikšmingos
datos ir įvykiai dažnai buvo pažymimi kryžiaus pastatymu.
Kryžius kaip pagrindinis krikščionybės simbolis ir ženklas
būdingas visai Lietuvai. Tačiau jei atidžiai pažiūrėsime, mūsų mažoje
Lietuvėlėje kiekvienas regionas turėjo savitus kryžius.
Aukštaičiai ir dzūkai statydavo stogastulpius – kryžius su
stogeliu. Kartais tokie stogastulpiai būdavo kelių aukštų (kaip
gražiai tėvas Antanas Saulaitis, SJ parodos atidarymo programoje sakė:
,,kelių aukštų – reiškia aukštaičių”).
Važinėdamas po Lietuvą kryžių gali pamatyti daug kur, tačiau daugiausia
jų galima rasti Žemaitijoje. Čia jų ne tik gausu, žavi jų įvairovė.
Dažnoje žemaičio sodyboje stovėjo koplytėlė ar koplytstulpis su
šventaisiais šeimos globėjais ar vardo užtarytojais
– Švč. Mergelės Marijos, šv. Jurgio, šv.
Florijono, šv. Agotos, šv. Izidorius , šv. Roko,
šv Jono skulptūromis (keletas tokių skulptūrėlių rodoma ir
šioje parodoje). Koplytėlės statytos ant žemės, didelių akmenų,
kabintos medžiuose. Prie jų dažnai galima aptikti ir gėlių
puokštelę ar vainikėlį.
Kiekvienas kaimas turėjo savo bendruomenės kryžių, kartais ir ne vieną, pastatytą gražiausioje, matomiausioje vietoje.
Tik XX septintame dešimtmetyje liaudies meno šaka imti
laikyti geležiniai kaltiniai kryžiai. Jiems atsirasti įtakos turėjo
sparčiai nykstantys liaudies meno kūriniai – mediniai kryžiai bei
koplytėlės. Antra aplinkybė – geležiniai kryžiai, palyginus su
mediniais, yra ilgaamžiški.
Jei, keliaujant po pasaulį, teks užsukti į svečioje šalyje
įsikūrusią Lietuvių Bendruomenę, prie bendruomenės namų ar bažnyčių
visur pamatysite kryžių. Apie tai labai įdomiai ir vaizdžiai (rodė
skaidres) parodos atidarymo metu pasakojo tėvas A. Saulaitis, SJ.
Rodomų skaidrių pagalba keliavome po Australiją ir Pietų Ameriką, po
Europą ir Šiaurės Ameriką ir puikiai galėjome įsitikinti –
lietuviai statydavo (ir tebestato) kryžius. Kaip ir Lietuvoje, jų
galima pamatyti visur – prie namų ir bendruomenės susiėjimo
vietose, prie bažnyčių ir kapinėse, ir įvairiomis progomis –
žymių datų paminėjimui, vietos pažymėjimui. Neapsieita be jų ir
įvairiausiose pasaulio skautų, ateitininkų ir kitokiose stovyklose.
Įdomu tai, kad neturint reikiamų medžiagų, lietuviai svečiose
šalyse bando daryti kryžius net iš palmių lapų ar
kitokios Lietuvoje neaugančios medienos. Apie tai vaizdžiai bylojo
pasakotojo rodomos nuotraukos, kuriose matėme daromą kryžių net
iš palmių šakų.
Kad įsitikintume, jog taip yra iš tikrųjų, užtenka nuvažiuoti
iki Šv. Kazimiero lietuvių kapinių, nuvykti prie PLC, ar Jaunimo
centro, nukakti iki Beverly Shores – pamatysime ne vieną
lietuvišką kryžių ar koplytstulpį. Jų nemažai yra sukūrę
dailininkai čia kūrę menininkai, Jurgis Daugvila, Ramojus Mozoliauskas,
Jonas Mulokas ir kt.
Paroda ,,Kryždirbystė Lietuvoje” tikrai verta dėmesio ne tik
istorine, bet ir pažintine prasme. Siūlau visiems ją aplankyti. Ji
veiks iki gegužės mėnesio pabaigos, apžiūrėti ją galima
šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 11 val. r. iki 2 val.
p. p. arba asmeniškai susitarus tel. 630-257-2034.
JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė (d.) įteikia knygą Lietuvių dailės muziejaus direktorei Daliai Šlenienei. L, Apanavičienės nuotr.