Didžioji paslaptis

PETRAS KATINAS


Buvusio Jugoslavijos pokario vado ir vienvaldžio valdovo – prezidento Josip Broz Tito – epocha nuo 1945 m. iki jo mirties 1980 metų daugelio biografų ir istorikų vertinama kaip auksinis Balkanų regiono amžius. Iš tiesų, daugelis buvusios Jugoslavijos gyventojų iki šiol didžiuojasi, jog į Jugoslavijos vadovo laidotuves 1980 metais atvyko didžiausias pirmųjų pasaulio valstybių vadovų skaičius – prezidentų, premjerų atvyko daugiau, nei laidojant kokios nors kitos valstybės vadovą. Dalyvavo 210 delegacijų iš 126 valstybių. Tarp jų – Didžiosios Britanijos legendinė vadovė Margaret Thatcher ir SSRS vadas Leonid Brežnev.

Iki šiol dūsaujama dėl buvusių gerų atlyginimų, lengvai prieinamų ir pigių kreditų, ypač užsienio pasų piliečiams, kurie buvo vadinami „visureigiais”. Jugoslavai su tokiais pasais laisvai galėjo važinėti po visą pasaulį. Šiandien buvusios Jugoslavijos piliečiai be vizų negali patekti net į svečius pas gimines, dabar gyvenančias jau nepriklausomose valstybėse. Šiaip ar taip, iš buvusios pokario Jugoslavijos neliko nieko. Atsirado atskiros valstybės, ir iki šiol netrūksta žmonių, dūsaujančių dėl Tito valdymo dešimtmečių.

Tačiau neseniai pasirodžiusi buvusio Jugoslavijos vienvaldžio valdovo buvusio asmeninio gydytojo Aleksandar Matunovič prisiminimų knyga „Broz paslaptis. Kas gi Jūs buvote, draugas prezidente”? sukėlė milžinišką susidomėjimą. Pirmiausia todėl, kad profesorius Matunovič priėjo išvados, jog po Tito vardu slėpėsi juo prisidengęs pakaitalas – gabus ir prityręs sovietų žvalgas!

Knygos autorius savo sensacingoje knygoje pirmiausia atkreipė dėmesį, kad jau iš karto, t. y. jau po pirmojo pokalbio su savo pacientu, jį tiesiog pribloškė ne tiek senstančio Jugoslavijos vadovo įtarumas, nepasitikėjimas savo aplinka, kiek tai, kad tai buvo didelis eruditas, keliolikos pasaulio kalbų žinovas, citavo originalo kalbomis pasaulio klasikų eilėraščius ir poemas. Konkrečiai, Šilerį, Goethę, Shakespearą, Puškiną, Baironą ir kitus. Iš kur galėjo su jais susipažinti ir juos cituoti originalo kalbomis smulkaus kroatų valstiečio sūnus, baigęs pradžios mokyklą ir vos dvi progimnazijos klases? Tuo labiau, prastai mokydamasis Matunovič nė už ką netiki, kad Tito galėjo viso to išmokti Kominterno kursuose Maskvoje. Tito samprotavimai apie Antikos kultūrą, istorinių įvykių ir procesų vertinimai, tarp jų ir nedaug kam žinomų įvykių, buvo fundamentalūs ir akivaizdžiai rodė, kad šis žmogus jaunystėje gavo puikų universitetinį išsilavinimą, o jis pats – neeilinis politikas ir inteligentas.

Knygos autorius ir jos komentatoriai atkreipia dėmesį į tai, jog Tito ne kartą buvo patekęs į nepatogią padėtį, kai kildavo klausimai apie žinomą serbų ir kroatų istoriją ar nacionalinę literatūrą. Turėdamas didelių lingvistinių gabumų, laisvai kalbėdamas dešimčia užsienio kalbų (tarp jų ir tokia egzotiška, kaip kirgizų), jis iki gyvenimo pabaigos kalbėjo su akivaizdžiausiomis klaidomis serbų ir kroatų kalbose. Jam buvę artimi žmonės pažymi, kad Tito kalboje buvo ryškiai juntami vokiečių ir lenkų kalbų akcentai.

Be to, anot knygos autoriaus, tai, kad maršalas buvo gimęs ir auklėtas aristokratų šeimoje, išdavė jo puikios manieros ir elgesys. Jis rengėsi labai skoningai, puikiai išmanė klasikinę muziką, vertino tik geriausių rūšių vynus ir cigarus, mėgo ir mokėjo plaukioti jachta ir karališkai ilsėtis. Tito su didele meile prisimindavo savo motiną, ir tie jo pasakojimai artimiausiai aplinkai nė iš tolo nepriminė paprastos, pusiau raštingos valstietės paveikslo.

Matunovič rašo, kaip po karo Tito kelioms dienoms buvo atvykęs į savo gimtąjį Kumrolaco kaimą. Nė vienas kaimo gyventojas jo nepažino. Net artimiausieji giminės. Tarpusavyje jie atvirai kalbėjo: „Ne, tai ne mūsų Jožė.” Po šios išvykos Tito ėmė visiškai vengti susitikti su žmonėmis, pažinojusiais jį jaunystėje. Pero Simič, kuris pirmasis perskaitė išslaptintus Kominterno dokumentus, tarp jų ir apie Tito, pažymi vieną svarbų faktą, kad kroatų užguito valstiečio sūnus buvo puikus pianistas, mokėjo meistriškai jodinėti, o jo kairės rankos pirštą nuo pat 1939 metų puošė puikus ir labai brangus žiedas su dideliu briliantu. Tuo labiau, kad tuo laikotarpiu visoje Jugoslavijoje buvo ne daugiau dviejų tūkstančių komunistų, kurie jokių turtų neturėjo. Tai, kad Tito ne tas žmogus, kokiu dedasi, pripažino buvęs jo kanceliarijos viršininkas Midutin Šukovič. Kitas ilgametis Tito artimas bendražygis, iki pat maršalo mirties buvęs jo svarbiausių sprendimų pataisytojas Rodoliub Čolakovič, komentuodamas pasirodžiusią Matunovič knygą, pasakė: „Kiekvienas žmogus turi paslapčių. O Tito jų turėjo daugybę. Už jo slėpėsi viena didžiausių. Visiems, o pirmiausia visai buvusiai Jugoslavijai, bus geriau, kad ta didžioji paslaptis niekada nebūtų atskleista.”

Visiškai akivaizdu, kad Josip Broz gyvenime baltųjų dėmių buvo daugybė. Pirmiausia, kodėl jam buvo palankus visagalis sovietinis NKVD? Kaip jam pavyko apmulkinti ir apgauti žinybą, kuri faktiškai jį globojo ir dėjo didžiausias viltis? Į šiuos klausimus savo knygoje atsako pats autorius: „Tito buvimo Sovietų Sąjungoje metais Josipą Brozą NKVD pakeitė antrininku, išeiviu iš turtingos aristokratiškos šeimos, greičiausiai iš surusėjusių aristokratiškų vokiečių giminės, o po jo parengimo greičiausiai permetė į Jugoslaviją.

Na, o Antrojo pasaulinio karo metais pajutęs savyje vado galimybes, jis sukūrė valstybę, kuriai jis vienvaldiškai vadovavo ir tvarkė kelis dešimtmečius. Tvarkė ją visiškai kitaip, nei siekė jo mokytojai Maskvoje.”

Marina Šakina ir Nikolaj Paschin, Rusijos mėnraščio „Soveršenno sekretno” (,,Visiškai slaptai”) autoriai, komentuojantys ir atskleidžiantys daugelį slepiamų ar oficialiai savaip komentuojamų pasaulio istorinių įvykių bei asmenybių, pasaulio istorijos faktų, teigia, kad Tito biografai – stalinizmo epochos tyrinėtojai, taip pat Serbijos karo istorikai įsitikinę, jog kol nebus prieinami Maskvos kruopščiai slepiami, o gal ir sunaikinti archyvai, tikros tiesos niekas ir niekada nesužinos.