Stalas ir (atsiprašau) lovys

VYTAUTAS VOLERTAS

Šie du rakandai yra gerai žinomi kiekvienam iš mūsų. Tačiau jų sukeliami įvaizdžiai pjaunasi. Stalas – švaros, duonos kepalo, laikraščio, knygos, mąstant atremtų alkūnių vieta. Tai būtinas baldas, gerų namų šilumą primenąs. Lovys yra kur nors pakiemy ištremtas rakandas, neturintis jokio ryšio su žmogaus sielvarto, meilės ar džiaugsmo mintimis. Tai naminių gyvulėlių susibūrimo, jų būties užtikrinimo vieta. Prie lovio renkasi įvairūs keturkojai, prie jo stumdosi, drabstosi ėdalu, žviegia. Ypač kiaulių giminės sutvėrimėliai čia pasižymi.

Bet laikas bėga, omnia mutant et nos mutantur. Tarp tų „omnia” įkliuvo ir mūsų sąvokos. Šiandien, jei ką išrinko į Lietuvos Respublikos Seimą, sakome, kad jis prilindo prie lovio, o jei kas turi valdišką tarnybą, tasai jau srebia iš to valdžios lovio. Šie posakiai, dažnokai vartojami, kelia siaubą. Ar Seimo nariai ir valdininkai krito iki lovio lygmens? (O gal užsieny mes nesuskubome bėgti su kalbos kaita ir gerai nesuprantame?) Kopūstgalvis, valdžios tranas, mokslinis praskydėlis, taukuota špyga – dažni epitetai, Lietuvos spaudoje nusaką kuo nors politikoje pasižymėjusius asmenis. Spjovė veidan, melavo, apgavo – taip yra aprašomi šių žmonių veiksmai.

Rinkome Seimo narius (esu LR pilietis, tad ir aš šiose apeigose dalyvauju), mūsų valia jie atsirado svarbioje valstybės institucijoje, balsavome už pačius geriausius, o kai jie spėjo prieiti prie jiems skirtų darbo kėdžių, tuojau šiuos mūsų įgaliotuosius ir įpareigotuosius siunčiam prie lovio... Valstybė pasirenka darbininkus, partijos net prakaituodamos perša geriausių geriausius, o kai jie pradeda dirbti, juos apšaukiame šiokiais ir tokiais, blogiausiais iš blogiausiųjų minios.

Kas yra? Balsavę, nubalsavę ir išrinktuosius staiga apmėtydami žemėmis niekiname ne tik juos, bet ir patys save. Esame akli piliečiai? Jei vienąkart apsirikome, pasiteisinkime suklydę. O šis išrinktųjų niekinimo įprotis mus valdo jau daugel metų. Lietuvoje laisvi rinkimai, bet Lietuvoje tie laisvai išrinkti piktai sustumiami į pelkę. Lietuvoje sudaromos vyriausybės, bet Lietuvoje tuojau pat laipiojama purvinais aulais ant jų galvų.

Galbūt mūsų tėvynėlėje jau neliko dorų žmonių, o gal ten išklibo logikos stulpai? Negali būti, kad trijų (daugiau) milijonų tautoje nėra pasišventėlių, o tik įvairūs paklaidūnai slampinėja. Negali būti, kad visi yra kopūstgalviai, tranai, savanaudžiai, kad lovys liko vieninteliu iškilesnių lietuvių siekiu. Niekiname valstybės vyrus, niekiname visus piliečius. Pačioje atsikūrusios nepriklausomybės pradžioje gal ir pakliūdavo koks nors keistuolis į svarbesnį sostą, bet iki šiol toks vargdienis ar gudrautojas pats save tinkamai išsireklamavo ir sugrįžo slėptis į namus. Tiesa, kiekviename pasaulio kampe valdžiose pasitaiko nesąžiningų ar pasimetusių žmonių, bet tik vagis reikia vadinti vagimis, sukčius – sukčiais, o doruosius vertinti ir juos kviesti prie garbingų darbų stalo, bet ne prie lovio siųsti.

Lietuvoje, viešame gyvenime ir spaudoje, iki šiol dar vyrauja grubus kalbėjimo stilius, perimtas iš Rusijos, carinės ir bolševikinės. Jei nežinomoje vietoje žmogus pataiko ne į tas duris, nesakome jam: „Atsiprašau, čia negalima”, bet surinkame pikto brigadininko balsu: „Ko čia lendi kaip kiaulė?” Kai stotelėje į autobusą lipa daugiau keleivių, nemalonu klausytis prie lango patogiai įsitaisiusio paauglio, garsiai nustembančio – „Ko čia reikia tiems sudribėliams seniams.”

Tai yra stiliaus reikalas. Užuot pasispaudus, kad autobuse pasidarytų daugiau erdvės, praveriama piemeniška burnelė. Bet gyvenimo stilius kuria gyvenimo aplinką. Kur daugiau grubumo, ten daugiau pykčių ir nelaimingų žmonių. „Rusiškų bobų” šūkaliojimų ir net jų sijonų kilnojimų Lietuvoje šiais laikais labai labai nereikia.

Neturėtų būti remiama grubioji spauda. Juk ji yra todėl grubi, kad tikisi daugiau skaitytojų. „Nupirksiu tą šlamštą, pasijuoksiu”, dažnokai pagalvoja ne vienas praeivis, kurio akys užkliūva už kioske išplėtoto skandalingo puslapio. Bet juk tasai šlamštas pratina skaitytojus prie bjauraus kalbėjimo ir net galvojimo būdo. Nereikia politikos ir administracijos žmonių rišti prie lovio, netinka pažįstamus kopūstgalviais vadinti. Kultūra, net ir „vakarietiška”, tokio elgesio vengia. O kai skaitai amerikiečių dienoraštinius pasakojimus apie šiandienines keliones Rusijoje, ypač Maskvoje, pasijauti, lyg būtų kalba apie Vilnių ar Kauną. Bet Maskva yra už tūkstančio kilometrų. O koks atstumas tarp žmonių elgesio Maskvoje ir Vilniuje?