Stalas ir (atsiprašau) lovys
VYTAUTAS VOLERTAS
Šie du rakandai yra gerai žinomi kiekvienam iš mūsų.
Tačiau jų sukeliami įvaizdžiai pjaunasi. Stalas – švaros,
duonos kepalo, laikraščio, knygos, mąstant atremtų alkūnių
vieta. Tai būtinas baldas, gerų namų šilumą primenąs. Lovys yra
kur nors pakiemy ištremtas rakandas, neturintis jokio
ryšio su žmogaus sielvarto, meilės ar džiaugsmo mintimis. Tai
naminių gyvulėlių susibūrimo, jų būties užtikrinimo vieta. Prie lovio
renkasi įvairūs keturkojai, prie jo stumdosi, drabstosi ėdalu, žviegia.
Ypač kiaulių giminės sutvėrimėliai čia pasižymi.
Bet laikas bėga, omnia mutant et nos mutantur. Tarp tų
„omnia” įkliuvo ir mūsų sąvokos. Šiandien, jei ką
išrinko į Lietuvos Respublikos Seimą, sakome, kad jis prilindo
prie lovio, o jei kas turi valdišką tarnybą, tasai jau srebia
iš to valdžios lovio. Šie posakiai, dažnokai vartojami,
kelia siaubą. Ar Seimo nariai ir valdininkai krito iki lovio lygmens?
(O gal užsieny mes nesuskubome bėgti su kalbos kaita ir gerai
nesuprantame?) Kopūstgalvis, valdžios tranas, mokslinis praskydėlis,
taukuota špyga – dažni epitetai, Lietuvos spaudoje nusaką
kuo nors politikoje pasižymėjusius asmenis. Spjovė veidan, melavo,
apgavo – taip yra aprašomi šių žmonių veiksmai.
Rinkome Seimo narius (esu LR pilietis, tad ir aš šiose
apeigose dalyvauju), mūsų valia jie atsirado svarbioje valstybės
institucijoje, balsavome už pačius geriausius, o kai jie spėjo prieiti
prie jiems skirtų darbo kėdžių, tuojau šiuos mūsų įgaliotuosius
ir įpareigotuosius siunčiam prie lovio... Valstybė pasirenka
darbininkus, partijos net prakaituodamos perša geriausių
geriausius, o kai jie pradeda dirbti, juos apšaukiame
šiokiais ir tokiais, blogiausiais iš blogiausiųjų minios.
Kas yra? Balsavę, nubalsavę ir išrinktuosius staiga apmėtydami
žemėmis niekiname ne tik juos, bet ir patys save. Esame akli piliečiai?
Jei vienąkart apsirikome, pasiteisinkime suklydę. O šis
išrinktųjų niekinimo įprotis mus valdo jau daugel metų.
Lietuvoje laisvi rinkimai, bet Lietuvoje tie laisvai išrinkti
piktai sustumiami į pelkę. Lietuvoje sudaromos vyriausybės, bet
Lietuvoje tuojau pat laipiojama purvinais aulais ant jų galvų.
Galbūt mūsų tėvynėlėje jau neliko dorų žmonių, o gal ten išklibo
logikos stulpai? Negali būti, kad trijų (daugiau) milijonų tautoje nėra
pasišventėlių, o tik įvairūs paklaidūnai slampinėja. Negali
būti, kad visi yra kopūstgalviai, tranai, savanaudžiai, kad lovys liko
vieninteliu iškilesnių lietuvių siekiu. Niekiname valstybės
vyrus, niekiname visus piliečius. Pačioje atsikūrusios nepriklausomybės
pradžioje gal ir pakliūdavo koks nors keistuolis į svarbesnį sostą, bet
iki šiol toks vargdienis ar gudrautojas pats save tinkamai
išsireklamavo ir sugrįžo slėptis į namus. Tiesa, kiekviename
pasaulio kampe valdžiose pasitaiko nesąžiningų ar pasimetusių žmonių,
bet tik vagis reikia vadinti vagimis, sukčius – sukčiais, o
doruosius vertinti ir juos kviesti prie garbingų darbų stalo, bet ne
prie lovio siųsti.
Lietuvoje, viešame gyvenime ir spaudoje, iki šiol dar
vyrauja grubus kalbėjimo stilius, perimtas iš Rusijos, carinės
ir bolševikinės. Jei nežinomoje vietoje žmogus pataiko ne į tas
duris, nesakome jam: „Atsiprašau, čia negalima”, bet
surinkame pikto brigadininko balsu: „Ko čia lendi kaip
kiaulė?” Kai stotelėje į autobusą lipa daugiau keleivių, nemalonu
klausytis prie lango patogiai įsitaisiusio paauglio, garsiai
nustembančio – „Ko čia reikia tiems sudribėliams
seniams.”
Tai yra stiliaus reikalas. Užuot pasispaudus, kad autobuse pasidarytų
daugiau erdvės, praveriama piemeniška burnelė. Bet gyvenimo
stilius kuria gyvenimo aplinką. Kur daugiau grubumo, ten daugiau pykčių
ir nelaimingų žmonių. „Rusiškų bobų”
šūkaliojimų ir net jų sijonų kilnojimų Lietuvoje šiais
laikais labai labai nereikia.
Neturėtų būti remiama grubioji spauda. Juk ji yra todėl grubi, kad
tikisi daugiau skaitytojų. „Nupirksiu tą šlamštą,
pasijuoksiu”, dažnokai pagalvoja ne vienas praeivis, kurio akys
užkliūva už kioske išplėtoto skandalingo puslapio. Bet juk tasai
šlamštas pratina skaitytojus prie bjauraus kalbėjimo ir
net galvojimo būdo. Nereikia politikos ir administracijos žmonių
rišti prie lovio, netinka pažįstamus kopūstgalviais vadinti.
Kultūra, net ir „vakarietiška”, tokio elgesio
vengia. O kai skaitai amerikiečių dienoraštinius pasakojimus
apie šiandienines keliones Rusijoje, ypač Maskvoje, pasijauti,
lyg būtų kalba apie Vilnių ar Kauną. Bet Maskva yra už tūkstančio
kilometrų. O koks atstumas tarp žmonių elgesio Maskvoje ir Vilniuje?