Lietuviai Vokietijoje, 1948 m. Pirmoji šv. Komunija.

Aš buvau dypukas

 ANTANAS SAULAITIS SJ

,,Dypuką” nuo kito žmogaus gali atskirti išgirdęs, jį kalbant apie ,,haferfliokus” (Hafer Flocken – vok. avižiniai dribsniai) ir sužinojus, jį ar ją mėgstant arba labai nemėgstant žirnių sriubos. Dievo paukšteliai nuolat prisimena bėgimą iš Lietuvos, bombardavimus, lagerį ir visą pabėgėlių stovyklos gyvenimą, kelionę į užjūrį ir pirmuosius kaimynus naujoje šalyje. Kadangi gegužės 18-ąją suėjo 60 m. nuo karinio transporto ,,Marine Marlin” laivo atvykimo New Yorko uostan, reikėtų aprašyti savo įspūdžius.

Buvau per mažas atsiminti persikėlimą per Lietuvos sieną į Rytprūsius, bet vienas ankstyvųjų gyvenimo džiaugsmų buvo spygliuotomis vielomis aptemptame pabėgėlių barakų kieme rasti apipuvusią morką. Vedžiau sesutę į darželį, pakeliui užtikome niekieno dar nesurastą lobį. Net apsisukome, ir džiūgaudamas nunešiau tėveliams. Spėju, kad galėjome būti alkani. Nieko nesuprantančiam vaikui spygliuotų vielų ir išretintų lentų tvoros atrodė nejauki aplinka.

Kažkiek gyvenome ramiai, geros katalikiškos vokiečių šeimos globojami. Atsimenu jų šunį erdviame ir gražiame kieme, jų naminę vėžlę Emą, žvakes bažnyčioje, vienuolių vedamas tikybos pamokas. Kai gruodžio 6 d. atėjo žaliais rūbais pasidabinęs vyskupas Šv. Mikalojus, baisiai bijojau, nors ši graži tradicija baigdavosi saldainiais geriems vaikams, tarp kurių, be jokio klausimo, pačiam teko be pertraukos ištisai priklausyti. Po vieno bombardavimo išlipome iš ponaminės slėpynės, o tarp griuvėsių bei dūmų gatve bėgo mano amžiaus mažas berniukas, verkdamas ir kartodamas ,,Kūdikėli Jėzau, būki prie manęs.” Iš ten traukiniu išskubėjome, sovietų patrankų dundesiui drebinant žemę.
Breslave ir Berlyne labiausiai atsimenu alkį, pjuvenomis bei burokais primaišytos duonos riekes, juodus degančių pastatų dūmus, susigrūdusią minią požeminio traukinio stoties slėptuvėje.

Kažkaip lietuviai būrėsi Augsburge, Bavarijoje. Priėmė šeima, po kurios lova buvo paslėpta didžiulė neliestina lašinių paltis. 1945 m. balandžio 28 d. keliu priešais mūsų gyvenamą vietą įriedėjo amerikiečiai. Penkerių metų vaikas tėvų klausia: ,,Mamute, ar dabar bus geriau, kai amerikiečiai čia?” (Tik daug vėliau sužinojome, kad tėvas slaptai klausydavosi BBC laidų, kad nepakliūtume į rusų užimamas vietas.)

Rudenį – jau pirmasis skyrius (klasė) p. Rudaitienės virtuvėje, vėliau – visa mokykla barakuose. Pievose nesprogusios bombos, išdegę Messerschmidto lėktuvai. Kaip smagu su šeima laukuose pasivaikščioti, skautauti miške, sekmadienį kelti vėliavą, lankyti pamaldas, žaisti kieme, užuosti statinėse rūkomas plekšnes, rogėmis leistis į pakalnę. Mokykloje patys turėjome prižiūrėti metalinės krosnelės malkas, kad tik iki raudonumo neįkaistų. Ankštai susigrūdę, o draugystės – visam gyvenimui, kaip giminės.

Kartais pagalvoji: Dieve, kaip išlikome gyvi? Kiek sielvarto buvo tėvams su mažais vaikais! Dabar vaikai bei jaunimas išdykę ir nesuvaldomi. O tada pasiimdavome šiukšlių statinių dangčius kaip skydus, mėtydavome vieni į kitus akmenis. Net nežinau, su kuo kariaudavome. Atsimenu, kaip mergytė prarado koją, įkišusi ją į subombarduoto priešlėktuvinio prožektoriaus vikšrus. Arba kaip virš Haunstetteno laukų kovoja vokiečių ir amerikiečių naikintuvai, lakūnas parašiutu šoka iš degančio lėktuvo – jau tada žinojome, kad neetiška šaudyti į parašiutu besigelbstintį kareivį. Atsimenu traukinio stotyje besienius ir bestogius vagonus su sužeistais vokiečių kariais, o netoli mūsų tramvajaus stotelėje ištikimai kasdien praeivių klausinėjantį tėvą: ,,Ar nematėte mano sūnaus?”, niekad iš karo negrįžusio, pašte sienų sienas su prarastų ir ieškomų vaikučių nuotraukomis.

Apie 1948 m. jautėsi iškeliaujantys lagerio gyventojai. Iš klasės į kažkur toli išvyko geri draugai bei draugės, kol mūsų eilė atėjo 1949 metų pavasarį. Tris dienas verkiau, gailėdamas Vokietijoje liekančios močiutės, mūsų vakarinių pasakų palydovės ir bombardavimo išgąsčio guodėjos. Už dešimt dienų gegužės 8 Bremerhaveno uoste per rūką anksti rytą pamatėme Laisvės statulą. Devynerių metų vaikas suprato ir atsimena, ką tas vaizdas reiškia.

Išlipame iš traukinio Waterburio, Connecticut stotyje. Konduktorius taria ,,Welcome” (Sveiki atvykę) šeimynėlei su dviem doleriais rankinuke – ne mes pirmi. Vien dr. Aukštikalnis–Colney pasirašė dokumentus 140 dypukų. Kaip Augsburge, taip ir JAV – kitos lietuvių šeimos globoje. Prie graudžiai vaišingo ir šviesaus stalo pamokė, kad bananas valgomas be žievės. Visam amžiui užsimezgė bičiulystė su pirmaisiais globėjais Pranute Ledeikiene ir Stepu Geonitu.

Dypukai susibūrė į Tremtinių draugiją. Kadangi mūsų šeima buvo raštinga, tėvelis spausdindavo aplinkraštį, o sūnelis išnešiodavo po lietuvių namus. Lietuviškos parapijos pradinė mokykla, šeštadieninė lituanistinė mokykla, skautai trečiadieniais, patarnavimas Mišioms sekmadienį. Dypukų vaikai nebuvo išdykę imigrantai. Kažkaip per klaidą Šv. Juozapo bažnyčios švęsto vandens indeliuose įsipildavo rašalo, kurio dėmės buvo tokios akivaizdžios ant pamaldžių moterėlių kaktų, o kai per zakristijos langą tarniukai vandens revolveriu taikydavo į jas praeinančias jos sakydavo – ,,Paukščiukai”.

Iš visų kaimynų labiausiai prisimenu Juozą ir Oną Vaičius, kurių ganyklos pakraštyje tėveliai surezgė mūsų tėviškės namus. Jis pabėgęs nuo caro kariuomenės. Tokie nuoširdūs žmonės, kad 12 m. vaikui leido ūkyje šienvežį ar traktorių valdyti, iki valios tvarte talkinti, laukus grėbti, karves melžti. Po visų sunkių darbų – karšti ir dangiškai riebūs barščiai, suaugusių supynė po dviem didžiuliais kaštonais, Vaičiaus XIX– XX a. pradžios pasakojimų klausantis.

Penkiolikmečiui dėl motinos ligos teko uždavinys padėti steigti JAV Lietuvių Bendruomenę, t.y., Laikinojo organizacinio komiteto posėdžiautojams mūsų namuose išvirti lietuviškus pietus. Visa draugystė LB ir vėliau – Jaunimo sąjungoje prasidėjo nuo to stalo.

Pagal Lietuvių enciklopediją, lietuvių DP buvo apie 60,000. Iš šių 30,000–40,000 emigravo į JAV, gal pusė – į Čikagos apylinkes. Iš šių per 60 m. daugybė jau iškeliavo pas Tą, kurio paukšteliais su šypsena buvo vadinami.

Nežinia, ar žmogus kada nors nustoji būti dypukas. Jau nebenešiojame tų pilkų skrybėlių ir kiek per ilgų smėlio ar pelenų spalvos ploščių, nors bažnyčion dar vaikščiojame su kaklaraiščiu bei švarku. Geriausia dypukų gyvenimo santrauka iškalta ąžuoliniame, arch. Jono Muloko suprojektuotame lietuviškame kryžiuje netoli Hochfeldo stovyklos, Augsburge. Gegužės 18 d. prisiminsiu, kaip 1945 rugsėjo mėn. minioje buvo stovėta ir išgirsiu ligi šiol ten keturiomis kalbomis išlikusius žodžius: ,,Augsburgo išeiviai lietuviai, maldaudami Dievo palaimos, gerbdami savo žuvusius ir dėkodami savo geradariams, stato šį lietuvišką kryžių, idant jis bylotų, kad čia karo audrų atblokšti lietuviai ilgėjosi savo tėvynės ir troško jai laisvės.”