Dėl šių dienų lietuvių patriotizmo

ALEKSAS VITKUS

Nors gegužės 3 d. Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje įvykusiame, „Draugo” šimtmečiui paminėti skirtame simpoziume man nepasisekė dalyvauti, po kelių dienų pastebėjau „Draugo” vyr. redaktorės Dalios Cidzikaitės vedamąjį straipsnį „Išmokti atpažinti šių dienų patriotizmą”.  Tema įdomi, todėl skaičiau jos mintis su įdomumu ir su tam tikra doze nuostabos.

Kiek supratau, redaktorė, išklausiusi vieną iš simpoziumo prelegentų pranešimų ir pasišnekėjusi su kitais to simpoziumo dalyviais, susidarė įspūdį, jog, palyginti su ankstyvesnėmis išeivių bangomis, jos banga yra laikoma nepatriotiška, nekultūringa, neišsilavinusia. Šitaip greitai priėjusi prie tokios išvados, Cidzikaitė pasiskundė, kad taip buvo užgauta jos savigarba. Kaip sakiau, tame simpoziume aš pats dėl kitų įsipareigojmų nedalyvavau, bet esu tikras, kad jei ten būtų buvusi surengta platesnė apklausa, dauguma visų bangų lietuvių su Cidzikaitės išvada tikrai nelabai norėtų sutikti. Jie skirtingi kultūra, patyrimu ir, prisipažinkime, amžiumi. Antrabangiai jau baigia išnykti taip, kaip ir pirmoji banga jau beveik visiškai yra nuėjusi į istoriją.
• • •
Man atrodytų, kad lietuvių tauta per ilgus šimtmečius turi išsaugojusi tam tikrus pagrindinius psichologinius charakterio bruožus, kurie tinka bet kurioms šių pastarųjų laikų kartoms. Skirtumas yra gal tik toks, kad per paskutinius maždaug 50 metų lietuvių tauta pasklido į kelias politiškai, socialiai ir ekonomiškai skirtingas grupes, kurios buvo skirtingai veikiamos jų gyvenamosios aplinkos. Didžioji dalis tautos liko Lietuvoje, mažesnė – priverstinėje tremtyje, dar mažesnė – politinių pabėgėlių, o paskutiniu laiku ir dar kita, iki šiol vis auganti, ekonominių emigrantų grupė.

Atskilusios nuo tautos kamieno grupės, nors nežymiai ir beveik nepastebimai, kito. Tartis, kirčiavimas ir net pati kalba jau nebe tokia. Ištremtųjų atžalos neretai turėjo sukurti nelietuviškas šeimas. Kam pavyko grįžti į tėvynę, turėjo išgyventi politiškai motyvuotas negandas. Politiniai pabėgėliai, kuriuos pripratome vadinti antrąja banga, ilgai laukę tėvynės nuo okupacijos išsilaisvinimo, dauguma tos laisvės nesulaukė ar, sulaukę, nesiryžo grįžti. Negrįžta nei jų atžalos. Naujausia, vadinama trečiąja, banga nemaža dalimi dėl grįžimo yra dar neapsisprendusi.

Vedamojo autorė pateikė daug puikių pavyzdžių apie trečiosios bangos emigrantų įvairiopą lietuvišką veiklą, kuri tikrai liudija iš jos išplaukiantį kai kurių jų tvirtą lietuvišką nusistatymą. Dėl kultūros ar išsilaisvinimo stokos ginčytis turbūt būtų netikslu, nes to stokojančių galima atrasti bet kokioje bangoje. Norėčiau tik pasisakyti dėl skirtingų bangų patriotiškumo laipsnio ir panagrinėti, kodėl, mano nuomone, jis apskritai skiriasi.

Patriotiškumas nėra vien tik noras pabūti tarp lietuvių, troškimas parodyti, kad esi lietuvis, ar net didžiavimasis savo lietuviška kilme. Man atrodo, kad tikriausias patriotizmo pažymys yra savosios tėvynės meilė, kuri pasireiškia savo kalbos, tradicijų ir papročių branginimu. Patriotiškumas vengia dabar populiaraus globalizmo, jis remiasi tautiškumu ir uždeda prievolę padėti tėvynei. Prisiminkime JAV prezidento John F. Kennedy posakį „Ask not what your country can do for you, but ask what you can do for your country.” Kas sako, kad „kur gera, ten ir tėvynė”, nėra patriotas.

Būdamas antros, iš aktyvios lietuviškos veiklos jau besitraukiančios bangos atstovas, pirmiausia turiu pasakyti, kad, deja, ne vienas mano bangos lietuvis į trečiabangius tikrai žiūri kaip į mažiau patriotiškus, negu tuos, kurie tėvynę paliko karo metu, vejami artėjančio bolševikinio maro. Galima sakyti, kad tai natūralu. Tos kartos žmonės paliko Lietuvą traukdamiesi į karo niokojamą Vokietiją, nes nenorėjo būti fiziškai sudoroti, buvo vedami minties nepasiduoti būsimam kultūriniam prievartavimui, norėjo neprarasti įgimtos minties ir žodžio laisvės.

Ateitį buvo sunku atspėti, bet turbūt niekas nenumatė, kad ilgai trunkančioje išeivijoje gimstanti karta turės augti svetimoje kultūroje, gerokai užtemdančioje bet kokią lietuvišką kultūrinę apraišką. Ilgai neturėdami galimybės ne tik aplankyti savo tėvynę, jau nekalbant apie grįžimą, jie bent įsisavino šūkį „Mylėkime Lietuvą iš tolo.” Naujieji emigrantai, ypač jaunos šeimos, apsisprendę palikti tėvynę, tai turėjo suprasti, – kad jų atžalos beveik savo noru bus atiduodamos svetimai įtakai.

Visai kitokios priežastys palikti Lietuvą paviliojo šimtus tūkstančių emigrantų lietuvių, iškeliavusių visam gyvenimui ar laikinai, į įvairiausius pasaulio kraštus. Juk jų nesirengė Lietuvoje nei kas fiziškai sudoroti, nei kas varžė ten lietuvišką kultūrą, nei jis galėjo skųstis dėl žodžio ar kitokios laisvės stokos. Dauguma jų buvo taip vadinami ekonominiai emigrantai, ieškoję geresnio gyvenimo sąlygų kitur, kiti – tėvynėje nesugebėję sudurti galo su galu, treti – vedami noro pamatyti pasaulį ar išbandyti jame savo jėgas, dar kiti – ieškodami ar geresnio lygio, ar finansiškai prieinamesnio mokslo, ar vedami dar kitokių išskaičiavimų.

Bėgę iš Lietuvos karo metais tikėjo, kad jie pasitraukia tik laikinai, tikėdami, kad Vakarų demokratijų paskelbta tautų apsisprendimo teisė (Atlanto Charta) anksčiau ar vėliau bus įgyvendinta. Deja, taip neįvyko, ir bėgliai, nors ir labai ilgėdamiesi tėvynės, turėjo pasirinkti emigranto gyvenimą, nes kelias grįžti į tėvynę buvo uždarytas beveik 50 metų. Lietuvą palikę jau po nepriklausomybės atkūrimo tos problemos neturėjo ir galėjo į ją grįžti ar ją lankyti pagal savo norą, sugebėjimą ar išteklius. O turint tokią galimybę, gal ir tėvynės meilė ir ilgesys kiek išblėso.

Priėmę tokius paaiškinimus, turėtume suprasti, kuri karta ar banga yra didesni patriotai. Per 50 metų pasikeitė ir gyvenimas, ir bendra pasaulėžiūra. Jei anuomet būti patriotu buvo beveik įgimtas ir normalus dalykas, tai šiandien, pasaulyje įsigalėjus globalizmui, patriotizmo sąvoka daug kam tapo svetima. Tai matome ir šiandieninės Lietuvos politiniame gyvenime. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1-o skirsnio 2-as straipsnis sako, jog „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”, tik Konstitucijos ilgokas prologas apibrėžia tą „tautą” kaip „Lietuvių Tautą”.

Skaitydami Lietuvos spaudą, sekdami šalies geopolitinį gyvenimą, matome, kad dėl įvairių priežasčių, o ypač spaudžiama Europos Sąjungos reikalavimų, Valstybės valdžia, t. y. Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei Teismas, Lietuvą vis labiau mato kaip piliečių junginį, o ne kaip lietuvių tautos valstybę. Jaunoji karta yra auklėjama tik pilietiškumo pagrindu, o nemaža senosios kartos dalis yra dar gerokai paveikta per 50 metų trukusios okupacijos.

Todėl nereikėtų stebėtis, kad tokių žmonių požiūris į patriotizmą gali būti visai skirtingas nuo to, kuriuo didžiavosi ir dar didžiuojasi antrosios bangos lietuviai. Žinoma, tai nereiškia, kad abiejose bangose nepasitaiko išimčių. Visiškai sutinku su puikiais Cidzikaitės pateiktais trečiosios bangos lietuviškumo ir meilės Lietuvai pavyzdžiais. Aš pats galėčiau daugiau tokių paminėti.

Nemanau, kad ir prelegentas Stasys Goštautas turėjo kokio nors noro sumenkinti trečiabangių išsilavinimą ar kultūrą. Manau, kad jie ne tik nėra nuo taip vadinamų „dipukų” atsilikę, bet, priešingai, juos daug kur ir pralenkia. Reikia prisiminti, kad iš nepriklausomos Lietuvos atvažiavę trečiabangiai turėjo daug geresnes mokslo sąlygas, negu buvusioji Vokietijos stovyklų vargo mokyklose subrendusi karta.

To meto pabėgėliai, nors ir inteligentai, dauguma buvo kilę iš lietuviško kaimo. Iki pat sovietinės okupacijos 1940 m. Lietuva, galima sakyti, buvo tik didelis kaimas, kurį sunaikino sovietų aneksija. Miesteliuose ir šiaip versle buvo įsitvirtinę kitų tautybių žmonės. Lietuva jau nebėra toks agrarinis kraštas, koks jis buvo prezidento Smetonos laikais. Šiandien Lietuva kitokia, ir jos žmonės – kitokie. Ne vienas jų, per ilgus okupacijos ir indoktrinacijos metus pripratęs prie užtikrinto darbo, nemokamo mokslo, kitokio ekonomikos supratimo, prarado laisvo ir nepriklausomo ūkininko galvojimą. Po kelių metų atgautos nepriklausomybės atsirado sovietinių laikų nostalgija, nors paskutiniu laiku ji jau pradėjo menkėti. Todėl naujai atvykę į svetimus kraštus trečiabangiai nebijo kibti į verslą ir jame neblogai tarpti. Ar mes nematome, kiek daug naujieji emigrantai yra pasiekę savo darbu ir drąsa įvairiuose amato, verslo ir profesijų srityse? Prie to prisidėjo ir demokratiško Vakarų kapitalizmo įtaka.

Deja, ne taip atsitiko su lietuviška spauda. Jei po karo atvykę „dipukai” per kelerius metus net keleriopai padidino „Draugo” prenumeratorių skaičių, taip neįvyko prasidėjus naujai emigracijai. Kaip pastebėjo Draugo fondo (DF) tarybos pirmininkė Marija Remienė, jaunesnieji ir neseniai atvykę nesijungia į skaitytojų gretas, netampa DF nariais. Faktas, kad „Draugo” redakcijoje darbuojasi vien trečiosios bangos lietuvaitės, atrodo, jų nepatraukia. Visą nedalią betgi neturėtume suversti vien trečiabangių nenorui prisidėti prie lietuviškos spaudos. Laikai keičiasi, atėjus interneto gadynei, sunkiai verčiasi ne tik visa etninė, bet ir didžioji Amerikos spauda.

„Drauge” dažnai parašantis bendradarbis Juozas Gaila savo nesename apmąstyme primena dar vieną Lietuvos problemą – alkoholizmą ir jo pasekmes, pvz., nusikalstamumą. Nenorėčiau tvirtinti, kad tarp antrabangių tos problemos nebuvo ir nėra, bet kiekvienas save gerbiantis sociologas turėtų pripažinti, jog ta problema tarp trečiabangių proporcingai yra daugiau paplitusi. Ta alkoholio ir nusikaltimų rykštė atsekė kai kuriuos emigrantus iš Lietuvos, ypač tuos, kurie komunistinėje Lietuvoje buvo pripratę prie kadaise ten buvusios visai kitokios negu Vakaruose socialinio gyvenimo sampratos. Pagyvenus Vakaruose, tas skirtumas tarp bangų tikriausiai išsilygins, nes juk mes visi esame tos pačios tautos vaikai, tik per ilgus metus paveikti nevienodų istorinių poveikių.

• • •

Jei gerb. redaktorė sunerimo tame simpoziume tiesiogiai ar per diskusijas dėl jos bangos tariamo pažeminimo ir todėl buvo užgauta ir jos savigarba, tepaskaito, ką beveik prieš dešimt metų prezidentas Valdas Adamkus pasikalbėjime su tuometine Amerikos lietuvių TV žurnaliste, paklaustas, ką jis manė apie tuo metu į Ameriką plūstančius jaunuosius, lietuvius, atsakė: „Aš tragedijos tame nematau. Ši imigracija bus be galo vertinga, ji atsisuks į Lietuvą, sielosis lietuviškais reikalais, prisidės prie Lietuvos kultūros kūrimo ir jos puoselėjimo.” Prezidentas baigė pokalbį, sakydamas: „Aš jos (naujosios imigracijos) nenurašau. Aš žinau, kad ji yra mūsų tautos dalis, ir ji pasiliks ja.”

Tame pačiame pokalbyje 1998 m. Lietuvos prezidentu išrinktas Adamkus, paprašytas palyginti šią su jo paties kartos emigracija, vykusią prieš maždaug 50 metų, taip porijo: „Mes prieš 50 metų atvažiavę, nieko rankose neturėdami, su suplyšusiomis kelnėmis bei kiaurais batais, ieškojome darbų. Tuo metu apie lietuvybę niekas nesvajojo.” Sunku tikėti, bet prezidentas toliau taip tęsė: „Kai nusipirkti naujo modelio automobilį kiekvienais metais darėsi jau nebeįdomu, staiga visi atsisukome atgal į lietuvybę.”

Kaip turėjo jaustis tą programą žiūrėję antrabangiai klausytojai? Ar jų savigarba nebuvo pažeista, kai Adamkus visiškai pamiršo, kaip jo paties karta, nors ir alkana, per ištisus penkerius stovyklinio gyvenimo metus ten steigė mokyklas, teatrus, ansamblius? O Amerikoje atsisukome į lietuvybę tiktai tada, kai nusibodo vaikytis naujų modelių automobilių? Ne, jau 1949 m. vien Čikagoje veikė bent septynios lietuviškos pradžios mokyklos. Kitais metais atidarė duris ir Čikagos aukštesnioji lituanistinė mokykla, atgijo Vokietijoje veikęs „Dainavos” ansamblis, susitelkė Lietuvių teatras.

Kas žino, gal Adamkus, norėdamas sušvelninti savo kai kurias kritiškas pastabas apie naująją išeiviją, norėjo parodyti, kad ir pokarinė išeivija įsijungė į lietuvišką vežimą tik su geru pavėlavimu? Bet antrabangiai Adamkui už tokį akibrokštą tikrai atleido, nes 2004 m. Lietuvos prezidento rinkimuose jie, atmetę kandidatę Kazimirą Prunskienę, vos ne 100 proc. balsavo už Adamkų.