Dėl šių dienų lietuvių patriotizmo
ALEKSAS VITKUS
Nors gegužės 3 d. Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje įvykusiame,
„Draugo” šimtmečiui paminėti skirtame simpoziume man
nepasisekė dalyvauti, po kelių dienų pastebėjau „Draugo”
vyr. redaktorės Dalios Cidzikaitės vedamąjį straipsnį
„Išmokti atpažinti šių dienų patriotizmą”.
Tema įdomi, todėl skaičiau jos mintis su įdomumu ir su tam tikra doze
nuostabos.
Kiek supratau, redaktorė, išklausiusi vieną iš simpoziumo
prelegentų pranešimų ir pasišnekėjusi su kitais to
simpoziumo dalyviais, susidarė įspūdį, jog, palyginti su ankstyvesnėmis
išeivių bangomis, jos banga yra laikoma nepatriotiška,
nekultūringa, neišsilavinusia. Šitaip greitai priėjusi
prie tokios išvados, Cidzikaitė pasiskundė, kad taip buvo
užgauta jos savigarba. Kaip sakiau, tame simpoziume aš pats dėl
kitų įsipareigojmų nedalyvavau, bet esu tikras, kad jei ten būtų buvusi
surengta platesnė apklausa, dauguma visų bangų lietuvių su Cidzikaitės
išvada tikrai nelabai norėtų sutikti. Jie skirtingi kultūra,
patyrimu ir, prisipažinkime, amžiumi. Antrabangiai jau baigia
išnykti taip, kaip ir pirmoji banga jau beveik visiškai
yra nuėjusi į istoriją.
• • •
Man atrodytų, kad lietuvių tauta per ilgus šimtmečius turi
išsaugojusi tam tikrus pagrindinius psichologinius charakterio
bruožus, kurie tinka bet kurioms šių pastarųjų laikų kartoms.
Skirtumas yra gal tik toks, kad per paskutinius maždaug 50 metų
lietuvių tauta pasklido į kelias politiškai, socialiai ir
ekonomiškai skirtingas grupes, kurios buvo skirtingai veikiamos
jų gyvenamosios aplinkos. Didžioji dalis tautos liko Lietuvoje, mažesnė
– priverstinėje tremtyje, dar mažesnė – politinių
pabėgėlių, o paskutiniu laiku ir dar kita, iki šiol vis auganti,
ekonominių emigrantų grupė.
Atskilusios nuo tautos kamieno grupės, nors nežymiai ir beveik
nepastebimai, kito. Tartis, kirčiavimas ir net pati kalba jau nebe
tokia. Ištremtųjų atžalos neretai turėjo sukurti
nelietuviškas šeimas. Kam pavyko grįžti į tėvynę, turėjo
išgyventi politiškai motyvuotas negandas. Politiniai
pabėgėliai, kuriuos pripratome vadinti antrąja banga, ilgai laukę
tėvynės nuo okupacijos išsilaisvinimo, dauguma tos laisvės
nesulaukė ar, sulaukę, nesiryžo grįžti. Negrįžta nei jų atžalos.
Naujausia, vadinama trečiąja, banga nemaža dalimi dėl grįžimo yra dar
neapsisprendusi.
Vedamojo autorė pateikė daug puikių pavyzdžių apie trečiosios bangos
emigrantų įvairiopą lietuvišką veiklą, kuri tikrai liudija
iš jos išplaukiantį kai kurių jų tvirtą lietuvišką
nusistatymą. Dėl kultūros ar išsilaisvinimo stokos ginčytis
turbūt būtų netikslu, nes to stokojančių galima atrasti bet kokioje
bangoje. Norėčiau tik pasisakyti dėl skirtingų bangų
patriotiškumo laipsnio ir panagrinėti, kodėl, mano nuomone, jis
apskritai skiriasi.
Patriotiškumas nėra vien tik noras pabūti tarp lietuvių,
troškimas parodyti, kad esi lietuvis, ar net didžiavimasis savo
lietuviška kilme. Man atrodo, kad tikriausias patriotizmo
pažymys yra savosios tėvynės meilė, kuri pasireiškia savo
kalbos, tradicijų ir papročių branginimu. Patriotiškumas vengia
dabar populiaraus globalizmo, jis remiasi tautiškumu ir uždeda
prievolę padėti tėvynei. Prisiminkime JAV prezidento John F. Kennedy
posakį „Ask not what your country can do for you, but ask what
you can do for your country.” Kas sako, kad „kur gera, ten
ir tėvynė”, nėra patriotas.
Būdamas antros, iš aktyvios lietuviškos veiklos jau
besitraukiančios bangos atstovas, pirmiausia turiu pasakyti, kad, deja,
ne vienas mano bangos lietuvis į trečiabangius tikrai žiūri kaip į
mažiau patriotiškus, negu tuos, kurie tėvynę paliko karo metu,
vejami artėjančio bolševikinio maro. Galima sakyti, kad tai
natūralu. Tos kartos žmonės paliko Lietuvą traukdamiesi į karo
niokojamą Vokietiją, nes nenorėjo būti fiziškai sudoroti, buvo
vedami minties nepasiduoti būsimam kultūriniam prievartavimui, norėjo
neprarasti įgimtos minties ir žodžio laisvės.
Ateitį buvo sunku atspėti, bet turbūt niekas nenumatė, kad ilgai
trunkančioje išeivijoje gimstanti karta turės augti svetimoje
kultūroje, gerokai užtemdančioje bet kokią lietuvišką kultūrinę
apraišką. Ilgai neturėdami galimybės ne tik aplankyti savo
tėvynę, jau nekalbant apie grįžimą, jie bent įsisavino šūkį
„Mylėkime Lietuvą iš tolo.” Naujieji emigrantai,
ypač jaunos šeimos, apsisprendę palikti tėvynę, tai turėjo
suprasti, – kad jų atžalos beveik savo noru bus atiduodamos
svetimai įtakai.
Visai kitokios priežastys palikti Lietuvą paviliojo šimtus
tūkstančių emigrantų lietuvių, iškeliavusių visam gyvenimui ar
laikinai, į įvairiausius pasaulio kraštus. Juk jų nesirengė
Lietuvoje nei kas fiziškai sudoroti, nei kas varžė ten
lietuvišką kultūrą, nei jis galėjo skųstis dėl žodžio ar
kitokios laisvės stokos. Dauguma jų buvo taip vadinami ekonominiai
emigrantai, ieškoję geresnio gyvenimo sąlygų kitur, kiti –
tėvynėje nesugebėję sudurti galo su galu, treti – vedami noro
pamatyti pasaulį ar išbandyti jame savo jėgas, dar kiti
– ieškodami ar geresnio lygio, ar finansiškai
prieinamesnio mokslo, ar vedami dar kitokių išskaičiavimų.
Bėgę iš Lietuvos karo metais tikėjo, kad jie pasitraukia tik
laikinai, tikėdami, kad Vakarų demokratijų paskelbta tautų
apsisprendimo teisė (Atlanto Charta) anksčiau ar vėliau bus
įgyvendinta. Deja, taip neįvyko, ir bėgliai, nors ir labai ilgėdamiesi
tėvynės, turėjo pasirinkti emigranto gyvenimą, nes kelias grįžti į
tėvynę buvo uždarytas beveik 50 metų. Lietuvą palikę jau po
nepriklausomybės atkūrimo tos problemos neturėjo ir galėjo į ją grįžti
ar ją lankyti pagal savo norą, sugebėjimą ar išteklius. O turint
tokią galimybę, gal ir tėvynės meilė ir ilgesys kiek išblėso.
Priėmę tokius paaiškinimus, turėtume suprasti, kuri karta ar
banga yra didesni patriotai. Per 50 metų pasikeitė ir gyvenimas, ir
bendra pasaulėžiūra. Jei anuomet būti patriotu buvo beveik įgimtas ir
normalus dalykas, tai šiandien, pasaulyje įsigalėjus
globalizmui, patriotizmo sąvoka daug kam tapo svetima. Tai matome ir
šiandieninės Lietuvos politiniame gyvenime. Nors Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 1-o skirsnio 2-as straipsnis sako, jog
„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso
Tautai”, tik Konstitucijos ilgokas prologas apibrėžia tą
„tautą” kaip „Lietuvių Tautą”.
Skaitydami Lietuvos spaudą, sekdami šalies geopolitinį gyvenimą,
matome, kad dėl įvairių priežasčių, o ypač spaudžiama Europos Sąjungos
reikalavimų, Valstybės valdžia, t. y. Seimas, Respublikos Prezidentas
ir Vyriausybė bei Teismas, Lietuvą vis labiau mato kaip piliečių
junginį, o ne kaip lietuvių tautos valstybę. Jaunoji karta yra
auklėjama tik pilietiškumo pagrindu, o nemaža senosios kartos
dalis yra dar gerokai paveikta per 50 metų trukusios okupacijos.
Todėl nereikėtų stebėtis, kad tokių žmonių požiūris į patriotizmą gali
būti visai skirtingas nuo to, kuriuo didžiavosi ir dar didžiuojasi
antrosios bangos lietuviai. Žinoma, tai nereiškia, kad abiejose
bangose nepasitaiko išimčių. Visiškai sutinku su puikiais
Cidzikaitės pateiktais trečiosios bangos lietuviškumo ir meilės
Lietuvai pavyzdžiais. Aš pats galėčiau daugiau tokių paminėti.
Nemanau, kad ir prelegentas Stasys Goštautas turėjo kokio nors
noro sumenkinti trečiabangių išsilavinimą ar kultūrą. Manau, kad
jie ne tik nėra nuo taip vadinamų „dipukų” atsilikę, bet,
priešingai, juos daug kur ir pralenkia. Reikia prisiminti, kad
iš nepriklausomos Lietuvos atvažiavę trečiabangiai turėjo daug
geresnes mokslo sąlygas, negu buvusioji Vokietijos stovyklų vargo
mokyklose subrendusi karta.
To meto pabėgėliai, nors ir inteligentai, dauguma buvo kilę iš
lietuviško kaimo. Iki pat sovietinės okupacijos 1940 m. Lietuva,
galima sakyti, buvo tik didelis kaimas, kurį sunaikino sovietų
aneksija. Miesteliuose ir šiaip versle buvo įsitvirtinę kitų
tautybių žmonės. Lietuva jau nebėra toks agrarinis kraštas, koks
jis buvo prezidento Smetonos laikais. Šiandien Lietuva kitokia,
ir jos žmonės – kitokie. Ne vienas jų, per ilgus okupacijos ir
indoktrinacijos metus pripratęs prie užtikrinto darbo, nemokamo mokslo,
kitokio ekonomikos supratimo, prarado laisvo ir nepriklausomo ūkininko
galvojimą. Po kelių metų atgautos nepriklausomybės atsirado sovietinių
laikų nostalgija, nors paskutiniu laiku ji jau pradėjo menkėti. Todėl
naujai atvykę į svetimus kraštus trečiabangiai nebijo kibti į
verslą ir jame neblogai tarpti. Ar mes nematome, kiek daug naujieji
emigrantai yra pasiekę savo darbu ir drąsa įvairiuose amato, verslo ir
profesijų srityse? Prie to prisidėjo ir demokratiško Vakarų
kapitalizmo įtaka.
Deja, ne taip atsitiko su lietuviška spauda. Jei po karo atvykę
„dipukai” per kelerius metus net keleriopai padidino
„Draugo” prenumeratorių skaičių, taip neįvyko prasidėjus
naujai emigracijai. Kaip pastebėjo Draugo fondo (DF) tarybos pirmininkė
Marija Remienė, jaunesnieji ir neseniai atvykę nesijungia į skaitytojų
gretas, netampa DF nariais. Faktas, kad „Draugo”
redakcijoje darbuojasi vien trečiosios bangos lietuvaitės, atrodo, jų
nepatraukia. Visą nedalią betgi neturėtume suversti vien trečiabangių
nenorui prisidėti prie lietuviškos spaudos. Laikai keičiasi,
atėjus interneto gadynei, sunkiai verčiasi ne tik visa etninė, bet ir
didžioji Amerikos spauda.
„Drauge” dažnai parašantis bendradarbis Juozas Gaila
savo nesename apmąstyme primena dar vieną Lietuvos problemą
– alkoholizmą ir jo pasekmes, pvz., nusikalstamumą.
Nenorėčiau tvirtinti, kad tarp antrabangių tos problemos nebuvo ir
nėra, bet kiekvienas save gerbiantis sociologas turėtų pripažinti, jog
ta problema tarp trečiabangių proporcingai yra daugiau paplitusi. Ta
alkoholio ir nusikaltimų rykštė atsekė kai kuriuos emigrantus
iš Lietuvos, ypač tuos, kurie komunistinėje Lietuvoje buvo
pripratę prie kadaise ten buvusios visai kitokios negu Vakaruose
socialinio gyvenimo sampratos. Pagyvenus Vakaruose, tas skirtumas tarp
bangų tikriausiai išsilygins, nes juk mes visi esame tos pačios
tautos vaikai, tik per ilgus metus paveikti nevienodų istorinių
poveikių.
• • •
Jei gerb.
redaktorė sunerimo tame simpoziume tiesiogiai ar per diskusijas dėl jos
bangos tariamo pažeminimo ir todėl buvo užgauta ir jos savigarba,
tepaskaito, ką beveik prieš dešimt metų prezidentas
Valdas Adamkus pasikalbėjime su tuometine Amerikos lietuvių TV
žurnaliste, paklaustas, ką jis manė apie tuo metu į Ameriką plūstančius
jaunuosius, lietuvius, atsakė: „Aš tragedijos tame
nematau. Ši imigracija bus be galo vertinga, ji atsisuks į
Lietuvą, sielosis lietuviškais reikalais, prisidės prie Lietuvos
kultūros kūrimo ir jos puoselėjimo.” Prezidentas baigė pokalbį,
sakydamas: „Aš jos (naujosios imigracijos)
nenurašau. Aš žinau, kad ji yra mūsų tautos dalis, ir ji
pasiliks ja.”
Tame pačiame pokalbyje 1998 m. Lietuvos prezidentu išrinktas
Adamkus, paprašytas palyginti šią su jo paties kartos
emigracija, vykusią prieš maždaug 50 metų, taip porijo:
„Mes prieš 50 metų atvažiavę, nieko rankose neturėdami, su
suplyšusiomis kelnėmis bei kiaurais batais, ieškojome
darbų. Tuo metu apie lietuvybę niekas nesvajojo.” Sunku tikėti,
bet prezidentas toliau taip tęsė: „Kai nusipirkti naujo modelio
automobilį kiekvienais metais darėsi jau nebeįdomu, staiga visi
atsisukome atgal į lietuvybę.”
Kaip turėjo jaustis tą programą žiūrėję antrabangiai klausytojai? Ar jų
savigarba nebuvo pažeista, kai Adamkus visiškai pamiršo,
kaip jo paties karta, nors ir alkana, per ištisus penkerius
stovyklinio gyvenimo metus ten steigė mokyklas, teatrus, ansamblius? O
Amerikoje atsisukome į lietuvybę tiktai tada, kai nusibodo vaikytis
naujų modelių automobilių? Ne, jau 1949 m. vien Čikagoje veikė bent
septynios lietuviškos pradžios mokyklos. Kitais metais atidarė
duris ir Čikagos aukštesnioji lituanistinė mokykla, atgijo
Vokietijoje veikęs „Dainavos” ansamblis, susitelkė Lietuvių
teatras.
Kas žino, gal Adamkus, norėdamas sušvelninti savo kai kurias
kritiškas pastabas apie naująją išeiviją, norėjo
parodyti, kad ir pokarinė išeivija įsijungė į lietuvišką
vežimą tik su geru pavėlavimu? Bet antrabangiai Adamkui už tokį
akibrokštą tikrai atleido, nes 2004 m. Lietuvos prezidento
rinkimuose jie, atmetę kandidatę Kazimirą Prunskienę, vos ne 100 proc.
balsavo už Adamkų.