Šarūnas Marčiulionis:
,,Įvertinti mano laimėjimai ne tik krepšinio aikštelėje”
Lietuvos
krepšinio legenda 44erių metų Šarūnas Marčiulionis tapo
Jungtinių Amerikos Valstijų ir Baltijos valstybių fondo (U. S.-Baltic
Foundation, USBF) šių metų laureatu. Gegužės 15–16 d. JAV
sostinėje Washington, DC vykusių iškilmių metu Š.
Marčiulioniui buvo įteiktas apdovanojimas ,,Už nuopelnus Baltijos
valstybių sportui ir verslui” (,,Baltic Outstanding Achievement
in Sports and Business Award”). Apdovanotas ir Latvijos
prezidentas Valdis Zatlers – jam įteiktas JAV-Baltijos
šalių fondo Baltijos šalių valstybingumo apdovanojimas.
Kasmetį renginį Washington organizuoja Estijos, Latvijos ir Lietuvos
bičiulių Amerikoje draugija. Tai metinis renginys, suburiantis estus,
latvius ir lietuvius, gyvenančius JAV.
JAV-Baltijos šalių fondas buvo įkurtas 1990 metais Lietuvai,
Latvijai ir Estijai atgavus nepriklausomybę. Fondo tikslas –
remti demokratinius procesus ir rinkos ekonomikos plėtrą Baltijos
šalyse.
USBF buvusiam Lietuvos rinktinės (1990–1996) ir National
Basketball Association (NBA) gynėjui, o dabar sėkmingai verslą
plėtojančiam Marčiulioniui įteikė apdovanojimą, skirtą Baltijos
valstybių piliečiui už demokratijos ir laisvos rinkos vertybių
įgyvendinimą Lietuvoje.
Marčiulionis savo sportinę karjerą pradėjo Vilniaus ,,Statybos”
krepšinio komandoje, kurioje žaidė nuo 1982 iki 1989 m., vėliau
buvo pakviestas į NBA, kur įvairiose komandose rungtyniavo iki 1997 m.
Jis buvo vienas Lietuvos krepšinio (LKL) ir Šiaurės
Europos krepšinio lygų (NEBL) įkūrėjų.
Marčiulionis – 1988 m. Seoul olimpinis čempionas bei 1987 m.
Europos vicečempionas (su SSRS rinktine), 1992 m. Barcelona ir 1996 m.
Atlanta olimpinių žaidynių bronzos medalininkas, 1995 m. Europos
vicečempionas (su Lietuvos rinktine).
Baigęs krepšininko karjerą Marčiulionis ėmėsi verslo. Jam
priklauso ,,Šarūno” viešbutis Vilniuje. Jis taip
pat yra Vilniuje įsikūrusios Šarūno Marčiulionio
krepšinio akademijos vadovas.
Apdovanojimo proga pakalbinome patį Marčiulionį, apsilankiusį metiniame renginyje Washington, DC.
– Sveikiname Jus tapus USBF laureatu. Ką Jums reiškia šis fondo apdovanojimas?
– Apdovanojimas ypatingas tuo, kad yra skirtas ne tik už
laimėjimus krepšinio aikštelėje, bet ir už veiklą
socialinėje bei verslo srityje.
– Kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvenate šiandien?
– Veiklos užtenka, nėra kada nuobodžiauti, finansinis sunkmetis
jaučiamas ir Lietuvoje, ypatingai – viešbučių versle.
Tenka kovoti su biurokratija dėl mokesčių sumažinimo, slegia didžiuliai
nekilnojamojo turto mokesčiai. Reikia pasukti galvą, kaip geriau
tvarkytis. Antri metai užsiimame ekologinių karkasinių namų gamyba.
Tokie mediniai namai populiarūs Skandinavijoje, Jungtinėse Valstijose,
nes jie pastatomi gana greitai, nėra brangūs. Bendradarbiaujame su
skandinavais, kurie yra gana toli pažengę tokių namų gamyboje,
galvojame apie ekoparko kūrimą. Lietuviai kol kas labiau mėgsta
statybose naudoti plytas, kurios ne šildo, o šaldo, bet
jau turime užsakymų ir Lietuvoje.
– Ką pasakytumėte apie šiandieninį Lietuvos krepšinį? Kokia jo ateitis?
– Einasi gana neblogai. Laukiame rugsėjo mėnesį Lenkijoje
vyksiančio Europos čempionato. Tikiuosi, kad komanda susižais,
treneriai dirba, neblogai sekasi treneriui Rimui Kurtinaičiui.
Šiek tiek neramu dėl gana neobjektyvios vertinimo sistemos, nes
pralaimėjimas ar laimėjimas ketvirtfinalyje nulemia, ar komanda gali
kovoti dėl medalių nepaisant to, kaip buvo žaista viso čempionato metu.
Be abejo, daug ką lems ir varžovai, o šiais metais dalyvaus
5–6 stiprios komandos, tad laukia atkakli kova.
– Kaip gyvuoja Jūsų vadovaujama krepšinio akademija?
– Džiaugiuosi akademijos pasiekimais – esame Lietuvoje
pirmiantri. Tenka kartais būti patarėju treneriams. Akademijoje
sportuoja tikrai nemažai gabaus jaunimo. Daug vilčių teikia jauniai,
kurie kitais metais baigs akademiją. Turim agentūrą, padedančią
jauniems krepšininkams eiti toliau. Baigusiems akademiją
jauniems krepšininkams stengiamės padėti pasirinkti tinkamą
kelią, bet galutinį sprendimą paprastai priima patys sportininkai,
pasitarę su tėvais. Daug kas krepšinyje priklauso nuo trenerio,
nuo komandos. Nepatarčiau jauniems, 18–19 metų
krepšininkams labai keisti aplinką ir veržtis į užsienį žaisti,
jiems reikėtų visų pirma sustiprėti žaidžiant Lietuvoje. Turime
pavyzdžių, kai talentingi krepšininkai papuola ne į tas rankas
ir vėliau prapuola iš trenerių akiračio. Taip atsitiko su Pocium.
– Kokie ryškiausi prisiminimai likę iš to meto, kada žaidėte?
– Geri prisiminimai likę iš 1992 metų, kada savo rankom
lipdėm komandą, su nostalgija prisimename ,,marškinėlių
erą”. Man atrodo, kad tarp dabartinių sportininkų mažiau
tarpusavio pasitikėjimo, šilto bendravimo, jaučiasi
šaltukas. Vertybių krizė juntama visur.
– Kas, Jūsų nuomone, svarbu kalbant apie Lietuvos sporto dabartį ir ateitį?
– Krizė leidžia pasverti ne tik šalies ekonomikos, bet ir
dabartinę sporto padėtį. Kalbant apie sporto ateitį visų pirma reikia
įvertinti šiandienos sporto padėtį, matyti ateities galimybes,
žinoti, ko mes tikimės iš Lietuvos sporto, kas yra svarbiausia.
Reikia, kad išeivija dalyvautų Lietuvos gyvenime, padėtų
protingais patarimais, kurie tikrai niekada nemaišo.
– Ar dažnai lankotės Jungtinėse Valstijose? Kokie reikalai ,,atskraidina” Jus čia?
– Žiemą nemažai laiko praleidžiu California – ten skrendu
pailsėti. Būnant ten iš šalies geriau matyti, kas vyksta
Lietuvoje. Šios kelionės metu aplankysiu dukrą Kristiną –
ji baigia University of Californis, Berkeley, noriu pasveikinti ją
šio svarbaus įvykio proga.
Kalbino Loreta Timukienė