gry

LR prezidentė patikino, jog JAV lietuviams darbo Lietuvai tikrai pakaks

Nepaisant prie Pasaulio lietuvių centro (Lemont, IL) susirinkusių, nedraugiškai nusiteikusių Drąsiaus Kedžio sesers Neringos Venckienės šalininkų minios, skandavusios ,,Gėda” ir ,,Shame”, numatytas Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir jos delegacijos (prezidentės vyr. patarėja Virginija Budrienė, patarėjas Mindaugas Žičkus ir spaudos tarnybos atstovė Živilė Didžgalvienė) gegužės 18 dienos numatytas susitikimas Pasaulio lietuvių centre Lemont, IL, su JAV lietuvių organizacijos atstovais įvyko. Kiek daugiau nei 50 susitikime dalyvavusių JAV lietuvių domėjosi pastarųjų metų Lietuvos vidaus ir užsienio politika, teiravosi, kaip, praėjus 22 metams nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, jie galėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Nebuvo apeiti dvigubos pilietybės klausimas ir jau keletą metų besitęsianti Kedžio byla ir Garliavos drama. Jūsų dėmesiui siūlome keletą įdomesnių ištraukų iš Grybauskaitės susitikimo su JAV lietuviais.

Adomas Siudika, advokatas: Iki 1990 metų JAV lietuvių bendruomenės tikslai buvo labai aiškūs – padėti Lietuvai atkovoti nepriklausomybę. 1990 metais šis tikslas buvo pasiektas. Po to tikslas buvo padėti Lietuvai atsistoti ant kojų, ir tas tikslas buvo pasiektas. Dar po to – padėti įstoti Lietuvai į NATO, Europos Sąjungą. Nuo 1994 metų tarp JAV lietuvių vyrauja tam tikras tikslų vakuumas. JAV lietuviai Lietuvoje mato nemažai problemų, bet nėra vieno, juos vienijančio tikslo. Kuo galėtų JAV lietuviai labiausiai padėti Lietuvai?

Prezidentė Grybauskaitė: Iš tiesų ir Lietuvoje mes ieškome to vieno tikslo, bet kažin ar jis vienas yra. Ko gero, jų turi būti keli. Jums dar lengviau, nes jūs esate Amerikoje. Galėtumėte pasistengti, kad, kaip besikeistų Amerikos politinės jėgos, kad jos nepamirštų, jog yra Europa, kad yra Baltijos šalys, kad Europa Amerikai yra svarbi. Deja, mes po rinkimų Amerikoje jaučiame tokį ciklą: dėmesys Europai tai padidėja, tai sumažėja. Tad svarbu, kad dėmesys išliktų, kad [išliktų] svarba ir supratimas, jog Baltijos šalys vis dėlto yra sudėtingame regione – ir politiškai, ir ekonomiškai. Mes turime kaimynus, kurie darosi vis sudėtingesni, turiu omenyje bent jau tris kaimynus aplink mus, ir Lietuva geopolitiškai išlieka ta kraštine NATO šalimi, turinčia sudėtingus kaimynus. Todėl įtvirtinti realią nepriklausomybę turime kiekvieną dieną. Ekonomiškai vis dar priklausome nuo Rusijos (energetiškai). Realios ekonominės nepriklausomybės Lietuvoje dar nėra. Už ją dar reikia kovoti ir kovoti. Kaip konkrečiai gali prisidėti Jūsų šalis? Šiuo metu turime keletą energetinių projektų, tikimės, kad gal ir atominė bus [statoma], o vienas iš jos dalyvių ir yra JAV bendrovė. Svarbiausia, kad nemanytumėme, jog viskas [jau] padaryta, kad nemanytumėme, jog viskas yra pasiekta. Yra naujų grėsmių, jos yra labiau užslėptos. Matome labai aiškų mėginimą pirkti mūsų politiką, daryti įtaką žiniasklaidai, investuoti į ją, ir rudeniniai rinkimai Lietuvoje didele dalimi pakeis Lietuvos politinį žemėlapį, kuris taip pat iš dalies bus veikiamas ne visai draugiškos padėties mūsų pasienyje. Tad jums darbo tikrai pakaks ir darbo tikrai yra.

Indrė Tijūnėlienė, Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė” pirmininkė: Kokie santykiai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos?

Prezidentė: Tarp Baltijos valstybių yra pakankamai geri ryšiai ir santykiai. Užsienio politikoje nuo pat pradžių bandžiau koncentruotis į Šiaurės Europą, t. y. Baltijos šalis ir Skandinaviją, nes tokia [yra] geopolitika. Užsienio politika nėra duotybė, ir turime prisitaikyti prie judėjimo. Kai pamatėme, kad JAV mažiau pradėjo domėtis Europa, ne tik Baltijos šalimis, pradėjome ieškoti, kur galėtume rasti tokių, kurie mumis labiau domisi, su kuriais galėtume turėti artimesnių ryšių. Dabartinėmis sąlygomis matant, kad JAV daugiau skiria dėmesio Kinijai, Azijai, Rytams, pamatėme, kad svarbiausia Lietuvai užsitikrinti poziciją ir saugumą NATO. Tikiuosi, jog tai pasiekėme, o kitose srityse turime ieškoti tų regionų, su kuriais turime daug bendrumo, ir tai yra Baltijos šalys ir Skandinavija.

I.T.: O kaip dėl tų 2 proc., kuriuos Lietuva, būdama NATO nare, įsipareigojo skirti savo krašto gynybai?

Prezidentė: Nemėgstu blefuoti ir gyvenime nemeluoju, todėl noriu pasakyti sąžiningai. Lietuva pasirašinėja tokius susitarimus nuo 2001 metų ir nė karto tų [2] procentų nemokėjo. Kai aš buvau finansų ministrė, buvo [mokama] 1,6 proc. Politinis siekis yra gerai, bet tai reikštų papildomai vieną milijardą litų. Kad suprastumėte mastus, Lietuvos nacionalinis metinis biudžetas be europinių pinigų yra 18 mlrd. Žmonės [už tai] sudraskytų ir suprantama, kad politikai to nedaro. Intencija yra gera, bet turime suprasti realybę.

I.T.: Kai Emanuelis Zingeris su Irena Degutiene lankėsi Čikagoje, jis pastebėjo, jog Barack Obama ,,perkrovimo” (reset) politika Rusijos atžvilgiu gali būti kenksminga Lietuvai. Ar į tai atkreipsite dėmesį, kai kalbėsitės su JAV prezidentu šį savaitgalį?

Prezidentė: Manau, kad jau ir pati JAV administracija pakeitė savo poziciją, pamatė, kad ne viskas taip paprasta. Ir mes matome pokyčius, tarp jų ir NATO strategijoje, ypač priešraketinės gynybos. Turbūt atsimenate istoriją, kai aš nevažiavau į Prahą vakarieniauti? Tai čia buvo kaip tik to ,,perkrovimo” pradžia. Ir ten, deja, mūsų žiniomis, buvo noras nuolaidžiauti Rusijai dėl priešraketinės gynybos. Ir man teko parodyti charakterį. Bet užtat dabar neturime rusų. Kol kas. Ne visada diplomatiškai pavyksta viską išspręsti.

Algimantas Barniškis, JAV LB XIX Tarybos narys: Kaip dėl mūsų prigimtinės pilietybės, kaip mums išlikti Lietuvos vaikais?

Prezidentė: Žinau, kad klausimas yra jautrus, kai kuriems labiau, kai kuriems – mažiau. Pati asmeniškai esu labai atvira ir norėčiau, kad mūsų LR piliečių būtų ir išliktų kuo daugiau. Bet norėčiau, kad suprastumėte, kad klausimas yra jautrus ne tik dėl to, kad mūsų Konstitucija gana griežtai apsprendžia, kad dviguba pilietybė turi būti tik išimtinis ir retas atvejis. Norėčiau priminti, kad mes potencialių piliečių turime ne tik Amerikoje ir Vakaruose, bet ir Rytuose. Įstatymo pataisos, kurios buvo teikiamos, reiškė, kad būtų lengvai teikiama pilietybė ir tose teritorijose, kuriomis, deja, negalime pilnai pasitikėti. Atverdami duris [dvigubai pilietybei] atvertume duris visiems. [Tad] Visada kai kalbate iš šitos pusės, nepamirškite, jog yra ir kita pusė. Dėl prigimtinės pilietybės yra kita kalba. Man atrodo, kad tai galima išspręsti įstatymo pataisomis.

Dalia Cidzikaitė, laikraščio ,,Draugas” vyr. redaktorė: Ne taip seniai viešėjote Ukrainoje, kiek anksčiau – Baltarusijoje. Koks yra Lietuvos, Jūsų vaidmuo šių dviejų valstybių atžvilgiu?

Prezidentė: Į Baltarusiją vykau 2009aisiais, pirmaisiais savo kadencijos metais, prieš pat rinkimus Baltarusijoje. Tai buvo suderinta su ES, kad aš dar važiuoju ir mėginu jį [Baltarusijos prezidentą Aleksandr Lukašenka] įkalbėti kuo labiau atsiverti ir padaryti laisvesnius rinkimus, leisti stebėtojams stebėti rinkimus ir kad nebūtų daromos kliūtys kitiems varžovams. Ir praktiškai viešai jis tai buvo pažadėjęs. Ir tikrai rinkimai vyko skaidriau, atviriau, registruotis galėjo net 10 kandidatų, bet po to įvykę įvykiai viską sugadino. Ukrainoje dariau panašią misiją. Tai buvo vienas iš galbūt paskutinių mėginimų paaiškinti, ką reiškia žmogaus teisės, ką reiškia demokratinė teisėsauga, kokias reformas Ukraina turi daryti, norėdama eiti link Europos. Deja, abi šalys yra sudėtingos. Viena nudreifavo į Rusijos glėbį, Eurazijos glėbį. Kita yra apsisprendimo kryžkelėje. Žiūrėsime, nes rudenį joje vyks rinkimai. Europa yra laukimo stadijoje, [ji] labai susirūpinusi procesais, kurie vyksta Ukrainoje, nes [įvykiai] rodo, kad teisinė sistema nėra tiek atvira ir objektyvi, [kad ji yra] naudojama opozicijos veiklos ribojimui. Ir su spaudos laisve pradėjo blogėti padėtis. Ką gali [daryti] Lietuva? Mes laisvai kalbame rusiškai, mums nereikia vertėjų. Mums nereikia vertėjų ne tik dėl kalbos – mes suprantame, kaip jie galvoja. Vakariečiai nesupranta ir nesusikalba, [todėl] mes galime būti vertėjais dėl mentaliteto ir supratimo. Mes esame geresni tarpininkai, negu atvažiavę iš kitur. Mes mėginame, bet, aišku, esame didele dalimi priklausomi nuo ES ir tai darome suderinę su ES pozicija. Bet regionas tampa sudėtingu. Ir ekonominė padėtis jį padarė dar sudėtingesniu. Nebūtų ekonominės krizės, Baltarusija nebūtų taip greitai nudreifavusi link Rusijos, nes Rusija pradėjo spausti energetinėmis kainomis.

Bronius Abrutis, savaitraščio ,,Amerikos lietuvis” leidėjas ir savininkas: Negalime nekreipti dėmesio į gatvėje stovinčius žmones. Kaip Jūs vertinate Garliavos istoriją?

Prezidentė: Jei galėčiau pasakyti, kur yra teisybė, kas yra teisus, būčiau seniai tai sutvarkiusi. Deja, nuo pat pradžių visa istorija buvo sudėtinga ir sugadinta teisėsaugos tyrėjų. Pagrindinė ir į ES, ir į NATO įstojimo sąlyga buvo teisinė valstybė, mūsų teismai ir prokuratūra turėjo tapti nepriklausomi nuo politikų kišimosi. Tokiais ir tapo. Kai dabar mėginama prašyti, kad aš nurodinėčiau teismui arba atšaukčiau teismo sprendimą, aš tokių konstitucinių galių neturiu. Sakyti, kad geras ar blogas teismas, kad galima nevykdyti teismo sprendimo, aš negaliu – to neleidžia man Konstitucija. Tai, kad abi pusės pradėjo dalinti mergaitę kaip daiktą, kad abi pusės neleido nei vienai, nei kitai džiaugtis mergaite, manau, yra kaltos abi pusės, t. y. giminės, kurios mergaitę pradėjo naudoti kaip politinį būsimų rinkimų atributą. Aš tiesos neturiu, jei žinočiau, taip ir elgčiausi. Bet kviesti nevykdyti teismo sprendimo aš negaliu.

Ką aš darau [teisėsaugos srityje] per trejus metus, tai mėginu išvalyti teismus. Įvesta rotacija; rotacijas įvedėme į prokuratūrą, radau žmones, kurie dirbo po 15 ir daugiau metų; pakeitėme daugiau nei trečdalį teismų vadovų: iš 800 teisėjų korpuso atnaujinau ir pakeičiau 140; per 20 metų už garbę ir orumą buvo atleisti tik 6 teisėjai, aš per trejus metus atleidau 12; labai griežtai žiūrime į atranką, aš pati asmeniškai susitinku su visais naujai skiriamais teisėjais. Darome, ką galime, bet negalime išvalyti per 20 metų sistemos, teisėsaugoje turime daug žmonių, kurie buvo paruošti senais laikais. Bet Lietuva yra teisinė valstybė ir negalime versti Lietuvos žmonių arba negalime, kad Lietuvos žmonės verstų savo valstybę atsisakinėti įstatymų. Įstatymus galima keisti. Inicijuokime, kovokime, keiskime, bet jų negalima ignoruoti.

Kun. Valdas Aušra, lietuvių evangelikų Ziono parapijos kunigas, Čikagos Mažosios Lietuvos draugijos atstovas: Kaip Lietuvos valstybė žiūri į Karaliaučiaus srityje likusio lietuviško paveldo išlaikymą?

Prezidentė: Žiūrime gerai, nors, rimtai kalbant, nėra gerai. Turime didelį pasipriešinimą iš Kaliningrado administracijos ir Maskvos. Turint galvoje, kad grįžo Vladimir Putin, manau, kad įtampa tarp nacionalinių klausimų bus eskaluojama. Mūsų žiniomis, vienas iš tikslų bus ir toliau mėginti pasauliui rodyti, kad Baltijos šalys, ir Lietuva, yra nacionalistės, nepakančios, nemėgstančios rusų, kad mėgina kenkti Rusijai. Ir, aišku, jie [rusai] kenks lietuvybei ir blokuos ją. Aš prognozuoju didėjančią įtampą, ypač tautinių mažumų klausimais. Aš iliuzijų dėl kaimynų neturiu.

Audrius Plioplys, neurochirurgas, menininkas: Kas daroma, siekiant pagerinti Lietuvos medicinos sistemą?

Prezidentė: Reformuojame, reformuojame tą mediciną. Ateina viena valdžia, nusprendžia sujungti, kita – atjungti, trečia – privatizuoti. Vis pradedame [reformas], bet iki galo neužbaigiame nei socialinėje srityje, nei sveikatos. Todėl dabar turime mišinį, kur privačios ligoninės atrodo gerai, bet rajonuose padėtis labai bloga. Be galo dideli pinigai sukasi – tarp 4–5 mlrd. Lt. – sveikatos sistemoje, beveik ketvirtis viso metinio šalies biudžeto. O efektas labai prastas. Didele dalimi dėl to, kad daug lobizmo ir interesų. Pačioje pradžioje aš bandžiau įsikišti dėl vaistų kainų, [bet buvo] neįmanoma – lobizmas didžiulis. Išties bėdų daug, sveikatos draudimo sistema išliko labai panaši, kokia buvo [anksčiau], neįvedėme galimybės pačiam žmogui privačiai draustis. Labai brangu pereiti, ir nė viena vyriausybė nesiryžta, nes reikėtų labai daug lėšų permesti iš sveikatos į privatų sektorių. Matyt, tam reikia laiko.

Dr. Romualdas Kašuba, JAV lietuvių veikėjas: Kokie yra dabartiniai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos?

Prezidentė: Iš tiesų susidūrėme su labai sudėtinga situacija viešojoje tarptautinėje erdvėje. Nežinau, dėl kokių priežasčių kai kurie Lenkijos politikai nusprendė, kad artimiausiu metu geriau būtų, kad Rusija būtų draugas, o visos smulkesnės šalys, kurios ne tokios svarbios, galėtų laikinai tapti ir atpirkimo ožiais. Atrodo, kad tokį vaidmenį mums ir suteikė. Pasaulyje egzistuoja 160 mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba. Per 100 jų yra Lietuvoje. Vienintelėje Lietuvoje Europoje lenkų kalba galima mokytis nuo darželio iki aukštojo mokslo. Vadovėlių lenkų kalba Lietuvoje yra nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Kai Vasario 16osios proga į Lietuvą buvo atvažiavęs Lenkijos prezidentas, aš sudėjau ant stalo vadovėlius, kiek mes išleidome lenkų kalba Lietuvoje gyvenantiems lenkams ir kiek yra išleista Seinams. Tai buvo maždaug dešimties kartų skirtumas [Lietuvos naudai]. Bet tai ne argumentas. Politinė padėtis yra tokia, kad mes esame per maži, kad mus girdėtų. Ta įtampa netgi pradeda bloginti lietuvių padėtį Seinuose. Nes lenkų administracija irgi pyksta, papildomai trukdo, ko anksčiau nebuvo. Įtampos yra ir ji kol kas neišnyks, nes lenkų valdžia laukia rinkimų, tikisi, kad bus politinės jėgos, kurios bus palankesnės neva mažumoms, nors neaišku kam.

Paulius Vertelka, Šiaurės Amerikos studentų sąjungos pirmininkas: Mums aišku, kad Lietuvai reikia jaunimo. Kokio jaunimo reikia, kokio tikitės?

Prezidentė: Mums reikia Lietuvos piliečių, kurie dirbtų Lietuvai, o kada, kaip ir kokiame amžiuje, tai Jūsų asmeninis reikalas.

Saulius Kuprys, Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas: Amerika ir Lietuva pasirašė sutartį saugoti viena kitos kultūrinį paveldą. Atrodo, jog sutartis yra tik popieriuje ir nėra vykdoma. Ar yra galimybė išsiaiškinti, kiek ji galioja ir kiek ji galės padėti išsaugoti mūsų paveldą išeivijoje?

Prezidentė: Lietuvoje kaip tik dabar kompensuojame už žydų turtą. Deja, Amerikoje tai yra palikta bendruomenei. Tad Lietuva, kaip valstybė, ir bendruomenė yra du skirtingi dalykai. Šiuo klausimu teisinė aplinka Lietuvoje ir JAV yra skirtingos.

Parengė Dalia Cidzikaitė

gry