Amerika gavo, ką užsitarnavo

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Maždaug tokią išvadą daro Beth Azar savo straipsnyje, išspausdintame 2009 m. sausio mėn. ,,Monitor on Psychology” žurnale. Ekonominės krizės naujienos, analizės ir pranašystės vyrauja Amerikos ir pasaulio žiniasklaidoje. Į tas diskusijas įsiliejo visi, pradedant ekonomistais, bankininkais, baigiant šeimininkėmis ir psichologais.

Kalbama apie šykščius skolintojus, šykščius bankininkus, šykščius fabrikantus ir šykščius amerikiečius, kurie prasiskolino stengdamiesi finansuoti nepateisinamą savo gyvenimo lygį. Jie sukūrė didelę dabartinės ekonominės krizės dalį. Belieka klausimas – ar dėl to kaltas individas ar didėjanti materialistinė kultūra? Kitas psichologas Tim Kasser iš Knox kolegijos galvoja, kad Amerikos ekonominė sistema tiesiog natūraliai turimas bėdas sukūrė: ,,Mūsų turima kapitalizmo forma skatina materialistines vertybes; tyrimai rodo, kad materialistiški žmonės savo prekybiniuose santykiuose yra daugiau linkę neetiškai elgtis ir kitais manipuliuoti savo užgaidoms.”

Amerikos korporacinis kapitalizmas, kartu su Anglijos, Australijos ir Kanados, pabrėžiąs didelę ekonominę konkurenciją, skatina materializmą daugiau, negu bendradarbiavimu pagrįstas kapitalizmas. Tai Jeruzalės universiteto psichologo Shalom Schwartrz išvada. Jis palygino aukštos konkurencijos kapitalizmą su bendradarbiaujančio kapitalizmo rūšimi. Prie pastarosios priskiriama Austrijos, Vokietijos ir Norvegijos kapitalistinė sistema. Šiose šalyse stengiamasi iškilusius sunkumus tarp ekonomikos ir bendruomenės interesų tvarkyti strateginiu kooperavimu. O Amerikoje ypatingai pabrėžiama laisvos rinkos diktuojama konkurencija.

Kaip buvo tikėtasi, rasta, kad žmonės, gyvenantys didesnės konkurencijos aplinkoje, daugiau rūpinasi pinigais, turima įtaka bei pasiekimais, negu žmonės, gyvenantys daugiau bendradarbiaujančioje aplinkoje. Tie duomenys paremia išvadą, kad daugiau pinigais besirūpinantys mažiau sielojasi dėl santykių su kitais bei dėl bendruomenės gerovės. Panašių išvadų priėjo ir kita grupė, radusi, kad su didėjančiu prisirišimu prie pinigo noras kitiems padėti sumažėja. Kitoje studijoje psichologė Katherine Vohs priėjo išvados, kad turtu besirūpinantys laikėsi atokiau nuo kitų, toliau nuo kitų sėdėjo bandymo metu ir uždavinius sprendė savarankiškai, o ne grupėje su kitais.

,,Pinigai ir bendruomenė nėra suderinami, nes jie priklauso skirtingoms motyvacinėms sistemoms”, teigia Kasser. Jo nuomone, pastangos padėti bendruomenei ir artimų santykių su kitais vystymas patenkina vidinį psichologinį poreikį, o finansinis pasiekimas patenkina išorinį poreikį susilaukti atpildo ir kitų pripažinimo. Amerikoje praktikuojama atpildo sistema kartais tiesiog skatina neetišką elgesį. Bendrovės, kurios ypač skatina rezultatų siekimą, bet sugundo joms dirbančius tų rezultatų siekti bet kokia – etiška ar ne etiška – kaina.

Tai, ką matome šiuo metu, neatsirado per naktį. Kai kurie galvoja, kad visa tai prasidėjo prieš maždaug 25 metus. Tiesiog savižudiškas prisirišimas ir priklausomumas nuo materialinių gėrybių bei buitinių patarnavimų prašyte prašosi terminologijos, padedančios suprasti išsilaisvinimą nuo adikcijos. Gerai yra žinomas Anoniminių alkoholikų sąjūdis. Taip pat plinta anoniminių narkomanų ir anoniminių persivalgytojų tinklai. Kurt Anderson ,,Time” žurnale 2009 m. balandžio 6 d. siūlo ,,Bubbleholics Annonymous” (,,Anoniminio burbulo”) trijų punktų receptą:

(1) Reikia prisipažinti, kad esame bejėgiai, parsidavę lengvai prieinamo pinigo įpročiui, pigiai gaunamiems degalams ir prabangiam gyvenimui. To pasekmėje mūsų gyvenimas tapo nebesuvaldomas; (2) Reikia asmeniškai ir kolektyviai save įtikinti, kad yra įmanoma save sugrąžinti į normalią psichinę būseną ir normalų gyvenimą; (3) Reikia peržiūrėti savo moralines vertybes ir būti pasiruošusiems atsikratyti tam tikrų charakterio ydų.

Kol žalingo įpročio – adikcijos – vergai pagaliau susitvarko, reikia pereiti tam tikros kančios laikotarpį. Tokiame laikotarpyje mes kaip tik ir esame. Ekonominė suirutė, padidinta diržų susiveržimo, yra gimininga narkomanų nervingumui, prakaitavimui bei nerimui. Tai gali būti panašiau ne į narkomaniškos adikcijos, bet į blogų įpročių sumažinimą. Tad nereikia visiškai sustabdyti savo ekonominio gyvenimo. Tereikia jį sutramdyti. Turime, tiesiog privalome save išmokyti skolintis ir pirkti saikingiau ir atsakingiau. Burt Anderson kalba apie naują Amerikos viziją, paremtą ekonominiu saikingumu, o ne visišku susivaldymu ar ekonominiu apsimarinimu.

Yra galvojančių, kad politiniai pokyčiai Washington, DC, gali apsunkinti krašto pastangas vėl atsistoti ant stiprių ekonominių kojų. Neseniai su pasididžiavimu buvo skatinamas sąžiningas darbas, asmeninė atsakomybė, savigarba ir pasiekimas. Dabar lyg pabrėžiamas vidutiniškumas ir pavydas geriau gyvenantiems. Prezidento John F. Kennedy mestas šūkis ,,Neklausk, ką gali gauti iš savo krašto, bet žiūrėk, ką gali pats duoti” apsivertęs aukštyn kojom skamba taip: ,,Neklausk, ką gali kraštui duoti, bet žiūrėk, ką iš krašto gali pats gauti.” Tokia nieko gero nežadanti filosofija veda į tai, ko užsitarnavome.