Lietuva ir Vatikanas 1922–1940 metais

ALEKSAS VITKUS

Kai prieš maždaug mėnesį į Lietuvą atvyko arkivyskupas Luigi Bonazzi, naujasis apaštališkasis Vatikano nuncijus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, jį pagarbiai, lydimas kelių kitų vyskupų, sutiko Kauno arkivyskupijos metropolitas Sigitas Tamkevičius. Po trumpo pasisveikinimo nuncijus nuvyko pasimelsti į Aušros Vartų koplyčią, o jau kitą dieną jį šiltai sutiko LR prezidentas Valdas Adamkus. Man nuncijus ir jo priėmimas priminė laikus, kai santykiai tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto, deja, nebuvo tokie šilti. Priešingai, jie kartais buvo ne tik gana gerokai įtempti, bet ir visai nutrūkę.

Nors pirmieji ryšiai tarp Lietuvos ir Šv. Sosto buvo užmegzti dar prieš didžiojo kunigaikščio Mindaugo apsikrikštijimą 1251 m. ir jo vainikavimą Lietuvos karaliumi, oficialūs diplomatiniai santykiai prasidėjo tik po 800 metų, kai Lietuva 1918 m. atkūrė savo nepriklausomybę ir kai popiežius Pijus XI, Lietuvą pažinojęs dar būdamas arkivyskupu Achille Ratti, tuoj po savo vainikavimo popiežiumi Lietuvos valstybę pripažino de jure 1922 m. lapkričio 10 d.

Nuo senų laikų, beveik tuoj po Lietuvos krikšto, visa etnografinė Lietuva priklausė Lenkijos Gniezno arkivyskupijai. Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo dalis Lietuvos buvo priskirta Mogilevo (Rusijoje) bažnytinei provincijai. Tik XIX amžiaus pradžioje buvo įkurta Seinų vyskupija, kuri buvo priskirta Varšuvos arkivyskupijai.

Nesutarimai prasidėjo, kai 1925 m. Vatikanas sudarė konkordatą su Lenkija ir kartu pripažino Vilniaus vyskupiją esant Lenkijos Bažnyčios provincija. Lietuvoje dėl to kilo triukšmas. Vyko prieš Vatikaną nukreiptos demonstracijos, o Lietuvos vyriausybė, Šv. Sostui pasiuntusi griežtą protestą, paprašė Vatikano atstovą msgr. Antonino Zeccheini palikti Lietuvą. Tada Lietuvai savotiškai „atsilygino” ir Vatikanas, paskelbęs planus pakelti Vilniaus vyskupiją į arkivyskupijos lygį. Tuo pat metu paaiškėjo, kad Lenkijos vyriausybė nesutiks su tuometinio Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio pakėlimu į arkivyskupus. Tuomet vyskupas 1925 m. birželio 27 d. suprasdamas sunkiai išsprendžiamą problemą, paprašė popiežiaus jį iš Vilniaus vyskupo pareigų atleisti. Po kiek laiko Pijus XI 1925 m. gruodžio 7 d. Matulaitį paskyrė būti apaštališkuoju delegatu Lietuvai.

Dirbdamas kartu su kitais Lietuvos vyskupais, Matulaitis paruošė planą, pagal kurį Lietuvos teritorijoje būtų sukurtos penkios vyskupijos. Iš buvusios Seinų vyskupijos turėjo susidaryti Kauno, Telšių, Panevėžio vyskupijos. Iš dalies Vilniaus vyskupijos teritorijos, kuri liko Lietuvai, turėjo būti sudaryta Kaišiadorių vyskupija. Panašiai atsirastų ir Vilkaviškio vyskupija. 1926 m. balandžio 4 d. Pijus XI savo enciklika „Lithuanorum Gente”, bet be susitarimo su Lietuvos vyriausybe, priėmė tą planą, taip įkurdamas savarankišką bažnytinę Lietuvos provinciją. Kauno arkivyskupas Juozas Skvireckas (1875–1959) tapo vyriausia Lietuvos Katalikų Bažnyčios galva.

Netrukus po to Lietuvos krikščionys demokratai pralaimėjo rinkimus ir krašto valdžią perėmė valstiečiai liaudininkai. Pajutę „tikrąją” demokratiją, labai suaktyvėjo priešvalstybiniai komunistiniai gaivalai, o tai metų pabaigoje atvedė prie gruodžio 17 d. perversmo, pašalinusio kairiąją vyriausybę. Naujoji Voldemaro vyriausybė ragino Matulaitį baigti savo konkordato su Vatikanu projektą, Matulaitis susirgo ir 1927 m. sausio 27 d. mirė.

Oficialus konkordatas buvo pasirašytas tik 1927 m. spalio 27 d., davęs Bažnyčiai nemažai teisių Lietuvos švietimo reikaluose. Mokyklose buvo įvestas tikybos mokymas, VDU teologijos ir filosofijos fakultetui suteikta neliečiamybė, gautas kai kurios mokesčių lengvatos. Bažnyčia perėmė santuokų, gimimo ir mirties dokumentų registraciją. Valstybė įsipareigojo dvasininkams mokėti algas ir pensijas.

Netrukus vyriausybė pradėjo vėl nesutarti su Bažnyčia dėl kai kurių konkordato straipsnių aiškinimo. Trinčiai aštrėjant, 1930 m. rugpjūčio 30 d. vidurinėse mokyklose buvo uždrausta katalikiška „Ateities” organizacija. Nesutarimai tarp Lietuvos vyriausybės ir Vatikano pasiekė tokį laipsnį, kad 1931 m. birželio 6 d. iš Lietuvos buvo „išprašytas” popiežiaus delegatas arkivyskupas Riccardo Bartoloni. Dėl to labai pergyveno popiežius, geras Lietuvos draugas. Nors vyko Nuolatinės derybos pagerinti santykius, padėtis šiek tiek pasikeitė tik tada, kai 1938 m. gruodžio 5 d. užsienio reikalų ministru tapo praktikuojantis katalikas Juozas Urbšys. Popiežiui Pijus XI esant dar gyvam (mirė 1939 m. vasario 10 d.), santykiai dar nebuvo pagerėję.

Naujasis popiežius Pijus XII buvo vainikuotas 1939 m. kovo 12 d., ir tose iškilmėse Lietuvai atstovavo ministras Urbšys ir dr. Kazimieras Graužinis, tuometinis laikinasis pasiuntinys prie Šv. Sosto. Pažymėtina, kad nei Sovietų sąjunga, nei Vokietija savo atstovų į iškilmes neatsiuntė.

Ministro Urbšio pastangų dėka Lietuva atkūrė normalius santykius su Šv. Sostu tik, kai 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausybė ten nusiuntė Lietuvos pasiuntinį ir įgaliotą ministrą Stasį Girdvainį, o Šv. Sostas 1940 m. balandžio 30 d. į Lietuvą nuncijumi atsiuntė arkivyskupą Luigi Centoza. Deja, po dviejų mėnesių Centoza buvo nediplomatiškai išvarytas iš jau tarybine spėjusia tapti Lietuvos Respublikos (LTSR). 1940 m. liepos 1 d. jau sovietų užimtos Lietuvos Justo Paleckio vyriausybei pranešus nutraukiant santykius su Vatikanu, apaštališkasis nuncijus turėjo palikti Lietuvą. Taip Lietuvos Bažnyčia liko visiškai atskirta nuo Šv. Sosto ir prie jos vakarinių sienų ilgam laikui nusileido geležinė uždanga.