Žeminant kitą, nepasitarnauta mirusiojo atminčiai
ALGIMANTAS GEČYS
Mirties pirmųjų metinių sukakties proga ,,Draugo” gegužės 9 d.
numeryje buvo išspausdintas Broniaus Nainio straipsnis ,,Dr.
Petrą Kisielių prisimenant (Petras Kisielius Bendruomenėje)”.
Straipsniu išsamiai apžvelgtas bendruomenininko dr. Kisieliaus
asmuo, prisiminti VLIK’o ir ALT’os vadovybių PLB ir JAV LB
priešiškumai ir statytos kliūtys, kai šios siekė
darbuotis Lietuvos laisvinimo srityje. Maloniai nuteikia ir straipsnyje
išryškinta Nainio ilgametė artima draugystė su Kisieliumi
ir pastarojo lojalumas, kai Nainys buvo ypač įžūliai ,,kalamas prie
kryžiaus” dėl PLB išleisto pirmojo ,,Lietuvos kovų ir
kančių istorijos” tomo. Tai pasakius, drįstu teigti, kad Nainys
nepasitarnavo velionio atminčiai klaidinga dr. Kisieliaus
neišrinkimo PLB valdybos pirmininku interpretacija:
,,Prikalbėjome jį 1988 metais Toronte vykusiame PLB seime kandidatuoti
į PLB valdybą pirmininko pareigoms. Ir čia iš kažkur kažkokie
vėjai atpūtė didelį nesusipratimą. Kažkokia nešvari politika.
Fronto bičiulių, tarp kurių jis tikrai buvo nr. 1, pastangomis
pirmininku išrinkome Bendruomenėje ne tik neveiklų, bet net
mažai žinomą dr. Vytautą Bieliauską, o ne daugiausiai jai davusį, dėl
to joje populiariausią dr. Kisielių. (Paryškinta mano –
A.G.). Net ir jaunimas, kuriam savo nuopelnais dr. Kisieliaus niekas
negali pralenkti, buvo įtikintas balsuoti prieš jį. Va, tau ir
atlygis. Keturiolika seimo narių frontininkų už mane nebalsavo, vėliau
dažnai primindavo mums Petras. Aišku, skaudoka. Ir
visiškai nesuprantama.”
Kaip JAV LB atstovas dalyvavau Toronte vykusiame VII PLB seime. Buvo
1988 metai ir pavergtoje Lietuvoje stipriai buvo puoselėjama
nepriklausomos valstybės idėja, kūrėsi Sąjūdis. PLB seimo metu nejutau
jokios ,,Fronto bičiulių” rankos. Ta ,,frontininkų” ranka
– tai kadaise leisto dienraščio ,,Naujienos”
sukurtas baubas. PLB seimo atstovų dauguma manėme, kad Lietuvai
kritišku laiku PLB valdybos pirmininku privalėtume rinkti
tarptautinį pripažinimą turintį užsienio lietuvį, pageidautinai
akademiką, sugebantį rasti kalbą su Sąjūdyje ypač gausiai
dalyvaujančiais lietuviais intelektualais. Tokiu asmeniu buvo
filosofas, psichologas, visuomenininkas, profesorius dr. Vytautas
Bieliauskas, jėzuitų Xavier universiteto Cincinnati, OH psichologijos
katedros vadovas, keturių, įvairiomis kalbomis išleistų knygų,
daugiau kaip šimto mokslinių straipsnių autorius. 1976, 1982 ir
1986 metais jis skaitė paskaitas Vilniaus universitete, tad daugelį
sąjūdininkų asmeniškai pažinojo. Ketverius metus jo buvo
vadovauta Medicinos, psichologijos ir religijos studijų tarptautinei
sąjungai, priklausoma JAV katalikų mokslo akademijai. Balsavome už dr.
Bieliauską, manydami, kad taip elgdamiesi geriausiai pasitarnausime
Lietuvos laisvės siekiui. Jokiu būdu tai nebuvo prieš dr.
Kisielių nukreipta ,,kažkokia nešvari politika”, kaip
teigia Nainys. Žinojome, kad dr. Bieliauskas buvo padavęs
prašymą tapti profesoriumi emeritu. Tad būdamas PLB valdybos
pirmininku galės kur kas daugiau laiko skirti visuomeninei veiklai,
negu sėkmingą gydytojo praktiką Cicero mieste turintis dr. Kisielius.
Kritikos neišlaiko ir Nainio teiginys, kad dr. Bieliausko būta
neveiklaus, net mažai žinomo. Kaip galima taip teigti apie asmenį,
įsteigusį kultūrinį ,,Aidų” žurnalą ir buvusį jo vyriausiu
redaktoriumi? Jei jis nieko daugiau nebūtų nuveikęs, veik
pusšimtį metų išeivijoje ir vėliau, atgavus
nepriklausomybę, Lietuvoje leisto ,,Aidų” žurnalo įsteigimas yra
didelis pasiekimas. Dr. Bieliausko būta ir Cincinnati LB apylinkės
steigėju bei ilgamečiu jos pirmininku, dažnu bendradarbiu lietuvių
žiniasklaidoje. Išrinktas PLB valdybos pirmininku dr.
Bieliauskas vyko į Sąjūdžio suvažiavimą, ten sugebėjo rasti kalbą su
Sąjūdžiu, kartu su PLB vicepirmininku dr. Vytautu Dambrava ir LB
kraštų bendruomenėmis tiesė tiltus išrūpinti užsienio
valstybių pripažinimą atkurtai Lietuvos nepriklausomybei. Jis buvo
Vytauto Didžiojo universiteto atkuriamojo senato nariu, vėliau JAV LB
Visuomeninių reikalų tarybos pirmininku, Lietuvos Respublikos
prezidento patarėju specialioms programoms, šiuo metu jau
daugybę metų yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Tarybos
pirmininku.
Teatleidžia man a. a. dr. Kisielius, kad ryžausi netylėti, kai jį
prisimenančiame straipsnyje buvo žeminamas kitas asmuo. Prisimindamas
jį kaip didelį eruditą, tikiuosi, jis supras, kad jokiu būdu šis
mano pasisakymas nesiekia mažinti didelių jo asmeninių nuopelnų
lietuvybei, ateitininkijai ir Lietuvių Bendruomenei.