Žeminant kitą, nepasitarnauta mirusiojo atminčiai

ALGIMANTAS GEČYS

Mirties pirmųjų metinių sukakties proga ,,Draugo” gegužės 9 d. numeryje buvo išspausdintas Broniaus Nainio straipsnis ,,Dr. Petrą Kisielių prisimenant (Petras Kisielius Bendruomenėje)”. Straipsniu išsamiai apžvelgtas bendruomenininko dr. Kisieliaus asmuo, prisiminti VLIK’o ir ALT’os vadovybių PLB ir JAV LB priešiškumai ir statytos kliūtys, kai šios siekė darbuotis Lietuvos laisvinimo srityje. Maloniai nuteikia ir straipsnyje išryškinta Nainio ilgametė artima draugystė su Kisieliumi ir pastarojo lojalumas, kai Nainys buvo ypač įžūliai ,,kalamas prie kryžiaus” dėl PLB išleisto pirmojo ,,Lietuvos kovų ir kančių istorijos” tomo. Tai pasakius, drįstu teigti, kad Nainys nepasitarnavo velionio atminčiai klaidinga dr. Kisieliaus neišrinkimo PLB valdybos pirmininku interpretacija:

,,Prikalbėjome jį 1988 metais Toronte vykusiame PLB seime kandidatuoti į PLB valdybą pirmininko pareigoms. Ir čia iš kažkur kažkokie vėjai atpūtė didelį nesusipratimą. Kažkokia nešvari politika. Fronto bičiulių, tarp kurių jis tikrai buvo nr. 1, pastangomis pirmininku išrinkome Bendruomenėje ne tik neveiklų, bet net mažai žinomą dr. Vytautą Bieliauską, o ne daugiausiai jai davusį, dėl to joje populiariausią dr. Kisielių. (Paryškinta mano – A.G.). Net ir jaunimas, kuriam savo nuopelnais dr. Kisieliaus niekas negali pralenkti, buvo įtikintas balsuoti prieš jį. Va, tau ir atlygis. Keturiolika seimo narių frontininkų už mane nebalsavo, vėliau dažnai primindavo mums Petras. Aišku, skaudoka. Ir visiškai nesuprantama.”

Kaip JAV LB atstovas dalyvavau Toronte vykusiame VII PLB seime. Buvo 1988 metai ir pavergtoje Lietuvoje stipriai buvo puoselėjama nepriklausomos valstybės idėja, kūrėsi Sąjūdis. PLB seimo metu nejutau jokios ,,Fronto bičiulių” rankos. Ta ,,frontininkų” ranka – tai kadaise leisto dienraščio ,,Naujienos” sukurtas baubas. PLB seimo atstovų dauguma manėme, kad Lietuvai kritišku laiku PLB valdybos pirmininku privalėtume rinkti tarptautinį pripažinimą turintį užsienio lietuvį, pageidautinai akademiką, sugebantį rasti kalbą su Sąjūdyje ypač gausiai dalyvaujančiais lietuviais intelektualais. Tokiu asmeniu buvo filosofas, psichologas, visuomenininkas, profesorius dr. Vytautas Bieliauskas, jėzuitų Xavier universiteto Cincinnati, OH psichologijos katedros vadovas, keturių, įvairiomis kalbomis išleistų knygų, daugiau kaip šimto mokslinių straipsnių autorius. 1976, 1982 ir 1986 metais jis skaitė paskaitas Vilniaus universitete, tad daugelį sąjūdininkų asmeniškai pažinojo. Ketverius metus jo buvo vadovauta Medicinos, psichologijos ir religijos studijų tarptautinei sąjungai, priklausoma JAV katalikų mokslo akademijai. Balsavome už dr. Bieliauską, manydami, kad taip elgdamiesi geriausiai pasitarnausime Lietuvos laisvės siekiui. Jokiu būdu tai nebuvo prieš dr. Kisielių nukreipta ,,kažkokia nešvari politika”, kaip teigia Nainys. Žinojome, kad dr. Bieliauskas buvo padavęs prašymą tapti profesoriumi emeritu. Tad būdamas PLB valdybos pirmininku galės kur kas daugiau laiko skirti visuomeninei veiklai, negu sėkmingą gydytojo praktiką Cicero mieste turintis dr. Kisielius.

Kritikos neišlaiko ir Nainio teiginys, kad dr. Bieliausko būta neveiklaus, net mažai žinomo. Kaip galima taip teigti apie asmenį, įsteigusį kultūrinį ,,Aidų” žurnalą ir buvusį jo vyriausiu redaktoriumi? Jei jis nieko daugiau nebūtų nuveikęs, veik pusšimtį metų išeivijoje ir vėliau, atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje leisto ,,Aidų” žurnalo įsteigimas yra didelis pasiekimas. Dr. Bieliausko būta ir Cincinnati LB apylinkės steigėju bei ilgamečiu jos pirmininku, dažnu bendradarbiu lietuvių žiniasklaidoje. Išrinktas PLB valdybos pirmininku dr. Bieliauskas vyko į Sąjūdžio suvažiavimą, ten sugebėjo rasti kalbą su Sąjūdžiu, kartu su PLB vicepirmininku dr. Vytautu Dambrava ir LB kraštų bendruomenėmis tiesė tiltus išrūpinti užsienio valstybių pripažinimą atkurtai Lietuvos nepriklausomybei. Jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto atkuriamojo senato nariu, vėliau JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininku, Lietuvos Respublikos prezidento patarėju specialioms programoms, šiuo metu jau daugybę metų yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Tarybos pirmininku.

Teatleidžia man a. a. dr. Kisielius, kad ryžausi netylėti, kai jį prisimenančiame straipsnyje buvo žeminamas kitas asmuo. Prisimindamas jį kaip didelį eruditą, tikiuosi, jis supras, kad jokiu būdu šis mano pasisakymas nesiekia mažinti didelių jo asmeninių nuopelnų lietuvybei, ateitininkijai ir Lietuvių Bendruomenei.