Partizanų bunkerio istorija Rako stovykloje
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Neseniai vienoje savo skiltyje kėliau klausimą – ,,Kaip
paminėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį?” (,,Draugas”, 2009
m. balandžio 25). Ta proga siūliau Šiaurės Amerikoje esančioms
jaunimo stovykloms įrengti partizanų bunkerius. Į tai sureagavo Dalia
Butėnienė ir paskambino. Ji man priminė, kad prieš daugelį metų
jos sūnus Eugenijus priklausė ,,Miško brolių” draugovei
Čikagoje. Ši draugovė turėjo pasistačiusi bunkerį Rako skautų
stovykloje, esančioje prie Custer, Michigan. Ji davė savo sūnaus
telefono numerį, jei norėčiau daugiau apie tai sužinoti. Graži pradžia!
Prisiskambinau Eugenijui, kuris, sužinojęs apie mano norą daugiau
sužinoti apie tą bunkerį, pasiūlė toliau klausti Juozą Šalčiūną,
to bunkerio projekto sumanytoją ir vykdytoją. Tuoj pat davė ir jo
telefono numerį. Tačiau Eugenijaus greitai nepaleidau, nes buvo įdomu
jo paties patirtis ir likę prisiminimai. ,,Miško brolių”
draugovei priklausė apie penkiolika vyrukų. Jų vadovo dėka, buvo
nutarta stovyklos rajone įrengti slėptuvę, partizanų bunkerį. Truko
apie metus užbaigti. Darbas buvo atliekamas slaptai, kad kiti
nesužinotų. Buvo parinkta vieta už ,,pelkynų, prie uodynų”. Jo
prisiminimu, tai galėjo būti 1970 metais. Bunkeris buvo kasamas
smėlėtoje vietoje, tad buvo sunkumų suvaldyti smėlį. Sienoms buvo
naudojami rąstai ir maišai su smėliu. Įėjimas buvo iš
viršaus. Bunkeryje buvo stovyklaujama keletą metų. Su laiku
supuvo lubas laikę balkiai.
Draugovė vadovavosi Daumanto parašyta knyga apie Lietuvos
partizanus. ,,Tai buvo mūsų biblija”, kalbėjo Eugenijus. Jie
vilkėdavo skautiškas uniformas, bet turėjo savo specialius
ženklus. Ant vieno ženklo buvo įrašytas jų šūkis ,,Už
tėvų žemę!” Kiekvienas skautas turėjo savo slapyvardį. Eugenijaus
slapyvardis buvo Dėdė, o Juozo Šalčiūno-Uosis.
Po keleto dienų prisiskambinau Juozui Šalčiūnui-Uosiui. Telefonu
atsiliepė jo žmona. Prisistačiau, ji tuoj pat mane atpažino, nes
skaitanti mano rašinius ,,Drauge”. Buvo lengva ją
įtikinti, kad prie telefono pakviestų savo vyrą. Jo nepažįstu, bet
iš karto pajutau, kad savas. Prisiminė savo jaunystę, kai dar
Lietuvoje, o vėliau Vokietijoje teko kasti ar statyti tikrus bunkerius.
Nuo jaunystės yra skautas. Gyvendamas Čikagoje įsteigė ,,Miško
brolių” draugovę, kuriai priklausė apie 15 skautų. ,,Kokie čia
‘Miško broliai’ be partizanų bunkerio?”
– su nostalgija prisiminė mielas pašnekovas. Tad buvo
nutarta kasti bunkerį. Rako stovyklos rajone buvo pasirinkta atokesnė
vieta prie pelkių. Pats bunkeris buvo smėlėtoje vietoje.
Iškasamas smėlis vis nubyrėdavo atgal į duobę. Teko statyti
sieną iš rąstų ir ją sutvirtinti skersinėmis. Lubos iš
rąstų buvo uždengtos maišais su smėliu. Viršus buvo
atidžiai paslėptas augmenija ir medžių šakomis. Bunkerio plotas
buvo maždaug 5 metrai x 15 metrų. Aukštis ar gilumas –
apie du metrai. Didesnis asmuo negalėjo tiesiai atsistoti, reikėjo
galvą palenkti.
Įėjimas į bunkerį buvo iš viršaus. Atidarius dangą
tekdavo kopėčiomis nulipti žemyn. Taip pat buvo du atsarginiai
išėjimai. Vienas buvo padarytas iš didelės medinės dėžės,
o kitas – iš metalinių alyvos statinių junginio. Prie
paskutinės statinės buvo pritemptas didelis kelmas. Penkiolika vyrų tą
kelmą tempė, o paskui jo vidų išskaptavo, kad būtų gerai
užslėptas išėjimas iš tų statinių tunelio. Dirbdami
vilkėjo specialias karines, slepiančias uniformas, kad savo buvimą
pridengtų nuo svetimų akių. Bunkerio viduje iš medžio buvo
pastatyta dviaukščių ir triaukščių lovelių. Rėmai buvo
išpinti virvėmis. Ant viršaus miegmaišiuose
miegodavo tie šaunuoliai – ,,Miško broliai”.
Kartais nakvodavo iki 15 skautų. Kai bunkeryje nakvodavo, lauke būdavo
išstatyta sargyba, kuri keisdavosi kas dvi valandos. Pagrindinį
bunkerį ir jo įrangą statė apie pusę metų. Vėliau už kokių 500 metrų
nuo pagrindinio bunkerio buvo įrengta dar pora bunkeriukų.
,,Miško broliai” egzistavo apie 25 metus, nuo maždaug 1970
iki 1995 m. J. Šalčiūno teigimu, tai buvo puiki auklėjamoji
priemonė, pritaikyta skautiškam metodui. Šiai draugovei
priklausę buvo laikomi elitu. Kiekvienas ant savo uniformos turėjo savo
slapyvardį. Iš pasakojimo atrodo, kad ši grupė buvo
tikrai susigyvenusi ir solidari. Net dvidešimt penkerius metus
kiekvienoms Kūčioms visi vykdavo į Rako stovyklą ir gamtos artumoje
kartu atšvęsdavo Šv. Kūčias.
J. Šalčiūnas anksčiau gyveno Čikagoje, bet jau kuris laikas su
žmona gyvena Beverly Shores, Indiana valstijoje, ,,vos pora
šimtų metrų nuo Michigan ežero”. Tai mano jaunystėje
pamilti taip vadinamai ,,Sandūnai” (angliškai ,,sand
dunes” – smėlio kopos), į kur vasaros metu savaitgaliais
traukdavome saulutėje pasideginti, ežere pamirkti, pas Kalvaitį
pašokti, putojančio alučio pagerti, padainuoti ir jaunyste
pasidžiaugti. Daug tų subėgimų buvo įamžinti Vlado Butėno, Eugenijaus
Butėno tėvelio, reportažuose.