Partizanų bunkerio istorija Rako stovykloje

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Neseniai vienoje savo skiltyje kėliau klausimą – ,,Kaip paminėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį?” (,,Draugas”, 2009 m. balandžio 25). Ta proga siūliau Šiaurės Amerikoje esančioms jaunimo stovykloms įrengti partizanų bunkerius. Į tai sureagavo Dalia Butėnienė ir paskambino. Ji man priminė, kad prieš daugelį metų jos sūnus Eugenijus priklausė ,,Miško brolių” draugovei Čikagoje. Ši draugovė turėjo pasistačiusi bunkerį Rako skautų stovykloje, esančioje prie Custer, Michigan. Ji davė savo sūnaus telefono numerį, jei norėčiau daugiau apie tai sužinoti. Graži pradžia!

Prisiskambinau Eugenijui, kuris, sužinojęs apie mano norą daugiau sužinoti apie tą bunkerį, pasiūlė toliau klausti Juozą Šalčiūną, to bunkerio projekto sumanytoją ir vykdytoją. Tuoj pat davė ir jo telefono numerį. Tačiau Eugenijaus greitai nepaleidau, nes buvo įdomu jo paties patirtis ir likę prisiminimai. ,,Miško brolių” draugovei priklausė apie penkiolika vyrukų. Jų vadovo dėka, buvo nutarta stovyklos rajone įrengti slėptuvę, partizanų bunkerį. Truko apie metus užbaigti. Darbas buvo atliekamas slaptai, kad kiti nesužinotų. Buvo parinkta vieta už ,,pelkynų, prie uodynų”. Jo prisiminimu, tai galėjo būti 1970 metais. Bunkeris buvo kasamas smėlėtoje vietoje, tad buvo sunkumų suvaldyti smėlį. Sienoms buvo naudojami rąstai ir maišai su smėliu. Įėjimas buvo iš viršaus. Bunkeryje buvo stovyklaujama keletą metų. Su laiku supuvo lubas laikę balkiai.

Draugovė vadovavosi Daumanto parašyta knyga apie Lietuvos partizanus. ,,Tai buvo mūsų biblija”, kalbėjo Eugenijus. Jie vilkėdavo skautiškas uniformas, bet turėjo savo specialius ženklus. Ant vieno ženklo buvo įrašytas jų šūkis ,,Už tėvų žemę!” Kiekvienas skautas turėjo savo slapyvardį. Eugenijaus slapyvardis buvo Dėdė, o Juozo Šalčiūno-Uosis.

Po keleto dienų prisiskambinau Juozui Šalčiūnui-Uosiui. Telefonu atsiliepė jo žmona. Prisistačiau, ji tuoj pat mane atpažino, nes skaitanti mano rašinius ,,Drauge”. Buvo lengva ją įtikinti, kad prie telefono pakviestų savo vyrą. Jo nepažįstu, bet iš karto pajutau, kad savas. Prisiminė savo jaunystę, kai dar Lietuvoje, o vėliau Vokietijoje teko kasti ar statyti tikrus bunkerius. Nuo jaunystės yra skautas. Gyvendamas Čikagoje įsteigė ,,Miško brolių” draugovę, kuriai priklausė apie 15 skautų. ,,Kokie čia ‘Miško broliai’ be partizanų bunkerio?” – su nostalgija prisiminė mielas pašnekovas. Tad buvo nutarta kasti bunkerį. Rako stovyklos rajone buvo pasirinkta atokesnė vieta prie pelkių. Pats bunkeris buvo smėlėtoje vietoje. Iškasamas smėlis vis nubyrėdavo atgal į duobę. Teko statyti sieną iš rąstų ir ją sutvirtinti skersinėmis. Lubos iš rąstų buvo uždengtos maišais su smėliu. Viršus buvo atidžiai paslėptas augmenija ir medžių šakomis. Bunkerio plotas buvo maždaug 5 metrai x 15 metrų. Aukštis ar gilumas – apie du metrai. Didesnis asmuo negalėjo tiesiai atsistoti, reikėjo galvą palenkti.

Įėjimas į bunkerį buvo iš viršaus. Atidarius dangą tekdavo kopėčiomis nulipti žemyn. Taip pat buvo du atsarginiai išėjimai. Vienas buvo padarytas iš didelės medinės dėžės, o kitas – iš metalinių alyvos statinių junginio. Prie paskutinės statinės buvo pritemptas didelis kelmas. Penkiolika vyrų tą kelmą tempė, o paskui jo vidų išskaptavo, kad būtų gerai užslėptas išėjimas iš tų statinių tunelio. Dirbdami vilkėjo specialias karines, slepiančias uniformas, kad savo buvimą pridengtų nuo svetimų akių. Bunkerio viduje iš medžio buvo pastatyta dviaukščių ir triaukščių lovelių. Rėmai buvo išpinti virvėmis. Ant viršaus miegmaišiuose miegodavo tie šaunuoliai – ,,Miško broliai”. Kartais nakvodavo iki 15 skautų. Kai bunkeryje nakvodavo, lauke būdavo išstatyta sargyba, kuri keisdavosi kas dvi valandos. Pagrindinį bunkerį ir jo įrangą statė apie pusę metų. Vėliau už kokių 500 metrų nuo pagrindinio bunkerio buvo įrengta dar pora bunkeriukų. ,,Miško broliai” egzistavo apie 25 metus, nuo maždaug 1970 iki 1995 m. J. Šalčiūno teigimu, tai buvo puiki auklėjamoji priemonė, pritaikyta skautiškam metodui. Šiai draugovei priklausę buvo laikomi elitu. Kiekvienas ant savo uniformos turėjo savo slapyvardį. Iš pasakojimo atrodo, kad ši grupė buvo tikrai susigyvenusi ir solidari. Net dvidešimt penkerius metus kiekvienoms Kūčioms visi vykdavo į Rako stovyklą ir gamtos artumoje kartu atšvęsdavo Šv. Kūčias.

J. Šalčiūnas anksčiau gyveno Čikagoje, bet jau kuris laikas su žmona gyvena Beverly Shores, Indiana valstijoje, ,,vos pora šimtų metrų nuo Michigan ežero”. Tai mano jaunystėje pamilti taip vadinamai ,,Sandūnai” (angliškai ,,sand dunes” – smėlio kopos), į kur vasaros metu savaitgaliais traukdavome saulutėje pasideginti, ežere pamirkti, pas Kalvaitį pašokti, putojančio alučio pagerti, padainuoti ir jaunyste pasidžiaugti. Daug tų subėgimų buvo įamžinti Vlado Butėno, Eugenijaus Butėno tėvelio, reportažuose.