Lietuvos grožis architektūroje

JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ
Specialiai ,,Draugui” iš New York
    
Turbūt visi žinome, kad Lietuva graži ne tik savo kalvomis ir kloniais, bet ir architektūra. Manau, kiekvienas turistas, būdamas Lietuvoje, į lankytinų vietų sąrašą įtraukia tokias vietas, kaip Trakų pilis, Gedimino bokštas, Vilniaus Katedra, Kauno rotušė ir daugelį kitų, kurios žavi savo puošniu stiliumi, dvelkia istorine paslaptimi ir tarsi iš tolo kiekvieną kviečia prieiti arčiau. Kad ir kokius nuostabius prisiminimus tai keltų, šį kartą norėčiau pakalbėti ne apie istorinius Lietuvos paminklus, o apie moderniąją architektūrą šalyje, ypač Kaune, kurią šių metų gegužės 19 dieną New York mieste pristatė gerai žinomas architektas iš Lietuvos Gintaras Balčytis.

G. Balčytis yra baigęs Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetą. 1994 metais tapęs architektų biuro „Dviejų grupė” nariu kartu su kolegomis Linu Tuleikiu, Eugenijumi Miliūnu ir Algimantu Bubliu bei kitais projektuoja visuomeninės paskirties pastatus, gyvenamuosius namus, daugiabučius, rengia idėjinius projektus. Turbūt nesuklysime sakydami, jog įdomi patirtis architektą aplankė 2005– 2008 metais, jam pirmininkaujant Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriuje. Su tokia įžanga architektą Balčytį pristatė Danius Glinskis.

Anot paties architekto, neseniai Lietuvoje prasidėjęs statybų bumas turėjo sustoti dėl lėšų trūkumo. Dar prieš metus gyvenamieji namai ir daugiabučiai dygo kaip grybai po lietaus. Liūdna, tačiau šiandieninė padėtis kitokia, – vietoj plušančių darbuotojų su traktoriais ir kranais statybų aikštėse dabar gali išvysti tarsi vaiduoklius stūksančius nebaigtus statyti daugiabučius namus. Atsižvelgiant į tai, suprantama, jog ir architektų padėtis nėra pati geriausia. Sumažėjus užsakymams, sumažėja ir darbų, o be to, ir patiems namų pirkėjams teko atsisakyti o, ką jau turi, kadangi bankai pradėjo stabdyti kreditus, neduoti paskolų. „Tad dabar pagrindinis uždavinys – galvoti, kaip išgyventi iki krizės pabaigos, o ne kurti naujus architektūrinius ateities projektus” – teigė Glinskis.

Daugiausia dėmesio vakaro metu buvo skiriama pirmajam Kauno katalogo pristatymui „Architektūra. Kaunas 2008”, kuris apima 3–5 metų laikotarpį. Anot Gintaro, šis katalogas yra skirtas visiems miestiečiams ir, žinoma, visiems, kurie domisi architektūra. Jame yra sudėti Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vakarinės Lietuvos dalies ir kitų miestų moderniosios architektūros darbai. Nepaprasto grožio gyvenamuosius namus, bibliotekas, sporto ir pramogų kompleksą, Aušros namus, Kauno oro uosto terminalą ir daugelį kitų darbų išvydome ryškiaspalvėse nuotraukose. Kataloge galima atrasti tokių firmų kaip „Architectus Vertus”, „Kita kryptis”, „Miesto projektas”, „Dviejų grupė” ir daugelio kitų įmonių darbų. Architektas pabrėžė, jog nemažai firmų su savo projektais dalyvauja įvairiuose konkursuose, tačiau kai kurie darbai, nors mums atrodytų ir genialūs, telieka tik idėja. Belieka tik pasidžiaugti tais darbais, kurie vis dėlto išvydo dienos šviesą, o ypač architekto Sauliaus Juškio projektu, Panevėžio viešosios bibliotekos, kuri 2006aisiais laimėjo nacionalinę premiją, restauravimui.

Turbūt visi esame matę japonų riestais stogeliais namukus, Egipto kolonas ir arkas bei daugelio kitų šalių itin savitą architektūros stilių. Ar kada susimąstėme, kuo gi lietuviai išsiskiria iš kitų tautų šioje srityje? Architekto Balčyčio teigimu, Lietuva savo specialaus stiliaus niekada ir neturėjo, tik vėliau buvo pradėta svarstyti, ką galėtume laikyti tikru lietuvišku stiliumi. Po ilgų svarstymų buvo priimta, jog lietuvių tautiškumą architektūroje labiausiai atspindi paprasti gyvenamieji namai su priemene ir šlaitiniais stogais. Kaip sakoma, paprastumas visada priimtiniausias, tačiau nesidžiaukime per anksti. Laikui bėgant paaiškėjo, jog nėra taip paprasta ant kiekvieno namo uždėti šlaitinį stogą. Kitas dalykas, visi architektai nori pastatyti kažką skirtingo, įmantraus ir pavyzdžių ieško ir svetur. Taip tautinio stiliaus paieškos Lietuvos architektūroje ir baigėsi, ir nežinia ar kada besugrįš. Liūdna, tačiau viskas eina urbanizacijos keliu.

Pabaigoje norėčiau pridurti, jog Gintaras bei kiti Lietuvos architektai nepraranda vilčių ir pamažu kuria naujus sumanymus, kaip architektūra būtų galima ryškiau atspindėti Lietuvą pasaulyje. Tie vaiduokliški, nebaigti statyti namai dabar galbūt atrodo labai baisiai, tačiau niekas nenusitęsia į amžinybę. Ir tai kada nors baigsis arba, priešingai, pradės vėl iš naujo kilti.

Architektas Gintaras Balčytis ir žmona Aukse apsilankymo pas New York lietuvius metu.
Jurgitos Raškevičiūtės ir LR gen. konsulato New York nuotr.