Antanas Mockus: ,,Kiek esu lietuvis?”
STASYS GOŠTAUTAS
Šiais metais jau ketvirtą kartą rašau apie Antaną Mockų
(kolumbiečiai taria Mokus). Rašant rinkimų į Kolumbijos
prezidentus dieną – gegužės 30 d. – jau yra aišku,
kad lietuvių kilmės matematikas ir filosofas laimėjo antrą vietą (22
proc.) ir dalyvaus antruose rinkimuose birželio 20 d. Reikia tikėtis,
kad kiti kandidatai, gavę 10 proc. balsų ar mažiau, prisidės prie
Žaliosios Mockaus partijos ir padės nugalėti Juan Manuel Santos. Kad ir
kaip ten būtų, viso pasaulio spauda nuo ,,Economist”, ,,The New
York Times” ir ,,The Wall Street Journal” iki
,,Time”, ,,Newsweek” ir ,,Financial Times”, taip pat
ir arabų žinių agentūra ,,Al Jazeera” daug parašė apie
šį lietuvį, gimusį Kolumbijoje.
,,Kiek esu lietuvis? – klausia Antanas ir pats atsako: –
Gavau iš tėvo nepaprastą valią nugalėti sunkumus…
Lietuviai yra darbštūs ir skuba vasarą padaryti tai, ko nespėja
per ilgą žiemą. Taip pat bandau būti tinkamas savo tėvo pasėtos
teisingumo sėklos įpėdinis. Nors vieną kartą per metus nueinu prie jo
kapo ir atnaujinu savo sandorą su jo idealais.”
Ir kiekvieną Vasario 16ąją, net kai buvo Bogotos meras, Antanas
įprastoje Bogotos koplyčioje pamini Tautos šventę. Beje,
nežinau, kas dabar veda minėjimą, kai neliko nė vieno lietuvio kunigo.
Antanas lankėsi Lietuvoje vieną mėnesį. Ten studijavo žymiuose
lituanistiniuose Vilniaus universiteto kursuose 1974 m. ir 30 metų
vėliau – 2006 m., kur ne vieną nustebino savo lietuviška
iškalba ir išmintingumu. Vedė Danutę Slotkutę ir
susilaukė Audros, kuri dabar gyvena Australijoje. Su antra žmona
Adriana Cordoba (susituokė cirke) susilaukė vieno berniuko ir dviejų
mergaičių – Laimos ir Daivos. Paklausus kodėl, ,,štai,
– atsakė, – norėjau duoti lietuviškus vardus ir
atsiverčiau Algirdą J. Greimą (,,Apie dievus ir žmones/ Lietuvių
mitologijos studijos”, Chicago, 1979). Susidūriau su vardu Laima.
Man patiko Greimo mitologinis išnarpliojimas: Laima – kaip
Likimo deivė, gyvenimo ir mirties lėmėja bei nešėja, ir
pavadinau Laima.”
Antano tėvas Alfonsas Mockus buvo termodinamikos inžinierius, du kartus
baigęs universitetą JAV korespondencijos būdu, buvo Vytauto Didžiulio
bendrovės ,,Distral” skyriaus vedėjas. Grįždamas viena diena
anksčiau iš bendrovės susirinkimo Cartagenos kurorte žuvo
,,Avianca” lėktuvo avarijoje 1966 m. Jam buvo vos 44 metai. Liko
14 m. Antanas ir sesuo Ismelda, baigusi mediciną.
Motina Nijolė Sivickaitė – žymi skulptorė ir keramikė, yra
plačiai žinoma tarp Pietų Amerikos ekspresionistų dailininkų. Kaip ir
Elena Urbaitytė, staiga iš dailininkės pasuko į skulptūrą, bet
pagal Kolumbijos indėnų tradiciją pasirinko molį – tūkstančius
skirtingo molio, kurį išdegina maždaug 1030 C krosnyje, kurią
padėjo pastatyti Antanas. Kiekvieną savaitgalį Nijolė pasiima
maišą ir lipa į kalnus ieškoti to specialaus molio.
Paskui paprašo draugų, kad jai parvežtų porą centnerių to molio.
Baigusi Stuttgarto meno mokyklą – tai išimtis, nes dauguma
išeivių baigė Freiburgo Jonyno meno ir amatų mokyklą –
1950 m. atvyko ką tik ištekėjusi su vyru į Kolumbiją, kur tuojau
pradėjo dirbti Juozo Bagdono keramikos studijoje. Kas būtų patikėjęs,
kad jis buvo puikus skulptorius prieš pasirinkdamas abstraktųjį
ekspresionizmą, kuris jį pražudė. Taip pat dekoravo langus, dirbo
spaudoje. Tarp dailės ir vargo Nijolė išaugino du vaikus, pajėgė
išmokyti juos lietuvių kalbos, labai paprastu būdu –
neatsakydama jiems kitaip kaip lietuviškai.
Kolumbija – nuostabus kraštas. Palyginti su Brazilija ar
Argentina su 200,000 lietuvių ir jų palikuonių, joje negyveno nė 1,000
lietuvių, bet vis tiek savo kolonijoje sugebėjo išsiskirti gana
įdomia žmonių grupe. Šiuo atžvilgiu Kolumbija buvo gana
įspūdingas kraštas, kur daug lietuvių išsikovojo gana
svarbias vietas. Nuo universiteto profesorių, pradedant lotynų ir
graikų kalbų filologu Juozu Zaranka, kurio lietuviška biblioteka
pakliuvo pas jo studentą Antaną, baigiant pačiu Mockumi, kuris trumpai
buvo to paties universiteto rektoriumi (Universidad Nacional de
Bogota). Ir vėl, už Lietuvos ribų, kiek žinau, tik du lietuviai buvo
universitetų rektoriai – Mockus Bogotoje ir Ignas Domeika
Santiago de Chile. Prie profesorių reikia dar pridėti kun. Povilą
Ragažinską – pirmą Domeikos biografą lietuvių kalba, psichologą
kun. Mateo Mankeliūną, kurio milžinišką biblioteką ir archyvą
teko sutvarkyti Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai. Reikia
prisiminti neseniai mirusį chemijos prof. Joną Klemą ir jo brolį Liudą
Klemą, dirbusį ,,Distral”. Negalima pamiršti nuostabaus
visuomenininko kun. Stasio Matučio, kurio klausydavosi Barranquillos
miesto pareigūnai ir t.t.
Ir šiandien po visų rinkiminių vargų Antanas mėgsta grįžti pas
savus. Gyvena tame pačiame name, kur gyvena Ismena ir Nijolė. Mėgsta
pasikalbėti lietuviškai arba pasiima Česlovo
Milošo Nukelta į 13
psl. Atkelta iš 3 psl. poezijos rinkinį ir pradeda skaityti
atmintinai. Kodėl Milošas? Gimęs Lietuvoje, rašęs
lenkiškai, išgarsėjęs JAV, jis buvo Mockaus antras
intelektualinis tėvas, padėjęs jam susitaikyti su likimu po tėvo
mirties. Literatūra ir menas. Milošas ir jo motina skulptorė
Sivickaitė.
Ir tada Antanas pradėjo rašyti, nors jo dienynas, pora novelių
ir pastabų yra neišspausdinti, gal net neparašyti. Apie
tai jis nekalba ir mažai kas yra žinoma. Bet jau yra palikęs nemažai
filosofinių ir politinių studijų akademiniuose žurnaluose,
aišku, ispanų kalba.
Birželio 20 d. vyks antri ir paskutiniai rinkimai. Ar Antanas sugebės
sustiprinti savo padėtį ir pritraukti visus – ne tik
intelektualus, bet ir labai lengvai paperkamą didžiulę vargšų
masę, sunku atspėti ir dar sunkiau suprasti. Kitu atveju reikės laukti
iki 2014 metų.