Gera pradžia siekiant konsensuso dėl dvigubos pilietybės

ALGIMANTAS S. GEČYS

Š. m. gegužės 16 d. ,,Drauge” išspausdintas Vitalijos Dunčienės komentaras ,,Ar trečiabangių norai – pagalys ‘geros’ politikos ratuose?” įdomus dėl autorės griežtų pažiūrų į dvigubos pilietybės klausimą, nurodymų, kaip Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) ir JAV Lietuvių Bendruomenės (JAV LB) vadovybės turėtų šiuo klausimu elgtis, ir jos nepritarimo Lietuvos valstybinės paramos teikimui, bet kokia forma, lietuvybę išeivijoje puoselėti. Autorės teigimu, ,,Sunku suvokti, kodėl mažiau uždirbantys žmonės Lietuvoje turėtų šelpti daugiau uždirbančius išeivijoje!”

Noriu paminėti, kad ,,Drauge” lietuviškuosius klausimus dažnai komentuojanti Dunčienė ir aš priklausome judriam ir veikliam Philadelphia lietuvių telkiniui. Susitinkame kiekvieną sekmadienį Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje, lituanistinės mokyklos ir LB renginiuose. Atitekėjusi ,,į marčias” iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos, Vitalija ir jos šeima gyvena lietuvių parapijos išlikimo, tautinio auklėjimo lituanistinėje mokykloje stiprinimo ir lietuvių telkinio gyvos veiklos rūpesčiais. Ne mažiau jai rūpi ir Lietuvoje likę artimieji, kurių vargai ir gyvenimo aplinkybės Vitalijai yra gerai žinomos. Vis dėlto mudviejų pažiūros ne kartą išsiskiria. Manau, kad tai dėl skirtingų gyvenimo patirčių ir geroko amžiaus skirtumo.

Nesutinku su Dunčienės reikalavimu, kad ,,PLB ir JAV LB išrinktieji atstovai visur ir visada turi vieningai ir vienareikšmiškai išreikšti savo atstovaujamų kraštų daugumos išeivijos lietuvių norą – išlikti visaverčiais, pilnateisiais Lietuvos piliečiais.” Toks teigimas man kelia klausimą: O kas apklausė, atliko statistinius patikrinimus, kad tokį norą palaiko užsienio lietuvių dauguma? Gan mažokas procentas apsigyvenusių užsienyje Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių pasinaudojo teise atkurti savo Lietuvos pilietybę. Neabejoju, kad dar mažiau pasinaudos praplėsta dvigubos pilietybės teise, kurią naujai priimtas Pilietybės įstatymas teikia išvykusiems nuo 1919 m. sausio 9 d. (pirmojo Pilietybės įstatymo) iki Lietuvos okupacijos. Kas pagaliau užsienyje gyvenantį lietuvį daro ,,visaverčiu”? Tikrai ne Lietuvos pilietybė. Visaverčiu, mano išmintimi, daro priklausymas lietuvių organizacijoms, tautinis vaikų auklėjimas šeimoje, lietuvių kultūros puoselėjimas, lietuviškų tikėjimo bei mūsų labdaringos veiklos židinių rėmimas.

Neįtikina manęs ir Dunčienės patarimas nespręsti ,,apie Lietuvos piliečių, gyvenančių už Lietuvos ribų, patriotizmą iš jų balsavimo statistikos. Daugelis išeivių – Lietuvos piliečių, mano, kad jie neturi moralinės teisės keisti Lietuvos rinkėjų daugumos, kuriems išrinktieji į valdžią turės tiesioginį poveikį jų gyvenimams, pasirinkimo”. Tokiu teiginiu paneigiama demokratijos esmė, pamirštama, kad demokratija remiasi piliečio teise dalyvauti ir savuoju balsu lygiaverčiai spręsti valstybės reikalus. Jei nedalyvaujama rinkimuose, kuo paaiškinti naujai užsienyje apsigyvenusių reikalavimą turėti ,,visavertę, pilnateisę Lietuvos pilietybę”? Nebalsuojant, Lietuvos pilietybę teikiantis dokumentas tampa nereikšmingu, asmens savimonę paglostančiu paveiksliuku. Įrėmink ir kabink ant sienos!

Dunčienė teigia, kad ,,Kokiu įstatymu, kokiais žodžiais turėtų būt išreikšta galimybė lietuviams išlikti Lietuvos piliečiais, nepakenkiant Lietuvos saugumui, turėtų nuspręsti Lietuvos teisininkai.” Iš esmės su ja sutinku, tačiau manau, kad Pilietybės įstatymo kūrimas privalėtų būti patikėtas Lietuvos Seimui, tarp kurio narių, neabejotinai, yra ir teisininko išsilavinimą turinčių asmenų. Įsidėmėtina, jog dvigubos pilietybės klausimo problema tapo aktuali į reikalą įsikišus Lietuvos Konstituciniam Teismui (KT). JAV Aukščiausias teismas būtų kreipimąsi sugrąžinęs į žemesnės instancijos (pakopos) teismą ir nesivėlęs į keblų, jautrų ir lietuvius supriešinantį reikalą. Tik prisiminkime, kiek metų JAV Aukščiausias teismas delsė, kol ryžosi pasisakyti asmenų lygiateisiškumo (civil rights) klausimu. Lietuvos KT aiškiai pasiskubino su šurmulį tarp užsienio lietuvių sukėlusiu sprendimu. Šurmulio numalšinti nepajėgė nei prezidento Valdo Adamkaus skubotai sudaryta darbo grupė, pasiūliusi daugybę išvadų, kaip reikėtų tobulinti pilietybės santykius reguliuojančius teisės dokumentus. Tačiau darbo grupė nedrįso leisti dvigubą pilietybę turėti užsienyje po 1991 metų apsigyvenusiems ir svetimos šalies pilietybę priėmusiems emigrantams iš Lietuvos.

Kaip išbristi iš liūno? Viena galimybė būtų palikti galiojančiu Lietuvos KT sprendimą, atimantį Lietuvos pilietybę iš nepriklausomos Lietuvos po 1991 metų išvykusių asmenų, tačiau teisiniu požiūriu neversti Lietuvos teismų vykdyti (enforce) įstatyminę pastraipą, atimančią jų Lietuvos pilietybę iš asmenų, priėmusių svetimos šalies, pvz., JAV, pilietybę. Jau daugelį metų JAV Gynybos departamentas panašiu būdu karinėse pajėgose tvarkosi su tarnaujančiais ,,alternatyvaus lytinio poreikio” kariais, patardami vadovams remtis fraze ,,Neklausk ir nesakyk!” (Don’t ask and don’t tell!). Nereikia aiškinti, kad tai užsimerkimas prieš JAV iškilusią įstatyminę problemą. Tačiau ar trečiabangis, priėmęs JAV pilietybę ir prisiekęs Amerikai lojalumą, panašiai negalėtų elgtis? Nutylėdamas JAV ar kitos šalies pilietybės priėmimą, neprarastų turimos Lietuvos pilietybės? Kas dėl Lietuvos valdžios, ji KT sprendimą dėl Lietuvos pilietybės praradimo galėtų pasirinktinai taikyti tikriems valstybės priešams, besikapstantiems po Lietuvos valstybinės nepriklausomybės pamatais.

Kita sprendimo galimybė – Lietuvio korta. Š. m. vasario 28 d. ,,Drauge” išspausdintame pokalbyje prez. Adamkaus darbo grupės narys dr. Dainius Žalimas paaiškino, kuo ji skirtųsi su neigiamai Lietuvoje vertinama Lenko korta. Pirma, lietuvių kilmės dokumentas galės būti išduotas visiems lietuvių kilmės asmenims, kur jie begyventų, jei jie nėra Lietuvos piliečiai. Lietuvių kilmę patvirtinančio dokumento turėtojui nebus keliamas politinio lojalumo Lietuvos Respublikai reikalavimas ir, jei tik jis norės tapti Lietuvos piliečiu, tada privalės duoti ištikimybės priesaiką Lietuvos valstybei. Lietuvio korta teiks galimybę lietuvių kilmės asmenims įgyti Lietuvos pilietybę supaprastinta tvarka, o, pasak dr. Žalimo, visas kitas jų teises privalės reglamentuoti kiti arba specialaus jų statuso įstatymas, kurį turėtų rengti Vyriausybė. Principinius Lietuvio kortos ar kaip kitaip ji vadintųsi nuostatus dr. Žalimas apibrėžė taip: kiekvienas lietuvių kilmės asmuo gali atvykti ir gyventi Lietuvoje (tai numato Konstitucija), jis turėtų tas pačias socialines, ekonomines ir kultūrines teises, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, t.y. įmokų už studijas klausimai turėtų būti sprendžiami ta pačia tvarka, kaip ir Lietuvos piliečių. Politinių teisių dalyvauti Seimo ir Respublikos prezidento rinkimuose lietuvių kilmės asmenys, nesantys Lietuvos piliečiais, neturėtų. Tačiau jei Lietuvio kortos savininkas būtų atvykęs į Lietuvą apsigyventi iš kurios nors Europos Sąjungai priklausančios valstybės, jis turėtų teisę dalyvauti savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimuose.

Visiškai pritariu Dunčienės teigimui, kad reikėtų nepasiduoti gundymams rūšiuoti išeivijos lietuvius į kategorijas pagal jų išvykimo iš Lietuvos laiką. Ir man sunku suprasti teisinę logiką, kodėl šiandien Lietuvos pilietybę gauna užsienio šalies pilietis, kurio vienas iš keturių senelių išvyko iš Lietuvos 1919–1940 metais, bet Lietuvos pilietybė nepaliekama tiems, kurie išvyko iš Lietuvos po 1991 metų ir priėmė gyvenamos šalies pilietybę.

Sutinku su Dunčiene, kad Pilietybės įstatymas privalėtų atsižvelgti į užsienyje gyvenančio asmens veiklą lietuvių visuomenėje, lietuvių kalbos žinojimą, lietuvišką vaikų auklėjimą šeimoje. Manau, kad Lietuvos Pilietybės įstatymu užsienio šalyse gyvenantiems suteiktos dvigubos pilietybės kategorijos privalėtų Lietuvos Respublikos Seimo būti peržiūrėtos ir kiekvienai išimtį teikiančiai kategorijai nustatyti senaties terminai. Jei per ketvirtį šimtmečio tu ar tavo palikuonys nepasinaudojo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo teise, ją prarandi ir pilietybės atkūrimą privalai vykdyti per Lietuvio kortą ar ką nors į ją panašaus.

Pasaulį užgriuvusios ekonominės problemos dabartiniu metu neskatina svarstymų, kaip ir kiek Lietuvos valstybė privalėtų prisidėti prie lietuvybės išlaikymo tarp užsienio lietuvių. Man Dunčienės reiškiama nuomonė, kad ,,Keli šimtai ar net tūkstančiai Lietuvos valdžios skiriamų litų neišgelbės išeivijos mokyklų, parapijų, laikraščių, lietuvių namų”, yra per daug griežta, amerikietišku požiūriu – pernelyg konservatyvi. Būtina sukurti gerai apgalvotą Lietuvos valstybinę politiką užsienio lietuvių veiklai ir ryšiams su Tėvyne puoselėti. Šiam uždaviniui turėtų būti pajungti šviesūs protai Lietuvoje ir užsienyje. Šveicarijos LB pirmininkė Jūratė Caspersen šiuo klausimu teisingai pastebėjo šių metų pradžioje Hüttenfelde vykusiame Europos LB pirmininkų suvažiavime: ,,Lietuvos mokesčių mokėtojai neturėtų nuogąstauti, neva neproporcingai didelė jų pinigų suma yra paskiriama įvairioms iniciatyvoms užsienyje gyvenančių lietuvių projektams remti. Lietuvos gyventojai galiausiai turėtų mumyse įžvelgti ne tariamą naštą, bet įvairiapusę naudą Tėvynei.”

Vien oficialiais bankų pervedimais į Lietuvą grįžtantys užsienyje gyvenančių lietuvių pinigai dešimteriopai viršija Lietuvos valstybės į jų veiklą investuotas sumas. Palaidoję užsienio lietuvių tautinę savimonę, neturėsime Lietuvai aukojamų labdaringų sumų, Tėvynę lankančių turistų, į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui sugrįžtančių buvusių politinių pabėgėlių ir ekonominių emigrantų. Vieni kitiems esame reikalingi ir abipusė parama ir geranoriškas pasiaukojimas yra būtini lietuvių tautai išlikti ir išsaugoti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.