,,Pravda” mano, kad Ameriką perims marksistai

ALEKSAS VITKUS

Kaip jau ne kartą teko skaityti, konservatyvaus požiūrio amerikiečiai Barack Obama mėgsta kaltinti Amerikos ekonomikos vedimu į socializmą. Kai kas net pranašauja kapitalizmo griūtį Amerikoje. Nuomonės įvairauja, ir sunku pasakyti, kieno yra teisybė. Todėl šia proga skaitytojui gal būtų įdomu paskaityti, ką apie tai neseniai yra parašęs rusas Stanislav Mišin, plačiai žinomo Rusijos laikraščio „Pravda” skiltininkas. Paskaitykite, kaip tą straipsnį (jo anglišką vertimą) aš supratau.

Amerikos kapitalizmas žlunga ir ne pamažu, bet taip greitai, kad eilinis amerikietis ne tik vis dar nepastebi, jog valstybė aiškiai žengia į marksizmą, bet ir, lyg kokia avelė, to net nesupranta. Šitokia padėtis susidarė per paskutiniuosius dvidešimt metų, kai buvo bandoma ir šventosios Rusijos kantrybė, kainavusi daug kraujo ir aukų. Bet mes, rusai, ne tokie jau suglebę, kad taip lengvai atsisakytume savo laisvės ir parduotume savo rusišką sielą, nepaisant kiek „Wall Street” mums atseikėtų pinigų.

Panašią pamoką dabar gauna ir Amerikos visuomenė, kai jos elitas verčia ją atsisakyti jos laisvės. Pirmiausia, jos jaunimas buvo atiduotas auklėti ne klasikinės mokslo sampratos, bet „pop” kultūros rėmuose. Todėl amerikiečiai dabar daugiau žino apie jų mėgstamų TV programų herojus, negu apie tai, kokia gili drama vyksta Washington, DC. Jiems daugiau rūpi jų „teisė” skanauti „McDonald” ar „Burgerking” mėsainiu, negu jų konstitucinės teisės apsaugojimas. Vis tiek jie atsigręžia į mus (rusus) ir mus moko, kaip siekti demokratijos. Jų išdidumas juos pačius apakina.

Jie patys sunaikino savo Dievą, kai tūkstančiai įvairiausių jų įsteigtų bažnyčių tapo tik paprasčiausiais sekmadienio cirkais, o jų teleevangelistai ir pamokslininkai savo pasekėjų dvasią pardavė rinkimus melagingai laimėjusiems netikriems pseudomarksistams. Gal jie ir norėtų skųstis, bet kai jiems paaiškinama, jog norint laimėti ir įgauti politinės jėgos, reikia atsisakyti Kristaus, jie sutinka. Amerikoje net ir mūsų rusiška ortodoksų Bažnyčia yra skandalingai pakrypusi į liberalizmą.

Viskas lemiamai sugriuvo, kai į valdžią atėjo Barack Obama. Jo skubėjimas daug ką pakeisti per pirmuosius tris mėnesius yra tikrai įspūdingas. Pinigus leisdamas ir kitaip juos eikvodamas, jis stato naujus ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio rekordus. Jei tų pinigų pritrūksta, jis visuomet jų gali daugiau prisispausdinti. Ir jei tai tęsis dar kokius metus, o nesimato, kad kas nors greitai pasikeistų, Amerika panašės į buvusią bejėgę Vokietijos Weimar respubliką (1919–1933), gal net ir į dabartinę  Zimbabvės valstybę.

Paskutiniu metu tie pokyčiai mums net žadą užėmė. Pirmiausiai išgirdome apie planuojamą pakeisti Amerikos jau ir taip bizantinę pinigų sistemą. O kas tai įvykdys? Nagi, tie patys vagys, kurie taip puikiai mokėjo sau kaupti milijardus dolerių įvairiomis savo vagystėmis, išeikvojimais, apgavystėmis ir suktybėmis. Jie nebuvo rinkti, bet tik naujosios JAV administracijos iš oligarchų parinkti pareigūnai ar visokie „carai”, kurie šykščiai ieško užvaldyti dar daugiau milijardų dolerių. O Kongresas nelabai tam ir priešinasi, neskaitant vieno kito politiko išreikšto pasipiktinimo. Palyginus su amerikiečiais, mūsų (Rusijos) oligarchai būtų tik paprasčiausi gatviniai užpuolikai.

Vėliau atėjo Obama potvarkis, nusodinęs „General Motors” prezidentą. Taip, mielas skaitytojau, Amerikoje, išgirtoje laisvos rinkos šalyje, Amerikos prezidentas kažkaip įsigijo „teisę” pašalinti jam netinkamus privačių bendrovių vadovus. Kaip tikras senovės Romos kenturionas, Obama gali pats sau pasirinkti jam palankius sąmokslininkus. Obama, su savo parinktais bendrininkais, dabar ruošiasi pertvarkyti visą Amerikos automobilių pramonę. Aukštų valdininkų atlyginimai bus nustatomi valstybės potvarkiais. Jei jam leistų, Obama pasistengtų pakeisti ne tik Ameriką, bet ir visą pasaulį.

Vos tik prieš kelis mėnesius Rusijos ministras pirmininkas Vladimir Putin perspėjo Obama ir buvusį Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką (1997–2007) Tony Blair neiti tik į pražūtį vedančiu marksizmo keliu. Nors mes, rusai, nuo jo kentėjome daugiau nei 70 metų, tuo keliu dabar nori eiti Amerika. Bet ką mes paiki nusigėrę ruseliai galim žinoti, ir ne mums mokyti išdidžiuosius amerikiečius. Tegu tie kvaili anglosaksai pasimoko iš savo pačių klaidų.

Keisčiausia, kai didelė Amerikos visuomenės dalis nelabai dėl viso to jaudinasi ir nerodo jokio noro protestuoti. Demokratų valdomas Kongresas jau ruošia įstatymus, kaip Amerikos Finansų ministerija nustatys „tinkamas” aukštųjų valdininkų algas, kaip jie vertins tarnautojų darbo kokybę, kaip bus nutariama algas pakelti ir pridėti. Tai ypatingai propaguoja marksistiškai nusistatęs senatorius (iš tikrųjų tik Kongreso narys – A. V.) Barney Franks (D-MA), socialinis iškrypėlis, kiekviena proga išdidžiai skelbiantis savo homoseksualumą. Bet ko stebėtis? Modernioje Amerikoje į homoseksualumą jau nebežiūrima su panieka, priešingai, tokia orientacija kartais yra giriama kaip moderni dorybė.

Baigdamas, autorius perspėja ir rusus, investavusius į Amerikos pramonę. „Baikite verslą su vis daugiau ‘raudonuojančia’ Amerika ir bėkite iš ten, kol dar galima iš ten kai ką išgelbėti. Išdidus amerikietis taps valstybės vergu net visiškai tam nesipriešinęs, pasauliui vis girdamasis savo tariama laisve.” O pasaulis tik juoksis, prisiminęs, kad Stalino laikais ir rusai, dainuodami apie savo plačiąją tėvynę, tvirtino nežinoję kitos tokios šalies, kur žmogus „taip laisvai kvėpuotų”...