Kada ir kaip uždaryti Guantanamo?
ALEKSAS VITKUS
Nors prezidentas Barack Obama jau pačioje savo valdymo pradžioje
prižadėjo per metus uždaryti nelemtai pagarsėjusį Guantanamo kalėjimą,
tą padaryti pasirodė sunkiau negu Obama tikėjosi. Šiuo metu tame
kalėjime yra kalinami 216 teroristais (enemy combatants) vadinamų
kalinių, beveik pusė jų – arabai, Jemen valstybės piliečiai.
Gegužės mėnesį JAV Kongresas didele balsų dauguma nubalsavo atmesti
prezidento prašymą to kalėjimo uždarymui skirti 80 mln. dolerių,
kol administracija nepateikė smulkesnio plano, kuriame būtų numatyta,
kur likusius kalinius apgyvendinti. Obama mano, kad juos būtų galima
saugiai perkelti į Amerikos teritorijoje esančius griežto saugumo
kalėjimus, bet dauguma žemesnio rango politikų, audringai
šaukdami, „tik ne mūsų kieme”, tai laiko nepriimtinu
eilinių amerikiečių saugumo pažeidimu.
Kad terorizmu įtariamus Guantanamo kalinius nebus galima laikyti
kalėjime neribotą laiką, jiems nepripažįstant įprastų karo belaisvių
teisių, nei parūpinant gynėjųadvokatų, nei jiems net nepateikus nė
vieno oficialaus kaltinimo, Bush administracija suprato
netrukus po 9/11 antpuolio ir po to sekusio pirmųjų suimtųjų nugabenimo į Guantanamo.
Tuometinis gynybos sekretorius Donald Rumsfeld visus tokius kalinius
tuomet kategoriškai pavadino „blogiausiais iš
pikčiausių” teroristais, nevertais jokio teismo. Nelabai tuo
rūpinosi ir tų kalinių kilmės kraštų vyriausybės,
besidžiaugusios, kad neturi jais rūpintis savo pačių teritorijose.
Pradžioje Bush teisės patarėjai aiškino, kad kalinius laikant
Guantanamo kalėjime, Kuboje, ne Amerikos teritorijoje, federaliniai JAV
teismai čia neturės kompetencijos, ir kalinių likimą spręs tik karo
tribunolai. Deja, Aukščiausias Teismas nusprendė
priešingai. Todėl, norėdamas kaip nors išvengti vis
didėjančio tarptautinio pasipiktinimo dėl jo administracijos vedamo
kalinių teisių ignoravimo, Bush jau nuo 2003 m. pradėjo ieškoti,
kaip tais Guantanamo kaliniais atsikratyti. Todėl dar prieš Bush
kadencijos pabaigą, į užsienį buvo išleisti net 534 mažiau
pavojingi kaliniai.
Bet to nepakako, kai po į viešumą iškilusios gėdingos Abu
Ghraib kalėjimo Irake aferos, Amerikos vyriausybę pradėjo
diplomatiškai spausti daugiausia musulmoniškos valstybės,
norinčios atgauti savo Guantanamo kalėjime laikomus jų piliečius.
Pradžioje JAV saugumo agentai reikalavo, kad iš Guantanamo į jų
kilmės kraštus paleidžiami kaliniai tam turėtų būti suimami ir
teisiami, bet netrukus pripažino, kad jokia save gerbianti valstybė su
tokiomis sąlygomis nesutiks. Taip atsitiko, pvz., su Abderrahmane,
vieninteliu buvusiu Guantanamo kaliniu, Danijos piliečiu.
Bush administracijos laikotarpiu Pentagon sluoksniai periodiškai
perspėdavo, kad paleistieji kaliniai dažnai ir vėl įsijungia į
prieš Ameriką kovojančius teroristų būrius. Tuo nelabai norėdavo
tikėti pasaulio ir liberali Amerikos žiniasklaida. Amerikos valdžia,
paleidusi kalinius grįžti į savo kraštus, neturi jokios
galimybės kontroliuoti, kaip su tais kaliniais bus ten elgiamasi. Jau
yra žinoma keletas atvejų, kai tokie namo grįžę kaliniai buvo ten
mušami, kankinami ir kitaip išnaudojami.
Net 60 paleistų kalinių, kilusių iš Uzbekistano, Tadžikistano,
Alžyro, Libijos, Tuniso ir Rusijos, pareiškė nenorį grįžti namo,
nes ten jų neva lauktų kankinimai. JAV turi moralinę ir įstatyminę
prievolę į tai atsižvelgti. Taip jie ir pasiliko Guantanamo kalėjime,
ir ne todėl, kad jie yra nusikaltę, bet dėl to, iš kokio
krašto jie yra kilę.
Tad ką reikia daryti su tais kaliniais (detainees), kurių negalima
traukti į teismą, kurių negalima grąžinti į jų kilmės kraštus
arba kurie ir vėl gali pakelti ginklą prieš Ameriką?
Dauguma Guantanamo kalėjime dar likusių kalinių yra kilę iš
neturtingos, su nelabai suvokiama, dažnų revoliucinių kovų ar
pilietinio karo istorija žinomos Jemen valstybės. Prieš kurį
laiką Jemen valdžia savo kalėjimuose įvykdė islamo religijos pagrindu
suformuotą, teisėjo Hamoud alHitar inspiruotą kalinių indoktrinaciją.
Kaliniai, po to sutikę atsisakyti bet kokio kriminalinio smurto, buvo
sąlyginai paleisti į laisvę.
Tokia programa susidomėjo ir Obama administracija. Jemen prezidentas
Ali Abdullah Saleh jau pernai paskelbė, kad jis yra susitaręs su
Amerikos atstovais Jemen valstybėje įrengti tokios programos stovyklą,
kurioje būtų indoktrinuojami iš Guantanamo paleidžiami kaliniai.
Bet kai amerikiečiai sužinojo, kad kai kurie teisėjo alHitar buvę
„studentai” ir vėl atsirado ,,AlQaeda” kovotojų
gretose, nesiskubino parūpinti tų 11 mln. dolerių, reikalingų pradėti
tos stovyklos statybą.
Nelabai Jemen programa susižavėjo ir John Brennan, prezidento Obama
patarėjas terorizmo reikalams, nuvykęs į Jemen ir ten susitikęs su
prezidentu Saleh. Kad Jemen valdžia yra sunku pasitikėti, Kongresą
perspėjo ir gen. David Petraeus, Jemen teritoriją pavadinęs
,,AlQaeda” tausojančia prieglauda. Todėl kai kas siūlo
panašią indoktrinacijos programą vesti ne nestabiliame Jemen,
bet ją ir toliau plėsti daug turtingesnėje Saudo Arabijoje. Ne todėl,
kad Saudo ideologai mokėtų tokius kalinius geriau perkalbėti ir
įtikinti jų kovos beviltiškumu, bet kad juos suviliotų siūlomais
pinigais ir užtikrinta darbo vieta.
Nesuradus gero sprendimo dėl Guantanamo kalinių, tirpsta ne tik
tarptautinė Amerikos reputacija, bet ir pasitvirtina islamo
fundamentalistų propaganda prieš Ameriką. Kaip ironiška,
kad Guantanamo kalėjimas, kurio atsiradimas turėjo apsaugoti Ameriką
nuo terorizmo, pamažu tapo veiksniu, didinančiu tokio teroristinio
antpuolio galimybę.