Kada ir kaip uždaryti Guantanamo?

ALEKSAS VITKUS

Nors prezidentas Barack Obama jau pačioje savo valdymo pradžioje prižadėjo per metus uždaryti nelemtai pagarsėjusį Guantanamo kalėjimą, tą padaryti pasirodė sunkiau negu Obama tikėjosi. Šiuo metu tame kalėjime yra kalinami 216 teroristais (enemy combatants) vadinamų kalinių, beveik pusė jų – arabai, Jemen valstybės piliečiai.

Gegužės mėnesį JAV Kongresas didele balsų dauguma nubalsavo atmesti prezidento prašymą to kalėjimo uždarymui skirti 80 mln. dolerių, kol administracija nepateikė smulkesnio plano, kuriame būtų numatyta, kur likusius kalinius apgyvendinti. Obama mano, kad juos būtų galima saugiai perkelti į Amerikos teritorijoje esančius griežto saugumo kalėjimus, bet dauguma žemesnio rango politikų, audringai šaukdami, „tik ne mūsų kieme”, tai laiko nepriimtinu eilinių amerikiečių saugumo pažeidimu.

Kad terorizmu įtariamus Guantanamo kalinius nebus galima laikyti kalėjime neribotą laiką, jiems nepripažįstant įprastų karo belaisvių teisių, nei parūpinant gynėjųadvokatų, nei jiems net nepateikus nė vieno oficialaus kaltinimo, Bush administracija suprato
netrukus po 9/11 antpuolio ir po to sekusio pirmųjų suimtųjų nugabenimo į Guantanamo.
Tuometinis gynybos sekretorius Donald Rumsfeld visus tokius kalinius tuomet kategoriškai pavadino „blogiausiais iš pikčiausių” teroristais, nevertais jokio teismo. Nelabai tuo rūpinosi ir tų kalinių kilmės kraštų vyriausybės, besidžiaugusios, kad neturi jais rūpintis savo pačių teritorijose.

Pradžioje Bush teisės patarėjai aiškino, kad kalinius laikant Guantanamo kalėjime, Kuboje, ne Amerikos teritorijoje, federaliniai JAV teismai čia neturės kompetencijos, ir kalinių likimą spręs tik karo tribunolai. Deja, Aukščiausias Teismas nusprendė priešingai. Todėl, norėdamas kaip nors išvengti vis didėjančio tarptautinio pasipiktinimo dėl jo administracijos vedamo kalinių teisių ignoravimo, Bush jau nuo 2003 m. pradėjo ieškoti, kaip tais Guantanamo kaliniais atsikratyti. Todėl dar prieš Bush kadencijos pabaigą, į užsienį buvo išleisti net 534 mažiau pavojingi kaliniai.

Bet to nepakako, kai po į viešumą iškilusios gėdingos Abu Ghraib kalėjimo Irake aferos, Amerikos vyriausybę pradėjo diplomatiškai spausti daugiausia musulmoniškos valstybės, norinčios atgauti savo Guantanamo kalėjime laikomus jų piliečius. Pradžioje JAV saugumo agentai reikalavo, kad iš Guantanamo į jų kilmės kraštus paleidžiami kaliniai tam turėtų būti suimami ir teisiami, bet netrukus pripažino, kad jokia save gerbianti valstybė su tokiomis sąlygomis nesutiks. Taip atsitiko, pvz., su Abderrahmane, vieninteliu buvusiu Guantanamo kaliniu, Danijos piliečiu.

Bush administracijos laikotarpiu Pentagon sluoksniai periodiškai perspėdavo, kad paleistieji kaliniai dažnai ir vėl įsijungia į prieš Ameriką kovojančius teroristų būrius. Tuo nelabai norėdavo tikėti pasaulio ir liberali Amerikos žiniasklaida. Amerikos valdžia, paleidusi kalinius grįžti į savo kraštus, neturi jokios galimybės kontroliuoti, kaip su tais kaliniais bus ten elgiamasi. Jau yra žinoma keletas atvejų, kai tokie namo grįžę kaliniai buvo ten mušami, kankinami ir kitaip išnaudojami.

Net 60 paleistų kalinių, kilusių iš Uzbekistano, Tadžikistano, Alžyro, Libijos, Tuniso ir Rusijos, pareiškė nenorį grįžti namo, nes ten jų neva lauktų kankinimai. JAV turi moralinę ir įstatyminę prievolę į tai atsižvelgti. Taip jie ir pasiliko Guantanamo kalėjime, ir ne todėl, kad jie yra nusikaltę, bet dėl to, iš kokio krašto jie yra kilę.

Tad ką reikia daryti su tais kaliniais (detainees), kurių negalima traukti į teismą, kurių negalima grąžinti į jų kilmės kraštus arba kurie ir vėl gali pakelti ginklą prieš Ameriką?

Dauguma Guantanamo kalėjime dar likusių kalinių yra kilę iš neturtingos, su nelabai suvokiama, dažnų revoliucinių kovų ar pilietinio karo istorija žinomos Jemen valstybės. Prieš kurį laiką Jemen valdžia savo kalėjimuose įvykdė islamo religijos pagrindu suformuotą, teisėjo Hamoud alHitar inspiruotą kalinių indoktrinaciją. Kaliniai, po to sutikę atsisakyti bet kokio kriminalinio smurto, buvo sąlyginai paleisti į laisvę.

Tokia programa susidomėjo ir Obama administracija. Jemen prezidentas Ali Abdullah Saleh jau pernai paskelbė, kad jis yra susitaręs su Amerikos atstovais Jemen valstybėje įrengti tokios programos stovyklą, kurioje būtų indoktrinuojami iš Guantanamo paleidžiami kaliniai. Bet kai amerikiečiai sužinojo, kad kai kurie teisėjo alHitar buvę „studentai” ir vėl atsirado ,,AlQaeda” kovotojų gretose, nesiskubino parūpinti tų 11 mln. dolerių, reikalingų pradėti tos stovyklos statybą.

Nelabai Jemen programa susižavėjo ir John Brennan, prezidento Obama patarėjas terorizmo reikalams, nuvykęs į Jemen ir ten susitikęs su prezidentu Saleh. Kad Jemen valdžia yra sunku pasitikėti, Kongresą perspėjo ir gen. David Petraeus, Jemen teritoriją pavadinęs ,,AlQaeda” tausojančia prieglauda. Todėl kai kas siūlo panašią indoktrinacijos programą vesti ne nestabiliame Jemen, bet ją ir toliau plėsti daug turtingesnėje Saudo Arabijoje. Ne todėl, kad Saudo ideologai mokėtų tokius kalinius geriau perkalbėti ir įtikinti jų kovos beviltiškumu, bet kad juos suviliotų siūlomais pinigais ir užtikrinta darbo vieta.

Nesuradus gero sprendimo dėl Guantanamo kalinių, tirpsta ne tik tarptautinė Amerikos reputacija, bet ir pasitvirtina islamo fundamentalistų propaganda prieš Ameriką. Kaip ironiška, kad Guantanamo kalėjimas, kurio atsiradimas turėjo apsaugoti Ameriką nuo terorizmo, pamažu tapo veiksniu, didinančiu tokio teroristinio antpuolio galimybę.