Finansų ir ekonomikos žinovas Edvardas Bubnys (1978 m. daktaro laipsnį apsigynęs University of Illinois, su podoktoriniu darbu 1986 m.) dalijasi savo mintimis apie dabartinės JAV ekonomikos būklę. 

Kaip išvengti JAV ekonominės depresijos:
investuotojų burbulas, panika ir doras turto valdymas

DR. EDVARDAS BUBNYS

Pagal žymiausio XX amžiaus ekonomisto dr. John Maynard Keynes teoriją, nacionalines pajamas (angl. national income arba NI) sudaro vartotojo perkamoji galia (angl. consumption arba C), verslo sektoriaus investicijos (angl. investments arba I) ir vyriausybės išlaidos (angl. government spending arba G). Matematiškai tai yra NI=C+I+G. Tarp jų JAV vartotojų perkamoji galia (C) šiais laikais siekia apie 68 proc. Kai šis procentas stipriai sumažėja, galima recesija ar net valstybės ekonominė depresija. Jei verslo organizacijoms nesiseka padidinti investicijų kapitalui (I), tuomet vyriausybė turi padidinti savo išlaidas (G). Tokia „liberalų” finansų politika nuo Didžiosios depresijos 1930 dešimtmečio yra ir buvusio JAV prezidento G. W. Bush, ir dabartinio prezidento B. Obama skatinimo programos pagrindas. Angliškai ji pavadinta fiscal policy.

Nobelio premijos laimėtojas, „konservatorių” ekonomistas dr. Milton Friedman pabrėžė dr. Irving Fisher 1911 m. sukurtą pinigų pasiūlos (angl. money supply) ryšių formulę. Pinigų pasiūlą (M) padauginus iš pinigų apyvartos greičio (angl. velocity arba V), gauname vidutinę kainą (angl. price arba P), padaugintą iš produkcijos kiekio (angl. quantity arba Q). Matematiškai tai yra M*V = P*Q. Federalinių rezervų sistema (FED – kitaip sakant, JAV Centrinis bankas) nori pakelti savo šalies ekonomikos lygį ir išvengti recesijos ar depresijos. Tokia yra pinigų sistema, paaiškinanti FED strategiją investuoti lėšas į bankus ir brokerines įmones. Jie kelia pinigų pasiūlą (M). Tokia strategija angliškai yra vadinama monetary policy. Kai kurie kritikai teigia, jog ši strategija veikia tik tada, jei vartotojai noriai leidžia pinigus, t.y. jei pinigų apyvartos greitis (V) yra normalus. Jei vartotojai bijodami neleis pinigų, tuomet FED pagalba neužkirs kelio recesijai. Taigi, akivaizdu, kad pagal šias teorijas nuo vartotojo baimės priklauso perkamoji galia (C) ir pinigų apyvartos greitis (V).

\Pakalbėkime apie išvestinius vertybinius popierius (angl. derivative securities). Ateities kontraktai (angl. futures contracts) įgyja vertę iš tradicinių vertybinių popierių kontraktų – akcijų kapitalo, obligacijų (angl. stocks, bonds). Galima teigti, jog jie yra pagrindinės tradicinių vertybinių popierių kontraktų rizikos sumažinimo priemonės – jie padeda mažinti riziką. Išvestiniai ateities prekių vertybinių popierių kontraktai (angl. commodity futures contracts) naudojami Čikagos biržoje jau nuo 1850 metų. Jų dėka JAV ūkininkai galėdavo parduoti savo produkciją už padorią (t. y. ne per žemą) kainą derliaus metu. Ateities finansiniai vertybinių popierių kontraktai (angl. financial futures contracts) pradėti pardavinėti biržose nuo 1970 dešimtmečio. Nustatyto laiko pirkimo ir pardavimo opcionai (angl. call options ir put options) yra skirtingi išvestiniai vertybinių popierių kontraktai, padedantys valdyti tradicinę akcijų bei obligacijų riziką.

Aš mokiau savo finansų studentus, kad šie visi išvestiniai kontraktai yra nesunkiai suprantami naudojant paprastus aritmetikos pavyzdžius. Tačiau po 2001 m. New York Wall Street „brokeriai” ir „bankai” sukūrė labai sudėtingų pinigų srautų (ang. complicated cash flow) išvestinius vertybinius popierius. Ekonomistas ir investuotojų patarėjas dr. Martin Weiss savo firmoje Florida valstijoje jau keletą metų perspėjinėjo apie išvestinių vertybinių popierių sandorių pavojų bankų balansų ataskaitose. Milijardierius Warren Buffet išvestinius vertybinių popierių sandorius jau seniai pavadino „finansinės rinkos naikinimo įrankiais” (angl. weapons of financial mass destruction). Neseniai žymus CNBC kabelinės televizijos žurnalistas David Faber dokumentiniame filme ,,Kortų namas” (angl. ,,House of Cards”) parodė, kaip nekilnojamo turto paskolos tapo sudėtingais išvestinių vertybinių popierių sandoriais su suktomis apyvartinėmis lėšomis. Šitos investicijos, vadinamos „garantinėmis skolos obligacijomis” (angl. collateralized debt obligations arba CDOs), buvo pardavinėjamos New York Wall Street brokerių bankams, kompanijoms, netgi vyriausybinėms įstaigoms visame pasaulyje. Bet jie nekreipė dėmesio į šį svarbų faktą.

Paimkime amerikietiškojo futbolo pavyzdį. Sirgaliai žino, kad žaidimo pagrindas nėra talentingas ir gražus žaidėjas ar nuostabus treneris, tačiau bendra ir dažnai dar neišgarsėjusios komandos jėga, kuri sėkmingai užkerta ar puola varžovą. Paklauskite dabartinių numylėtinių – mūsų Naujosios Anglijos futbolo komandos „New England Patriots” Tom Brady ir Bill Belichik ar ankstesnių, jau „danguje gyvenančių” žvaigždžių – lietuvių kilmės Johnny Unitas ar žymaus trenerio Vince Lombardi. Analogiškai su „garantinėmis skolos obligacijomis” – CDO pelningumas nepriklauso nuo daktarato laipsnį turinčių žmonių su puikiu matematiniu išsilavinimu ar Wall Street piniguočių, prestižinių bankų ar politinės valstybinių institucijų jėgos. Pagrindas yra nenutrūkstantys skolos mokėjimai, grynųjų lėšų įplaukos (angl. continual cash inflows) iš skolininkų. Pavyzdžiui, žemas pajamas turinčių savininkų nekilnojamo turto skolos neapmokėjimas (angl. subprime mortgage defaults) net mano mažam Cumberland, RI miestelyje gali padidinti akcijų paketo investicijų riziką tolimuose kraštuose, pvz., Čilėje, Norvegijoje, Pietų Afrikoje ar Taivane. Wall Street tokius CDOs pardavinėjo kaip saugius „AAA” vertybinius popierius. Vieni buvo iš tikrųjų saugūs, o kiti ne. Tačiau investuotojams tuo metu tai nebuvo svarbu. „Burbulo manijos” metu jie be saiko pirko ir pirko! Kuomet skolininkai pradėjo nebeapmokėti savo skolų, CDOs prarado vertę ir tapo „nuodingomis” (angl. „toxic”) viso pasaulio investuotojų akcijų paketuose ir bankų balansų ataskaitose.

Dr. Alan Greenspan, žymus ekonomistas ir buvęs FED pirmininkas, pripažino Faber, kad mūsų žmogiškoji prigimtis verčia mus kartoti istorinius finansinių „burbulų” ir „panikos” ciklus. Ten, kur yra pinigai, godumas visada pirmauja, o po to ateina baimė. Vienam godumobaimės ciklui pasibaigus, prasideda kitas, ir taip vėl kartojasi. Mąstantys žmonės skundžiasi, kad modernistai pabrėžia trumpos finansinės veiklos svarbumą. Jų manymu, tai yra rizikinga. Svarbiau yra mąstyti, kas bus po penkerių ar dešimties metų, o ne tik kas bus šį mėnesį. Jei jie remtųsi ilgalaike perspektyva, gal suprastų, kad turtas, nors ir stambus, šiame pasaulyje yra laikinas. Nuo senų laikų visos svarbios pasaulio religijos įspėjo žmones apie su turtais susijusius godumo ir baimės pavojus. Mūsų vakariečių dviejų tūkstančių metų senumo krikščionių tikėjimas moko apie dorą laikino turto valdymą (angl. stewardship). Tai iliustruotų ir žymaus rašytojo W. Shakespeare žodžiai: „sušvelninkime savo prigimtį” (angl. ,,gentle our natures”). Tuomet godumas nebūtų ypatingai ryškus gerovės metu, o baimė nebūtų perdėta skurdo metu. Galbūt tada visi priimtų geresnius finansinius sprendimus? O gal cinikai mano, kad greičiausiai toks „sentimentalumas” yra nerealus ir romantiškas?

Noriu truputį pasigirti: esu vienas iš nedaugelio žmonių, kurių pensijos praeitais metais nenukentėjo. 2008 metais užsidirbau apie 2 proc. pelno. Man jau keletas metų nepatiko ta „pirkimo burbulo manija”, savo pakete neturėjau jokių akcijų ir „nuodingų” CDO vertybinių popierių. Ar jūsų investicijos pernai nukentėjo?

Pagal dr. Bubnio straipsnelį, išspausdintą laikraštyje ,,The Valley Breeze” (Cumberland, RI) š. m. balandžio 9 d., padėjo paruošti Dalia Bubnienė.