Gyvenimas – dialogas tarp dviejų kultūrų ir kalbų

AURELIJA TAMOŠIŪNAITĖ

Visai neseniai Michigan State University Press išleido Mariaus Gražulio knygą „Lithuanians in Michigan”, kuri papildys lietuvių imigracijos istoriją JAV dar vienu puslapiu. Šios knygos autorius nesiekia apžvelgti lietuvių gyvenimo visose Jungtinėse Valstijose, o susitelkia ties Michigan valstija ir įvairių bangų, kartų lietuvių gyvenimu ir veikla joje.

Knygos užuomazgos

Marius Gražulis – antrosios kartos Amerikos lietuvis, istorijos mokytojas, dirbantis Negaunee gimnazijoje, Negaunee, MI. Kaip teigė autorius, paskata parašyti knygą buvo atsitiktinė. Arba, kaip juokavo Gražulis, ,,reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje”. Norėdamas išlaikyti mokytojo licenziją, per daugelį metų autorius klausė nemažai kursų universitete. 2001 m. rudenį Northern Michigan University jam teko klausyti dr. Magnaghi Michigan istorijos paskaitų. Dr. Magnaghi pasisakė esąs knygų serijos apie tautines grupes „Discovering the Peoples of Michigan” vienas iš redaktorių, pats parašęs šiai serijai knygą ,,Italians in Michigan”. Profesorius užklausė, ar Gražulis nesusidomėtų pasiūlymu parašyti knygą apie lietuvius Michigan valstijoje, nes tokios knygos dar nebuvo. Taip Gražulis ir ėmėsi šio darbo.
Kada pirmieji lietuviai apsigyveno Michigan?

Kaip pasakojo knygos autorius, nors lietuviai galėjo atvykti ir apsistoti Michigan valstijoje dar prieš 1860 metus, apčiuopiami įrodymai apie pirmuosius lietuvius šioje valstijoje egzistuoja tik nuo 1860-ųjų. Knygoje aprašoma lietuvių imigracijos istorija Michigan nuo 1860-ųjų iki pat šių dienų, t. y. penkios imigracijos bangos, kaip jas skirsto autorius: pirmoji banga – 1860–1917, antroji banga – 1918–1939, trečioji banga – 1940–1955, ketvirtoji banga – 1956– 1990 ir penktoji, dabartinė imigracijos banga, kuri prasidėjo nuo 1990.

Pagrindiniai Michigan lietuvių telkiniai

Nuo pirmosios lietuvių emigracijos bangos lietuviai apsigyveno beveik kiekvienoje Michigan apygardoje (county). Pagrindinė varomoji jėga buvo ekonominės galimybės. Darbo pasiūla atvedė pirmąją bangą dirbti Grand Rapids baldų fabrikuose ir Detroit automobilių gamyklose. Bet lietuviai, kaip pasakojo Gražulis, telkėsi ir kitur. Mason ir Lake Counties įsikūrė lietuvių ūkininkų bendruomenė, pasivadinusi ,,Naująja Lietuva”. Menominee County, esančioje Upper Peninsula, taip pat ūkininkavo nemažai lietuvių. Saginaw ir Albion – tai pora kitų miestų, kuriuose lietuviai sudarė nemažą dalį pramonės darbininkų. Dauguma lietuvių, įsikūrusių Michigan provincijose, dirbo medkirčiais ir tik nedaugelis lietuvių pradėjo savo verslus.

Kitos lietuvių emigracijos bangos ėjo pirmosios bangos pėdomis, tačiau kadangi vėlesni emigrantai buvo geriau išsimokslinę, jie dirbo pramonės gamyklose inžinieriais, vadybininkais ar apskaitininkais. Dauguma Michigan lietuvių gyvena Detroit, Ann Arbor ir Lansing trikampyje, taip pat Grand Rapids.

Lietuviai – savo ir kitų akimis

Kokius lietuvio portretus galima susikurti peržvelgus beveik pusantro šimto metų lietuvių imigracijos laikotarpį? Autoriaus teigimu, lietuvis tiek savo, tiek kitų akimis visada buvo vertinamas kaip rimtas darbingas žmogus. ,,Praktiški ir sunkiai dirbantys – tokiomis ypatybėmis apibūdinami lietuviai Amerikoje, pvz., sporto dievukai Dick Butkus ir Jonny Unitas, aktorius Charles Bronson (Charles Buchinsky) ir literatūriniai veikėjai, pvz., Jurgis Rudkus Upton Sinclair romane ‘The Jungle’, – teigė Gražulis. – Girdėjau vieną istoriją iš tų laikų, kai lietuviai dar dirbo kasyklose Pennsylvania valstijoje. Pasakojama, kad darbų vykdytojai lietuvius mėgdavę todėl, kad šie nesustodavo dirbę net ir norėdami nusišlapinti.”
 
Pagrindiniai tautiškumo išlaikymo veiksniai

Paklaustas apie tai, kas, jo nuomone, padėjo Michigan lietuviams išlaikyti tautiškumą, Gražulis užsiminė apie kelis veiksnius: bendruomenę, bendrą susirinkimo vietą bei naujuosius emigrantus. Tačiau, pasak autoriaus, ,,nesvarbu, kaip atkakliai lietuviai kovotų siekdami išsaugoti savo tapatybę JAV, jie tik gali kiek pristabdyti tapatybės praradimo ar asimiliacijos procesą.” Pasak senos patarlės: ,,Ką pirmoji karta stengėsi išlaikyti, antroji stengiasi pamiršti, o trečioji stengiasi atrasti.” Tai, Gražulio teigimu, tinka visoms lietuvių emigracijos bangoms. Žvelgiant tik šeimos lygmeniu, matyti, jog augančios atžalos vis labiau asimiliuojasi. Kita vertus, bendruomenės lygmenyje padėtis kitokia, nes naujoji emigrantų banga ,,atšviežina” lietuvių bendruomenę, kuri natūraliai mažėja dėl nubyrėjusių lietuvių.

Iššūkis naujajai emigrantų bangai, autoriaus manymu, yra bendra susirinkimo vieta. Senosios emigrantų bangos burdavo savo bendruomenes prie parapijų. Dabar, kai senųjų kartų lietuviai miršta, lietuviškos katalikų bažnyčios parapijos yra uždarinėjamos. Naujoji lietuvių emigracijos banga neatgaivina lietuviškų parapijų Michigan. ,,Iškyla klausimas: kur naujieji emigrantai susitiks su kitais lietuviais? Ar krepšinio aikštelėje, ar bare, ar delikatesų parduotuvėje (kaip Union Pier)?”, – klausia Gražulis.

Svarbiausias veiksnys išlaikant ir prarandant lietuvių bendruomenę, pasak Gražulio, yra ,,amerikietiška svajonė” (American Dream). ,,Imigrantas negali likti namuose, kalbėti ir skaityti tik lietuviškai ir išgyventi. Jam reikia dirbti ir užsidirbti atlyginimą. Kai tik lietuvis imigrantas susiranda darbą, jam reikia bendrauti, kalbėti anglų kalba. Kai jo/jos vaikai pradeda eiti į mokyklą, lietuvių kalbos vartojimas sumažėja, o anglų kalbos padidėja. Trečiajai kartai jau beveik nėra jokių kultūrinių ar ekonominių priežasčių išmokti lietuvių kalbą”, – teigė knygos apie Michigan lietuvius autorius.

Kita vertus, yra ir kita medalio pusė. Pasak Gražulio, geresnė ekonominė padėtis leidžia lietuviams emigrantams išlaikyti lietuvių kultūros institucijas, kurios gali sulėtinti asimiliaciją. ,,Geriau apmokami darbai įgalina išlaikyti lietuviškas mokyklas, laikraščius, stovyklas ir parapijas tol, kol bendruomenė pasipildo naujais imigrantais. Be naujų atvykėlių lietuviški telkiniai gali greitai išnykti.”

Ne viskas liko atskleista

„Lithuanians in Michigan” autorius ateityje norėtų aprašyti daugelį kitų temų, kurių ši knyga nepalietė. Kaip teigia Gražulis, ,,norėčiau daugiau laiko skirti patyrinėti Saginaw telkinį. Čia buvo lietuvių apylinkė (neighborhood) ir parapija, kurie ilgai buvo pamiršti. Parapija dar vis tebestovi, nors jau nebe etninė, o teritorinė. Taip pat norėčiau patyrinėti lietuvių istoriją Upper Peninsula dalyje. Perskaičiau mažiausiai apie tris kunigus, kurie gyveno ir dirbo Marquette vyskupijoje nuo 1910 metų. Ši vyskupija buvo vadovaujama vyskupo Salatkos, lietuvio iš Grand Rapids.” Šios dvi istorinės linijos yra paminėtos knygoje, tačiau giliau neanalizuotos. Knygoje taip pat neaprašytas Lietuvių klubas, kuris buvo įsikūręs Muskegon, mažai paliesta ketvirtoji emigrantų banga (1955–1990). Šios istorijos, pasak Gražulio, taip pat turi būti papasakotos.

Autoriaus patirtis

Kaip pasakojo Gražulis, jo paties gyvenimiška patirtis, glaudžiai susijusi su kitų dipukų vaikų patirtimi, aprašyta knygoje. „Mano tėvai vertino išsilavinimą, katalikybę ir kultūrą. Jie įskiepijo šias vertybes ir man. Baigiau ir amerikiečių gimnaziją, ir ‘Žiburio’ aukštesniąją mokyklą. Buvau ateitininkas ir daug laiko praleidau Dainavoje, stovyklaudamas ir dirbdamas. Iki šiol dirbu vadovu Dainavos Heritage Camp stovykloje. Patarnavau Dievo Apvaizdos parapijos bažnyčioje, o dabar skaitau skaitinius St. Peter Cathedral, Marquette mieste, Michigan valstijoje. Violončele grojau daugiau lietuviams, nei amerikiečiams. Vedžiau airių ir prancūzų kilmės amerikietę. Mano gyvenimas – tai dialogas tarp dviejų kultūrų ir kalbų, deja, viena iš jų stiprėja, kita silpnėja”, – teigė knygos autorius.