Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą
JERONIMAS TAMKUTONIS
Prezidentui Valdui Adamkui baigiant antrąją kadenciją, savaime kyla
klausimas, ką jis atliko per savo dešimt prezidentavimo metų?
Juk tai pusė laiko nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
2009 metų vasario 14 d. „Draugo” kultūriniame priede
Adamkus sako, kad jis gali ramia sąžine žiūrėti tautai į akis. Čia jis
teisus, bet tik iš dalies. Skirtingai negu didžioji dauguma
Lietuvos politikų, jis nepriklausė įvairiems šykštiems
klanams. Jis taip pat sąžiningai ėjo prezidento ceremonines pareigas,
priimdamas svetimų valstybių pasiuntinius, dalyvaudamas valstybių
vadovų susitikimuose ir ten be vertėjų susikalbėdamas Vakarų pasaulio
kalbomis. Adamkų stebėjusieji pripažįsta, kad jam, kaip liaudis sako,
nereikia žodžių ieškoti kišenėje. Vis dėlto abiejose
Atlanto pusėse girdėti nuomonių, kad Adamkus per dvi savo kadencijas
nieko blogo ir nieko gero nėra padaręs Lietuvos žmonių ir valstybės
labui. Tai – paviršutiniški teiginiai, be gilesnių
įžvalgų.
Nėra malonu prisiminti ar rašyti apie nepavykusius bandymus,
įvykius, žeminti kitą asmenį ar minėti jo nesėkmes. Tačiau gyvenime yra
geriau karti teisybė, negu saldus melas, neužtarnautos pagyros ir
garbinimas. Kaip Amerikos prezidentas Jack Kennedy pasakė po
nepavykusios invazijos į Kubą: „Pergalė turi tūkstančius tėvų ir
garbintojų, o pralaimėjimas – nė vieno.”
Norint įvertinti Adamkaus veiklą reikia mesti išsamesnį žvilgsnį
į jo nuveiktus darbus prezidentūroje, taip pat grįžti ir pasižvalgyti į
jo praeitį. Ne paslaptis, kad Amerikos lietuviai, kurie daug sielojasi
dėl Lietuvos žmonių gyvenimo ir valstybės, iš Adamkaus tikėjosi
daug daugiau. Tad kritiškas klausimas čia yra, kaip Adamkus
išnaudojo savo prezidentavimo laiką Lietuvos žmonių gerovei ir
valstybei kelti? Šio straipsnio tikslas yra pažvelgti į Adamkaus
prezidentavimo laiką ir nešališkai įvertinti jo atliktus
ir neatliktus darbus.
* * *
Kad geriau suprastume Adamkaus veiksmus prezidentūroje, turime
pažvelgti į jo ankstesnį kelią ir gyvenimo vietas – Lietuvą,
Vokietiją, JAV ir vėl Lietuvą. Voldemaras Adamkavičius (Adamkus) gimė
1926 metais Kaune, valdininkų šeimoje. Kaip buvę jo
bendraklasiai „Aušros” gimnazijoje pasakoja,
Adamkavičius klasėje neturėjo draugų. Jis laikėsi nuo kitų
nuošaliai, save laikydamas lyg ir geresniu už kitus. Šie
atsilygindami jį pravardžiuodavo „povu”. 1944 metais
Adamkavičius pasitraukė į Vokietiją. Po karo Bavarijos miestelyje,
Eichstate pabėgėlių stovykloje, baigė gimnaziją. Įsijungė į sportinę
veiklą, tapdamas sporto organizatoriumi.
Atvykęs į JAV apsistojo Rockforde, netoli Chicagos. Apsivedė. Dvejus
metus tarnavo JAV kariuomenėje, tarnybą atlikdamas Fort Reiley, Kansas.
Persikėlęs į Chicagą pradėjo mokytis inžineriją Illinois Institute of
Technology. Vėl įsitraukė į sportinę veiklą. Įstojo į
„Santaros-Šviesos” organizaciją. Dalyvaudamas
visuomenės sueigose jis, kaip jaunas, dailiai nuaugęs ir mokantis
pakalbėti, patraukė politikų dėmesį. Kaip Amerikos valstybininkas
Benjamin Franklin taikliai pastebėjo, gyvenimas, kaip ir moterys,
mėgsta jaunus ir drąsius. Tarp tų politikų-visuomenininkų buvo ir senos
emigracijos veikėjas Juozas Bačiūnas, turėjęs nemažą poilsio vietą
„Tabor farms” Sodus, Michigan valstijoje. Taip prasidėjo jų
artima draugystė, turėjusi daug įtakos tolimesniam Adamkavičiaus
gyvenimui. Greičiausiai Bačiūno skatinamas, Adamkavičius įsitraukė ir į
„Margučio” radijo, kurį nors įsteigė kompozitorius Antanas
Vanagaitis, bet įsteigimą finansavo Bačiūnas, veiklą. Galbūt Bačiūno
skatinamas ar patariamas Adamkavičius įsitraukė į amerikiečių politiką,
respublikonų partiją. Savo pavardę pakeitė į Adamkus.
Per visuotinius rinkimus Adamkus respublikonų sąraše kandidatavo
į Chicagos miesto Sanitary District patikėtinius. Nors demokratų
partijos kontroliuojamame mieste jis nebuvo išrinktas, bet
surinkęs nemažai balsų po rinkimų buvo paskirtas į naujai besikuriančią
Gamtos apsaugos administraciją. Šiai organizacijai greitai
plečiantis ir įgaunant daugiau reikšmės visuomenėje, Adamkus
buvo paskirtas Didžiųjų ežerų apskrities (Great Lakes district)
administratoriumi. Kaip Gamtos apsaugos atstovas JAV delegacijoje
Adamkus vykdavo į Sovietų Sąjungą bendriems pasitarimams. Mokėdamas
rusų kalbą, jis netrukus pasižymėjo delegacijoje. Vykdamas į Sovietų
Sąjungą jis, kaip oficialus JAV delegacijos narys, sustodavo ir
Lietuvoje. Taip Adamkus tapo iškiliausiu ir žymiausiu Amerikos
lietuviu. O prasidėjus Sąjūdžiui Lietuvoje, tapo reikšmingiausiu
Amerikos lietuvių ryšininku su JAV administracija.
Tuo laiku Lietuva laisvinosi iš sovietų okupacijos. Tai buvo
džiaugsmo ir didelių vilčių laikas tiek Lietuvoje, tiek
išeivijoje gyvenantiems lietuviams. Netrukus iškiliausias
Amerikos lietuvių atstovas Adamkus nutarė eiti į Lietuvos
prezidentinius rinkimus kaip vienas iš varžovų. Jo
kandidatavimas į prezidentus tuoj tapo visų Amerikos lietuvių vilčių
gražiai Lietuvos ateičiai laidavimu. Jis buvo Amerikos lietuvis, baigęs
mokslus JAV, susipažinęs su Amerikos demokratine santvarka, tapęs
Lietuvos prezidentu, žadėjęs įteisinti ir įtvirtinti
vakarietišką demokratinę santvarką Lietuvoje. Adamkaus valdymo
dėka Lietuva pamažu taps tvarkinga valstybe, kurioje bus saugu ir
malonu gyventi ne tik jos piliečiams, bet ir išeivių giminėms.
Jis įves Lietuvoje vakarietišką tvarką, sustiprins demokratines
institucijas, taip reikalingas krašto gyventojų gerovei. Bus
malonu ir išeiviams ten nuvykti ir pasisvečiuoti, o ne kaip
anksčiau, vykti vien per Maskvą į okupuotą Lietuvą. A. a. Stasys Baras
pradėjo rinkti pinigines aukas Adamkaus kampanijai paremti. Daugelis
Amerikos lietuvių neliko abejingi šiam svarbiam reikalui.
Adamkui kandidatuojant į prezidento postą, kai kurie Amerikos lietuviai
spaudoje pastebėjo, kad jis nėra pasireiškęs ideologinėje
srityje, neturi žurnalistinių gabumų, o ribojasi daugiausia sportine
veikla. Kaip vėlesnė Adamkaus veikla Lietuvoje parodė, tos abejonės ir
neigiami balsai buvo pagrįsti ir svarūs.
Tuo metu man kilo kitokie klausimai. Dar būdamas vaikas girdėdavau
suaugusių žmonių neigiamus pasisakymus apie buvusį prezidentą Kazį
Grinių. Vyrai kalbėdavo apie Kaune pasitaikiusius svetimtaučių
jaunuolių išpuolius prieš viešąją tvarką. Netoli
Žiežmarių dvarą turėjusiam veterinarijos generolui Bulotai, einančiam
gatve su karine uniforma, tokie padaužos jaunuoliai numetė nuo galvos
kepurę ir jį apstumdė. Suaugusieji stebėjosi, prie ko atvedė prez.
Griniaus propaguojamas liberalizmas ir „laisvė visiems”.
Daug vėliau, jau būdamas Chicagoje, beskaitydamas socialistų
laikraštį „Naujienas”, sužinojau, kad prez. Grinius,
siekdamas išsaugoti savo postą prezidentūroje, savo asmeninius
reikalus statė aukščiau už valstybinius.
Susikūrusi „Santaros-Šviesos” organizacija
prieglobstį rado „Naujienų” dienraštyje, kur
nuolatos buvo spausdinami ir šios organizacijos narių
straipsniai. Retkarčiais ten pasirodydavo ir Adamkavičiaus straipsnis,
garbinantis-idealizuojantis prez. Griniaus liberalizmą, jo puoselėtas
demokratines laisves ir lygiateisiškumą. Pasiskaičius tokį
straipsnį, man kildavo klausimas, kodėl Adamkavičius garbinimo asmeniu
pasirinko patį silpniausią pirmos Lietuvos Respublikos prezidentą, kurį
netrukus kariškiai nuvertė? Tačiau vykstant Lietuvos prezidento
rinkimų kampanijai, užėjus džiaugsmo ir ateities vilčių bangai, visos
tos Amerikos lietuvių abejonės tapo nereikšmingos ir buvo
pamirštos.
* * *
Adamkus, pasiskelbęs, kad jis griežtai laikysis neutralumo tarp
politinių partijų ir bus nešališkas visiems,
neprisišliejo nė prie vienos politinės partijos Lietuvoje. Dėl
to jis visą laiką pasiliko vienišas, be politinių partijų
rėmėjų. Lietuvos politikams sužinojus jo veiklos ar, geriau pasakius,
jo neveiklos būdą, į Adamkaus kalbas ir pamokymus iš
prezidentūros paprastai nebuvo kreipiamas dėmesys. Prie teigiamų
Adamkaus savybių reikia priskirti jo nesusidėjimą nė su vienu
veikiančiu klanu turto grobstymo ar prichvatizacijos machinacijose.
Atrodo, kad jo prezidentinė alga jam buvo pakankamas pajamų
šaltinis ir jis, priešingai daugumai aukštų
valdininkų, daugiau turto nesiekė. Šis Adamkaus veiklos būdas
paprastų žmonių akyse buvo gerbiamas, todėl jis buvo gerai vertinamas
visose apklausose.
Adamkui tapus Lietuvos prezidentu, Amerikos lietuvių lūkesčiai ir
viltys buvo, kad jis įneš ir įtvirtins Lietuvoje
vakarietišką demokratinę santvarką. Tos santvarkos pagrindai
yra: tiesioginiai parlamentarų – Seimo narių rinkimai; socialinis
teisingumas, šalinant klasių atskirtį; žiniasklaidos
atsakingumas visuomenei; laisva nuo kyšių ir papirkinėjimų
administracija; progresyvūs pajamų mokesčiai; galimybė atšaukti
išrinktus blogus valdininkus ir nekilnojamo turto apmokestinimas.
Pasižiūrėkime į dabartinę padėtį Lietuvoje, Adamkui vadovavus
dešimt metų. Vaizdas nėra gražus. Kažkaip mintyse iškyla
buvusio Clevelando Čiurlionio ansamblio pamėgtos dainos žodžiai:
„Laukai nearti, rugiai nesėti, dirvonai nearti...” Ne
veltui posakis sako, kad ir kelias į pragarą yra grįstas gerais norais.
Lietuva yra nevykęs vakarietiškų demokratinių institucijų
pamėgdžiojimas. Seimas ir teismai yra apverktinoje būklėje. Politinės
partijos yra prisiėmusios vakarietiškus vardus, bet jų veikla nė
iš tolo neatitinka vakarietiškų partijų veiklos.
Žiniasklaida nėra atsakinga visuomenei. Negalima sakyti, kad Adamkus
vienas už tai kaltas ar atsakingas, bet taip pat negalima neigti, kad
jis savo veikla prezidentūroje nėra prisidėjęs prie esamos santvarkos
„kūrimo”, ir todėl neša dalį atsakomybės už esamą
netvarką krašte.
Bus daugiau