Jaudinanti popietė

ALEKSAS VITKUS

Praėjusį sekmadienį, birželio 14 d., Pasaulio lietuvių centro (PLC) sodelyje susirinkę tautiečiai prisiminė tą dieną, kai prieš 68 metus Lietuvoje prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai ir po to buvo žiaurūs trėmimai. Po trumpo LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininko Rimanto Dirvonio žodžio sugiedojome „Marija, Marija”, liūdnų prisiminimų slegianmi nužingsniavome į Pal. Jurgio Matulaičio misijos koplyčią prisidėti prie svečio kun. Gedimino Jankūno aukojamų Kristaus Kūno ir Kraujo šventės – Devintinių – šv. Mišių.

Užuot, kaip įprasta, bendravę su pamaldose dalyvavusiais tikinčiaisiais prie kavutės, gal apie šimtas mūsų atsiskyrė ir po Mišių nuskubėjo į Bočių menę, kur mūsų laukė prižadėtas „The Soviet Story” filmas. Po trumpos TV režisieriaus Arvydo Reneckio įžangos, šviesoms užgesus, salėje įsiviešpatavo neįprasta tyla, trukusi net 86 minutes. Sukrėsti matytų vaizdų ir pasisakymų, buvome taip sujaudinti, kad, filmui pasibaigus, nė vienas nedrįsome susidariusios rimties sutrukdyti plojimais, nors šio filmo sumanytojas, direktorius ir pagrindinį darbą atlikęs latvis Edvins Šnore jų tikrai užsitarnavo.

„The Soviet Story” filmas yra labai įspūdingai papasakota istorija apie Sovietų Sąjungą, kuri ne tik vokiečiams padėjo naikinti žydus, tuo sukeldami holokaustą, bet ir pati žudė milijonus savų žmonių. Padedami Vakarų, sovietai triumfavo 1945 m. gegužės 9 d. Jos kruvini nusikaltimai einant į tą pergalę tapo neprieinami, ir tik šis filmas pagaliau juos atidengė visam pasauliui. Pačioje filmo pradžioje matėme Stalino įsakymu Ukrainoje sukeltą tyčinį 1932–1933 m. žiemos badmetį, kuriame žuvo septyni milijonai ukrainiečių. Filme panaudoti ir neseniai atidaryti archyvai, kuriuose buvę sovietų saugumo agentai atskleidė kai kurias iki šiol slėptas baisias paslaptis. Minima ir Pabaltijo valstybių okupacija ir po to vykdyti masiniai vežimai į tolimus sovietijos plotus. Paminėtos ir lenkų karininkų žudynės Katyn miške, Gestapo-NKVD bendras darbas, sovietų Gulagai.

Filmas buvo filmuojamas Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir Anglijoje. Reikalingus dokumentus Šnore rinko net dešimt metų. Viso darbo tikslas buvo pasauliui parodyti sovietinio režimo žiaurumą, remiantis autentiškais buvusių sovietų piliečių pasisakymais. Yra ir daug medžiagos, gautos iš oficialių buvusių Sovietų Sąjungos ir Vokietijos aukštųjų pareigūnų.

Filmas pasirodė jau pernai, 2008 m., Boston, MA filmų festivalyje, kur jis laimėjo žymenį, kaip stipriausiai žiūrovą sukrečiantis filmas. Jo pastatymą rėmė UEN grupės atstovai Europos Parlamente. Filme sutiko dalyvauti ir pareikšti savo mintis keli Vakarų ir Rusijos istorikai, kaip anglas Norman Davies, rusas Boris Sokolov, rašytojas Viktor Suvorov, soveitų disidentas Vladimir Bukovsky, Europos Parlamento nariai, buvę režimo tarnai, – taip pat kai kurios jų vykdyto teroro aukos. Filme pasirodo ir Michail Gorbačiov.

Filmas įtikinamai įrodinėja, kad prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, taip pat ir jo pradžioje, tarp nacių ir sovietų sistemų matėsi aiškus filosofinis, politinis ir organizacinis ryšys. Filme labai vykusiai ir net gana kandžiai sugretinami nacių ir sovietų propagandos plakatai, įtikinamai parodantys, jog skirtumo tarp abiejų sistemų beveik nebuvo. Paradai vienodi – tik vienur Stalino „spaliukai”, o kitur – „Hitlerjugend”.

Kas mane labai nustebino, tai šiame filme apie komunizmą cituojamas Bernard Shaw (1856–1950). Žinojau, kad šis žymus Airijos dramaturgas, žinomas dėl savo socialistinių įsitikinimų, buvo net gavęs Nobelio literatūros premiją. Bet čia sužinojau, kad 1950 m. jis lankėsi pas Staliną, tapo jo garbintoju ir po to atkakliai teisino GPU vykdytus pogromus, o žinias apie Ukrainoje vykstantį badmetį vadino šmeižtu.

„Economist” apie šį filmą taip rašė: „Jauni rusų šovinistai Maskvoje prie Latvijos ambasados degino šio filmo autoriaus atvaizdus. Tokį deginimą galima laikyti kaip Oskaro medalio įteikimą už tokį dalykišką nusikaltėliškos sovietų istorijos atidengimą. Filmas yra puikus priešnuodis valant gėdingą Rusijos istoriją.”

Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis filmą pavadino „klasikiniu”, kurį turėtų pamatyti visas pasaulis. Panašiai pasisakė Latvijos Švietimo ministras Gaidis Berzinš, prižadėjęs surengti to filmo rodymą visose Latvijos mokyklose. Europos Parlamento nariai latviai Inese Vaidere ir G. Valdis Kristovskis taip rašė: „Filmas įgalins mus geriau suprasti tragišką XX amžiaus istoriją ir taip atves prie teisingesnio jos supratimo. Tai yra būtina Europos Sąjungos bendrai ateičiai.”

Dėl filmo turinio ir abejojimų kai kurių dokumentų autentiškumu buvo ir kritiškų pasisakymų. Alexander Diukov, žymus rusų istorikas ir komentatorius, taip sakė: „Pažiūrėjus dar tik du trečdalius filmo, mane pagavo nenumaldomas noras užmušti filmo autorių ir sudeginti Latvijos ambasados pastatą Maskvoje.”

Kai kas gal pagalvos, kad šiame filme rodomi faktai ir jo nepažiūrėjus visiems lietuviams yra gerai žinomi. Gal ir taip, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Bet ką sakyti apie jaunesnę kartą, kuri gal tik iš savo tėvų šį tą nugirdo, bet vis tiek neįsivaizduoja to nepaprasto Stalino nusikaltimų baisumo. O tai yra verta pamatyti ir padiskutuoti.

Reneckis yra vertas padėkos už šio filmo rodymo suorganizavimą, o PLC – už leidimą pasinaudoti Bočių menės patalpomis. 

Filmo DVD galima užsakyti čia: http://www.sovietstory.com/buy-dvd/