Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą
Tęsinys iš birželio 23 d.
JERONIMAS TAMKUTONIS
Trumpai pažiūrėkime, kokio likimo sulaukė šie esminiai
vakarietiškos demokratijos požymiai Adamkaus prezidentavimo
metu. Nepaisant Adamkaus nuolatinių kalbų, nė vienas iš jų
nebuvo jo pasiūlytas Seimui svarstyti. Jo pasyvus, neveiksmingas
vadovavimas valstybei daugiau primena LietuvosLenkijos valstybės
santvarką, negu Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metus. Vidurinė
klasė buvo slopinama, slopinamas tautinis auklėjimas mokyklose,
pakeičiant jį kosmopolitiška pilietiškumo sąvoka,
suvešėjo korupcija, turto grobstymas. Adamkaus neveiklumas
vidaus reikaluose paliko ir kitokius pėdsakus – apsukresni
asmenys, pastebėję jo neveiklumą ar nesusigaudymą valstybės vidaus
reikaluose, sukūrė „valstybininkų klaną”, kuris pradėjo
uzurpuoti vyriausybės darbus. Susikūrė oligarchai, kurie jaučiasi ir
elgiasi kaip „kiaulės po ąžuolu” vienoje iš Krylovo
pasakėčių.
Bendrai paėmus, vakarietiškos demokratinės santvarkos įvedimas
Lietuvoje vargiai pajudėjo iš tos vietos, kurią Adamkus rado vos
pradėjęs prezidentauti. Vietoj vakarietiškos santvarkos
įsigalėjo taip vadinama „švogerių tvarka”, kur po
demokratijos ir įstatymų priedanga į valdžią įsibrovė buvę
nomenklatūrininkai ir naujai susikūręs elitas.
Istoriniu atžvilgiu didžiausia Adamkaus klaida yra tautos auklėjimo
pobūdžio. Vos įžengęs į prezidentūrą, jis iš švietimo
ministro pareigų atleido žymų mokslininką ir pedagogą Zigmą Zinkevičių,
o į jo vietą paskyrė eilinį biurokratą. Atleidimo priežastis –
ministras puoselėja tautinį auklėjimą, su kuo nesutiko Adamkus,
siekdamas įvesti „pilietiškumą”. Atstatydamas
Zinkevičių, Adamkus padarė neapčiuopiamą žalą lietuvybės
išlaikymui rytų Lietuvoje. Tai buvo tautinio auklėjimo mokyklose
sužlugdymas.
Daugiarasinėje ir daugiatautėje Amerikoje, siekiant suvienyti skirtingų
rasių, tautų ir tikybų imigrantus ir jų vaikus į vieną lojalią JAV
visuomenę, Amerikos sociologai sugalvojo visus jos gyventojus apimančią
„pilietiškumo” sąvoką. Apie šią sąvoką
išgirdo ir „SantarosŠviesos” jaunieji
veikėjai ir ją padarė viena iš savo veiklos gairių. Adamkus,
priklausantis šiai organizacijai, susižavėjo šia mintimi.
Nesuprasdamas ilgalaikių šios sąvokos pasekmių, jog tokia idėja
tinka daugiatautėms valstybėms kaip Belgija, Šveicarija ar JAV,
jis, tapęs prezidentu, pradėjo ją forsuoti Lietuvos švietimo
srityje. Adamkui neužkliuvo mintis, kad dešimtmetį trukęs
partizaninis karas prieš sovietų okupaciją vyko Lietuvos
puoselėto tautinio auklėjimo dėka. Jam neužkliuvo ir mintis, kad 50
metų sovietų kompartijos vykdomas komunizmo propagavimas mokyklose
pakeitė daugumos lietuvių elgesį ir galvoseną. Jis nesuvokė, kad
pilietiškumo sąvokos įgyvendinimas ateinančiais
dešimtmečiais atneš lietuviams neapskaičiuojamą žalą. Ta
žala dar padidės pradėjus lietuviams masiškai emigruoti į
įvairius pasaulio kraštus.
Artimas Adamkaus draugas ir patarėjas, profesorius Julius
Šmulkštys 2009 m. sausiovasario mėn.
„Akiračiuose” bando teisinti Adamkaus prezidentavimą. Pagal
jį, „Abi V. Adamkaus kadencijos buvo sėkmingos (...) Valstybės
vadovo galimybės įtakoti vidaus politiką yra ribotos. Kas stebina, jog,
nepaisant to, V. Adamkaus pasiekimai šioje srityje yra geri
(...) Kritikai, kurie prezidentą kaltina, kad jis nepakankamai lemia
įstatymų priėmimą ir jų vykdymą, yra atitolę nuo realybės konstitucine
ir politine prasme.”
Visi šie Šmulkščio teiginiai yra diskutuotini.
Daugelis dalykų gyvenime atrodo vienaip iš teorinės pusės,
kitaip – praktikoje. Kaip airių posakis sako, yra daug būdų
nulupti katei kailį. Šmulkštys patogiai praleidžia ir
prasilenkia su faktu, kad pagal Konstitucijos 68 straipsnį naujus
įstatymus siūlymui gali pateikti Seimo ir Vyriausybės nariai, taip pat
ir prezidentas. Adamkus nepasiūlė ir neįgyvendino nė vieno svarbesnio
įstatymo.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, Adamkaus prezidentavimas yra
bespalvis. Tarptautiniuose suvažiavimuose jis atstovavo Lietuvai, bet
prie progreso kūrimo šalies viduje niekuo neprisidėjo. Galima
sakyti, kad jis nieko gero, ir nieko blogo Lietuvai nepadarė.
Prezidentavimo pradžioje jis kilo kaip sakalas, bet jau būdamas vadovu
prarado anksčiau turėtą populiarumą ir pasitikėjimą. Per dešimt
Adamkaus prezidentavimo metų iškerojo ekonominiai ir politiniai
klanai, kuriems visiškai nerūpi Lietuvos valstybės ir žmonių
gerovės reikalai, o tik savo nauda. Paprastai prezidentas be savo
kasdieninių pareigų turi kraštui suteikti tam tikrą kryptį
– viziją. Adamkus to atlikti nesugebėjo. Per dvi savo kadencijas
jis nesuteikė reikiamo dėmesio Lietuvos vidaus reikalams, ypač
tautiniam švietimui mokyklose ir žiniasklaidos atsakomybei
visuomenei. Jau nekalbant apie žiniasklaidos veiklos reguliavimą
– jis tiesiog bijojo paliesti žiniasklaidą, kad jos neužrūstintų.
Kyla klausimas, kodėl JAV Adamkus sėkmingai kilo karjeros laiptais,
tapo žymiu aplinkosaugos prižiūrėtoju, o būdamas Lietuvos prezidentu
nieko konkretaus nenuveikė? Peršasi išvada, kad jo
veiklos sritys JAV buvo reguliuojamos esamų įstatymų, o nuvykus į
Lietuvą ir tapus jos prezidentu reikėjo viską, įskaitant ir įstatymus,
kurti iš naujo. Tai buvo misija, kuri reikalavo daugiau
sugebėjimų ir patirties, negu Adamkus turėjo.
* * *
Laikas nėra neutralus ar visada savo prasme ir verte vienodas. Jis gali
eiti mėnesiais ir metais be jokių pasikeitimų, o atėjus kritiniam
laikotarpiui per palyginti trumpą laiko tarpą įvykti svarbių, tiesiog
dramatiškų pasikeitimų. Pagal psichologų aiškinimus,
vaikams augant, pats svarbiausias jų vystymosi periodas yra jų ankstyva
vaikystė. Tai, ką jie patiria ir išgyvena ir įsisavina
pirmaisiais savo gyvenimo metais, palieka gilias pasekmes jų vėlesniam,
o gal ir visam gyvenimui. Besikuriančioms valstybėms pirmieji
dešimtmečiai yra tartum mažų vaikų gyvenimas – priimti
įstatymai, sudaryti socialiniai gyvenimo rėmai turi ypatingos
reikšmės tolesniam jų visuomenės ir valstybės vystymuisi. Per
savo prezidentavimo laikotarpį Adamkus nesugebėjo įgyvendinti Lietuvoje
bent dalies vakarietiškos demokratinės valdymo sistemos, taip
reikalingos besikuriančiai Lietuvos valstybei.
Lietuvoje jau seniai girdėti Adamkaus veiklos kritika, sakoma, kad jis
turi ne vien sakyti gražias kalbas, bet ir pats dirbti. Kaip populiarus
posakis sako, žodžiai moko, o pavyzdžiai patraukia. Pagal spaudos
pranešimus, Adamkus turėjo trisdešimt patarėjų. Jei jis
būtų turėjęs jų ir 50, jo darbai ir jų kokybė būtų vargiai pasikeitę.
Valstybės ir visuomenės esminiai reikalai, kaip valstybės biudžeto
nesubalansavimas, gaunant ES paramą, algų valdininkams pakėlimas,
išskiriant mokytojus ir policininkus – dvi pagrindines
visuomenės profesijas, rodo keistą Adamkaus veiklos ir valstybės
santvarkos sampratą.
Atrodo, kad tapęs prezidentu, Adamkus žiūrėjo į prezidentines pareigas
kaip į savotišką švedišką stalą, pro kurį einant
gali pasirinkti tai, kas tau patinka, o visa kita palikti vietoje. Jis
pavyzdingai atlikinėjo valstybės prezidento ceremonijas, bet iš
kitų daugelio pareigų, kurias kaip valstybės vadovas turėjo atlikti,
jis pasirinko tik tai, kas jam asmeniškai patiko –
sportininkų veiklą ir užsienio politiką. Patys svarbiausi valstybės
reikalai – esamų įstatymų taisymas ir naujų priėmimas – jo
nedomino. Kalbant perkeltine prasme, jis stovėjo Daukanto
aikštėje iškėlęs galvą virš debesų ir žvalgėsi į
Varšuvą, Briuselį, Kijevą ir net į tolimą Kaukazą,
visiškai nekreipdamas dėmesio, kas darosi po jo paties nosimi
Vilniuje, kas darosi po jo kojomis Lietuvoje.
Vienas iš pagrindinių modernių laikų valdovų privalumų yra
sugebėjimas gaudytis teisiniuose dalykuose ir įgūdžių ruošiant
įstatymus turėjimas, nustatant „žaidimo taisykles”
valstybėje. Tai ypatybės, kurių Adamkui stigo. Jau nuo pat
„Williams” kompanijos atėjimo į Lietuvą ligi jo
prezidentavimo pabaigos Adamkaus sugebėjimai šioje srityje buvo
menki. Tai matome ir dabartinėse teismų ir teisėsaugos srityse.
Adamkaus veiklai paryškinti paimkime paprastą pavyzdį. Mažas
miestelis Amerikoje išlaiko vieną policininką tvarkai
prižiūrėti. Šis policininkas tarnybos metu nueina į šalia
miestelio centro esantį parkelį ir ten patogiai atsisėda ant suolo.
Apie jį apspitusiems vaikams jis pasakoja apie policiją ir jos darbus.
Čia jis nieko blogo miesteliui nedaro, o gal ir savaip padeda
visuomenei, užimdamas mažamečius. Bet jis tuo metu neatlieka savo
tiesioginių pareigų. Ar toks policininkas ilgai eitų to miestelio
tvarkos prižiūrėtojo pareigas? Po kurio laiko jis būtų apkaltintas savo
pareigų neatlikimu (dereliction of duty).
Savo pirmos kadencijos metu Adamkus mėgdavo priiminėti iš
Amerikos atvykusius lietuvius, ypač sportininkų grupes, mandagiai jas
pamokydamas, paskatindamas, taip pat nepamiršdamas apdovanoti
medaliais žymesnius JAV lietuvių veikėjus. Vykstantys žemių atgavimo
skandalai jo nedomino. Gimęs ir augęs „miesčioniuku”, jis
neturėjo supratimo apie žemės ūkio reikalus ar žemės grąžinimo svarbą.
Baigęs savo pirmą kadenciją jis, kartu su savo suorganizuotu perrinkimo
štabu, užuot kad visuomenei aiškinęs apie savo būsimus
planus, ramiai sėdėjo sudėjęs rankas ir laukė, kada piliečiai vėl su
entuziazmu jį perrinks antrai kadencijai. Deja, tai neįvyko. Rinkimus
laimėjo jo buvęs protežė Rolandas Paksas. Tačiau pašalinus Paksą
ir jam vėl tapus kandidatu į prezidentus jis, jau pasimokęs iš
praeities, aktyviau dalyvavo rinkiminėje kampanijoje.
Jeigu Adamkus, kaip valstybės vadovas, savo pirmos kadencijos metu
nieko žymaus neatliko, tai savo antros kadencijos metu jis visa tai vėl
pakartojo. Beveik kas metai jis buvo išrenkamas Lietuvos Metų
žmogumi, gavo keletą užsienio institucijų apdovanojimų, vieną kartą
buvo paskelbtas net vienos užsienio valstybės Metų žmogumi. Tačiau tie
visi medaliai ir apdovanojimai nepadėjo pakelti Lietuvos žmonių
gerovės. Tie apdovanojimai buvo kaip plikbajorių aukštinama,
gražiai išsiuvinėta lenkų ponų „kamizelka”, kuri,
nors ir puošni, nešildo.
Bus daugiau.