Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą
Tęsinys iš birželio 23 d.

JERONIMAS TAMKUTONIS


Trumpai pažiūrėkime, kokio likimo sulaukė šie esminiai vakarietiškos demokratijos požymiai Adamkaus prezidentavimo metu. Nepaisant Adamkaus nuolatinių kalbų, nė vienas iš jų nebuvo jo pasiūlytas Seimui svarstyti. Jo pasyvus, neveiksmingas vadovavimas valstybei daugiau primena LietuvosLenkijos valstybės santvarką, negu Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metus. Vidurinė klasė buvo slopinama, slopinamas tautinis auklėjimas mokyklose, pakeičiant jį kosmopolitiška pilietiškumo sąvoka, suvešėjo korupcija, turto grobstymas. Adamkaus neveiklumas vidaus reikaluose paliko ir kitokius pėdsakus – apsukresni asmenys, pastebėję jo neveiklumą ar nesusigaudymą valstybės vidaus reikaluose, sukūrė „valstybininkų klaną”, kuris pradėjo uzurpuoti vyriausybės darbus. Susikūrė oligarchai, kurie jaučiasi ir elgiasi kaip „kiaulės po ąžuolu” vienoje iš Krylovo pasakėčių.

Bendrai paėmus, vakarietiškos demokratinės santvarkos įvedimas Lietuvoje vargiai pajudėjo iš tos vietos, kurią Adamkus rado vos pradėjęs prezidentauti. Vietoj vakarietiškos santvarkos įsigalėjo taip vadinama „švogerių tvarka”, kur po demokratijos ir įstatymų priedanga į valdžią įsibrovė buvę nomenklatūrininkai ir naujai susikūręs elitas.

Istoriniu atžvilgiu didžiausia Adamkaus klaida yra tautos auklėjimo pobūdžio. Vos įžengęs į prezidentūrą, jis iš švietimo ministro pareigų atleido žymų mokslininką ir pedagogą Zigmą Zinkevičių, o į jo vietą paskyrė eilinį biurokratą. Atleidimo priežastis – ministras puoselėja tautinį auklėjimą, su kuo nesutiko Adamkus, siekdamas įvesti „pilietiškumą”. Atstatydamas Zinkevičių, Adamkus padarė neapčiuopiamą žalą lietuvybės išlaikymui rytų Lietuvoje. Tai buvo tautinio auklėjimo mokyklose sužlugdymas.

Daugiarasinėje ir daugiatautėje Amerikoje, siekiant suvienyti skirtingų rasių, tautų ir tikybų imigrantus ir jų vaikus į vieną lojalią JAV visuomenę, Amerikos sociologai sugalvojo visus jos gyventojus apimančią „pilietiškumo” sąvoką. Apie šią sąvoką išgirdo ir „SantarosŠviesos” jaunieji veikėjai ir ją padarė viena iš savo veiklos gairių. Adamkus, priklausantis šiai organizacijai, susižavėjo šia mintimi. Nesuprasdamas ilgalaikių šios sąvokos pasekmių, jog tokia idėja tinka daugiatautėms valstybėms kaip Belgija, Šveicarija ar JAV, jis, tapęs prezidentu, pradėjo ją forsuoti Lietuvos švietimo srityje. Adamkui neužkliuvo mintis, kad dešimtmetį trukęs partizaninis karas prieš sovietų okupaciją vyko Lietuvos puoselėto tautinio auklėjimo dėka. Jam neužkliuvo ir mintis, kad 50 metų sovietų kompartijos vykdomas komunizmo propagavimas mokyklose pakeitė daugumos lietuvių elgesį ir galvoseną. Jis nesuvokė, kad pilietiškumo sąvokos įgyvendinimas ateinančiais dešimtmečiais atneš lietuviams neapskaičiuojamą žalą. Ta žala dar padidės pradėjus lietuviams masiškai emigruoti į įvairius pasaulio kraštus.

Artimas Adamkaus draugas ir patarėjas, profesorius Julius Šmulkštys 2009 m. sausiovasario mėn. „Akiračiuose” bando teisinti Adamkaus prezidentavimą. Pagal jį, „Abi V. Adamkaus kadencijos buvo sėkmingos (...) Valstybės vadovo galimybės įtakoti vidaus politiką yra ribotos. Kas stebina, jog, nepaisant to, V. Adamkaus pasiekimai šioje srityje yra geri (...) Kritikai, kurie prezidentą kaltina, kad jis nepakankamai lemia įstatymų priėmimą ir jų vykdymą, yra atitolę nuo realybės konstitucine ir politine prasme.”

Visi šie Šmulkščio teiginiai yra diskutuotini. Daugelis dalykų gyvenime atrodo vienaip iš teorinės pusės, kitaip – praktikoje. Kaip airių posakis sako, yra daug būdų nulupti katei kailį. Šmulkštys patogiai praleidžia ir prasilenkia su faktu, kad pagal Konstitucijos 68 straipsnį naujus įstatymus siūlymui gali pateikti Seimo ir Vyriausybės nariai, taip pat ir prezidentas. Adamkus nepasiūlė ir neįgyvendino nė vieno svarbesnio įstatymo.

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, Adamkaus prezidentavimas yra bespalvis. Tarptautiniuose suvažiavimuose jis atstovavo Lietuvai, bet prie progreso kūrimo šalies viduje niekuo neprisidėjo. Galima sakyti, kad jis nieko gero, ir nieko blogo Lietuvai nepadarė. Prezidentavimo pradžioje jis kilo kaip sakalas, bet jau būdamas vadovu prarado anksčiau turėtą populiarumą ir pasitikėjimą. Per dešimt Adamkaus prezidentavimo metų iškerojo ekonominiai ir politiniai klanai, kuriems visiškai nerūpi Lietuvos valstybės ir žmonių gerovės reikalai, o tik savo nauda. Paprastai prezidentas be savo kasdieninių pareigų turi kraštui suteikti tam tikrą kryptį – viziją. Adamkus to atlikti nesugebėjo. Per dvi savo kadencijas jis nesuteikė reikiamo dėmesio Lietuvos vidaus reikalams, ypač tautiniam švietimui mokyklose ir žiniasklaidos atsakomybei visuomenei. Jau nekalbant apie žiniasklaidos veiklos reguliavimą – jis tiesiog bijojo paliesti žiniasklaidą, kad jos neužrūstintų.

Kyla klausimas, kodėl JAV Adamkus sėkmingai kilo karjeros laiptais, tapo žymiu aplinkosaugos prižiūrėtoju, o būdamas Lietuvos prezidentu nieko konkretaus nenuveikė? Peršasi išvada, kad jo veiklos sritys JAV buvo reguliuojamos esamų įstatymų, o nuvykus į Lietuvą ir tapus jos prezidentu reikėjo viską, įskaitant ir įstatymus, kurti iš naujo. Tai buvo misija, kuri reikalavo daugiau sugebėjimų ir patirties, negu Adamkus turėjo.
* * *

Laikas nėra neutralus ar visada savo prasme ir verte vienodas. Jis gali eiti mėnesiais ir metais be jokių pasikeitimų, o atėjus kritiniam laikotarpiui per palyginti trumpą laiko tarpą įvykti svarbių, tiesiog dramatiškų pasikeitimų. Pagal psichologų aiškinimus, vaikams augant, pats svarbiausias jų vystymosi periodas yra jų ankstyva vaikystė. Tai, ką jie patiria ir išgyvena ir įsisavina pirmaisiais savo gyvenimo metais, palieka gilias pasekmes jų vėlesniam, o gal ir visam gyvenimui. Besikuriančioms valstybėms pirmieji dešimtmečiai yra tartum mažų vaikų gyvenimas – priimti įstatymai, sudaryti socialiniai gyvenimo rėmai turi ypatingos reikšmės tolesniam jų visuomenės ir valstybės vystymuisi. Per savo prezidentavimo laikotarpį Adamkus nesugebėjo įgyvendinti Lietuvoje bent dalies vakarietiškos demokratinės valdymo sistemos, taip reikalingos besikuriančiai Lietuvos valstybei.

Lietuvoje jau seniai girdėti  Adamkaus veiklos kritika, sakoma, kad jis turi ne vien sakyti gražias kalbas, bet ir pats dirbti. Kaip populiarus posakis sako, žodžiai moko, o pavyzdžiai patraukia. Pagal spaudos pranešimus, Adamkus turėjo trisdešimt patarėjų. Jei jis būtų turėjęs jų ir 50, jo darbai ir jų kokybė būtų vargiai pasikeitę. Valstybės ir visuomenės esminiai reikalai, kaip valstybės biudžeto nesubalansavimas, gaunant ES paramą, algų valdininkams pakėlimas, išskiriant mokytojus ir policininkus – dvi pagrindines visuomenės profesijas, rodo keistą Adamkaus veiklos ir valstybės santvarkos sampratą.

Atrodo, kad tapęs prezidentu, Adamkus žiūrėjo į prezidentines pareigas kaip į savotišką švedišką stalą, pro kurį einant gali pasirinkti tai, kas tau patinka, o visa kita palikti vietoje. Jis pavyzdingai atlikinėjo valstybės prezidento ceremonijas, bet iš kitų daugelio pareigų, kurias kaip valstybės vadovas turėjo atlikti, jis pasirinko tik tai, kas jam asmeniškai patiko – sportininkų veiklą ir užsienio politiką. Patys svarbiausi valstybės reikalai – esamų įstatymų taisymas ir naujų priėmimas – jo nedomino. Kalbant perkeltine prasme, jis stovėjo Daukanto aikštėje iškėlęs galvą virš debesų ir žvalgėsi į Varšuvą, Briuselį, Kijevą ir net į tolimą Kaukazą, visiškai nekreipdamas dėmesio, kas darosi po jo paties nosimi Vilniuje, kas darosi po jo kojomis Lietuvoje.

Vienas iš pagrindinių modernių laikų valdovų privalumų yra sugebėjimas gaudytis teisiniuose dalykuose ir įgūdžių ruošiant įstatymus turėjimas, nustatant „žaidimo taisykles” valstybėje. Tai ypatybės, kurių Adamkui stigo. Jau nuo pat „Williams” kompanijos atėjimo į Lietuvą ligi jo prezidentavimo pabaigos Adamkaus sugebėjimai šioje srityje buvo menki. Tai matome ir dabartinėse teismų ir teisėsaugos srityse.

Adamkaus veiklai paryškinti paimkime paprastą pavyzdį. Mažas miestelis Amerikoje išlaiko vieną policininką tvarkai prižiūrėti. Šis policininkas tarnybos metu nueina į šalia miestelio centro esantį parkelį ir ten patogiai atsisėda ant suolo. Apie jį apspitusiems vaikams jis pasakoja apie policiją ir jos darbus. Čia jis nieko blogo miesteliui nedaro, o gal ir savaip padeda visuomenei, užimdamas mažamečius. Bet jis tuo metu neatlieka savo tiesioginių pareigų. Ar toks policininkas ilgai eitų to miestelio tvarkos prižiūrėtojo pareigas? Po kurio laiko jis būtų apkaltintas savo pareigų neatlikimu (dereliction of duty).

Savo pirmos kadencijos metu Adamkus mėgdavo priiminėti iš Amerikos atvykusius lietuvius, ypač sportininkų grupes, mandagiai jas pamokydamas, paskatindamas, taip pat nepamiršdamas apdovanoti medaliais žymesnius JAV lietuvių veikėjus. Vykstantys žemių atgavimo skandalai jo nedomino. Gimęs ir augęs „miesčioniuku”, jis neturėjo supratimo apie žemės ūkio reikalus ar žemės grąžinimo svarbą.

Baigęs savo pirmą kadenciją jis, kartu su savo suorganizuotu perrinkimo štabu, užuot kad visuomenei aiškinęs apie savo būsimus planus, ramiai sėdėjo sudėjęs rankas ir laukė, kada piliečiai vėl su entuziazmu jį perrinks antrai kadencijai. Deja, tai neįvyko. Rinkimus laimėjo jo buvęs protežė Rolandas Paksas. Tačiau pašalinus Paksą ir jam vėl tapus kandidatu į prezidentus jis, jau pasimokęs iš praeities, aktyviau dalyvavo rinkiminėje kampanijoje.

Jeigu Adamkus, kaip valstybės vadovas, savo pirmos kadencijos metu nieko žymaus neatliko, tai savo antros kadencijos metu jis visa tai vėl pakartojo. Beveik kas metai jis buvo išrenkamas Lietuvos Metų žmogumi, gavo keletą užsienio institucijų apdovanojimų, vieną kartą buvo paskelbtas net vienos užsienio valstybės Metų žmogumi. Tačiau tie visi medaliai ir apdovanojimai nepadėjo pakelti Lietuvos žmonių gerovės. Tie apdovanojimai buvo kaip plikbajorių aukštinama, gražiai išsiuvinėta lenkų ponų „kamizelka”, kuri, nors ir puošni, nešildo.

Bus daugiau.