VVĮM seminaro Kaune metu. ,,Vaiko vartai į mokslą” archyvo nuotr.
Geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti
Org. „Vaiko vartai į mokslą” seminaras „Tikiu, ugdau, keliauju” ir apsilankymai Lietuvoje
RAMUNĖ KUBILIŪTĖ
„Šios savaitės trečiadienį apvažiavome kartu daugiau nei
pusę Lietuvos”, – taip prasidėjo org. „Vaiko vartai į
mokslą” (VVĮM) koordinatorės Lietuvoje Žydrūnės Liobikaitės
laiškutis. Ji aprašė savo kelionę į du organizacijos
remiamus dienos centrus gegužės mėnesio pabaigoje kartu su VVĮM tarybos
pirmininke Dalia Anysiene ir jos vyru, tuo metu viešėjusiais
Lietuvoje. Žydrūnė trumpai aprašė apsilankymus dviejuose
centruose, kurie, jos žodžiais tariant, „labai skirtingi, tačiau
abu jaudinantys centrai. Čia susimaišė skurdas ir džiaugsmas,
rūpesčiai ir šypsenos. Anysams (Daliai ir jos vyrui) tai svarbus
pamatymas savo akimis. Geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų
išgirsti...”
Panašiai tikriausiai jausis trys jaunos JAV lietuvaitės, kurios
2010 m. vasarą yra pasiryžusios dirbti savanorėmis organizacijos
remiamuose centruose Kaune ir Jonavoje.
Anksčiau, balandžio mėn., VVĮM redakcinio kolektyvo narės Gražinos
Karaitienės ir valdybos narės Dalios Martinkienės kelionė į Lietuvą vos
nebuvo atšaukta, o galų gale tik atidėta, kol ugnikalnis
Islandijoje apsiramino. Nors išskrido dviem dienom vėliau nei
buvo planavusios, sėkmingai pasiekė Lietuvą ir dalyvavo seminare, kuris
įvyko Kaune balandžio mėn. 22–23 d., apsilankė kai kuriuose
organizacijos remiamuose dienos centruose.
,,Tikiu, ugdau, keliauju”
Jau tradicija tapęs seminaras 2010 metais Kaune buvo pavadintas
„Tikiu, ugdau, keliauju”. Į seminarą suvažiavo atstovai
iš vienuolikos organizacijos remiamų dienos centrų ir
laikinosios globos namų. Dalyvavo visų remiamų centrų vadovai, be to,
kelios socialinės darbuotojos, savanoriai, dalyvavę svečių teisėmis.
Iš viso – apie 45 dalyviai. Seminaro pagrindinės
koordinatorės – socialinės darbuotojos Ž. Liobikaitė ir Lina
Gervytė. Su seminaru susijusias išlaidas ir sąskaitas padengė
VVĮM. Kaip sakė šių metų seminaro rengėjos, seminaro tema buvo
pasirinkta, „galvojant, jog mums svarbu ugdyti vaikus, tačiau
svarbiau yra tikėti, jog jie gali keistis ir nepamiršti, kad
ugdymas yra procesas, reikalaujantis daug laiko, todėl reikalinga
keliauti su vaikais jų kasdienybėje, kartais ir visą dešimtmetį
jų gyvenimo”. Centrų lankytojai – tai Lietuvos rizikos
grupės šeimų prieauglis.
Pirmoji diena
Pirmą seminaro rytą vyko susipažinimas, po to darbas buvo tęsiamas su
edukologu, pedagogu, knygos „Meilės pamokos” autoriumi
Ričardu Pagojumi, kuris skaitė dviejų dalių paskaitą apie paauglių
meilės sampratas, įvairias meilės rūšis, meilės suvokimą ir
vertę šiuolaikiniame pasaulyje. Po pietų psichologė Sigita
Gumauskaitė kalbėjo sunkesne tema – apie vaikų seksualinę
prievartą ir kaip socialiniai darbuotojai turi dirbti su prievartą
patyrusiais ar vis dar patirinčiais vaikais. Rengėjos teigė:
„Nors ši tema buvo nelengva suprasti ir sąlygiškai
tolima mūsų kasdienybėje, statistika rodo, jog 1 iš 5 vaikų
patiria seksualinę prievartą, kurios pasekmės lieka visam
gyvenimui.” Vakaras buvo skirtas žaidimams, kuriuos vedė
psichologė Sigita Gumauskaitė ir soc. darbuotojas Andrius Magomedovas.
Rengėjų žodžiais, „Vakaro tikslas buvo visiems kartu
atsipalaiduoti, suprasti, kaip vaikams yra svarbūs žaidimai ir
išmokti naujų žaidimų, kuriuos vėliau galima taikyti
praktikoje.”
Antroji diena
Antros dienos rytą organizacijos remiamame Žemaičių Kalvarijos dienos
centre „Vilties vėrinėliai” dirbanti psichologė Jolanta
Virbickienė dalijosi gerąja patirtimi apie darbą su agresyviais
vaikais. Rengėjos matė, kad „ši paskaita buvo labai
aktuali visiems darbuotojams, sukėlė daug diskusijų ir klausimų”.
Seminaro rengėjoms buvo pavesta atnaujinti pirmąją organizacijos
auklėjimo „Charakterio ugdymas” programą, pasitariant
(elektroniniu būdu ir skambučiais) su keliomis pagrindinėmis pirmos
programos autorėmis JAV. Seminaro metu buvo pristatyta atnaujinta
programa, kalbama, kodėl yra svarbu ugdyti charakterius ir kaip galima
vesti užsiėmimus naudojantis programa. Seminaro dalyviai sužinojo,
kokia galėtų būti užsiėmimo struktūra, kaip kalbėti su vaikais, kokias
formas naudoti kalbant viena ar kita tema.
Dalyvių atsiliepimai
Seminarui einant į pabaigą, dalyviai užpildė seminaro įvertinimo
anketas. Dalyviai buvo paprašyti pasisakyti keliais klausimais:
Ką sužinojau šio seminaro metu? Kuo man yra svarbus dalyvavimas
org. „Vaiko vartai į mokslą” seminaruose? Ką norėčiau
pakeisti, patobulinti dienos centro, globos namų veikloje? Buvo palikta
vietos dalyvių nuomonei, komentarams. Štai keli atsiliepimai.
Ką naujo sužinojau?
• Sužinojau, kaip vaikams paaiškinti meilės prasmę. Kaip elgtis su agresyviais vaikais.
• Nagrinėjamos temos buvo labai aktualios ir svarbios. Lektoriai
pagilino jau turėtas žinias, prie atvejų privedė ir juos aišino
labai suprantamai.
• Šis seminaras man buvo pirmasis. Todėl viskas man buvo
nauja, įdomu. Šio seminaro metu daugiau sužinojau apie
šiuo metu svarbius dalykus: meilę, apie tai, kaip atpažinti
išnaudojamą vaiką, apie žaidimus. Tai nauja patirtis, įgyti
nauji dalykai, kurie, tikiuosi, labai pravers.
Kuo man yra svarbus dalyvavimas seminare?
• Nes dalyvavimas yra teorijos praktinis pagrindimas. Praktika yra
tai, ką gali apčiuopti, įvertinti, pamatyti rezultatą. Seminarai būtent
tai ir pabrėžė – per teoriją į praktiką, ir ,,patyrimų
krepšelis” pasipildo ne tik naujomis žiniomis, bet ir
išgyvenimais.
• Tai susitikimas su organizacijos atstovais ir kitų centrų darbuotojais, naujos patirtys, mintys, idėjos.
• Gaunu atsakymus į daugelį iškylančių klausimų. Labai
svarbu tiesioginis, šiltas dalyvių, lektorių bendravimas. Daug
naujų idėjų, žaidimų.
Ką aš norėčiau pakeisti/patobulinti...?
• Pagerinti ugdymo inventorių, praplėsti patalpas, įrengti žaidimų
aikštelę. Ir labai labai norėčiau, kad į centrą ateitų savanorių.
• Nuostabu būtų turėti erdvias patalpas, nes neturime kambario judresniems žaidimams!
• Man tapo aišku, kad dienos centras turi taisykles, bet
neturi veiksmingų bausmių sistemos – nuobaudų, apribojimų ar
panašiai.
• Manau, kad daug ką pakeisiu. Esu pilna minčių, bet dabar man
sunku pasakyti. Viena – tai, kad sieksiu glaudesnio
bendradarbiavimo tarpusavyje ir kartu su vaikais. Manau, kad vaikus
reikėtų daugiau įtraukti į darbinę veiklą. Tai kambario ar aplinkos ir
kt. sutvarkyme. Daugiau [reikalauti] iš vaikų pusės atsakomybės,
kad žinotų ne tik savo teises, bet ir pareigas, ko jie paprastai nenori
žinoti.
Nuomonės, komentrai
• Buvo labai šaunu, intelektualu, praktiška,
originalu. Tarp rimtos teorijos reikėtų žaidimų:), ne tik vakare.
Tiesiog tokie pastebėjimai teigiami. Šios abi dienos buvo labai
džiaugsmingos ir reikalingos.
• Gavau daug daug daug teigiamų ir nuoširdžių emocijų. Tai
nuostabus ir reikalingas seminaras. Šią šilumą
išsivežu į savo miestelį ir dalinsiu ją savo centro vaikams.
• Dėkoju seminaro organizatoriams, ,,Vaiko vartai į mokslą”
atstovėms ir koordinatorėms Lietuvoje. Tai buvo galimybė atitolti nuo
kasdienybės.
Rengėjų įspūdžiai
Nuo pat VVĮM įsisteigimo maždaug kas antri metai Kaune rengiami
seminarai, į kuriuos kviečiami visų remiamų centrų vadovai bei po kelis
kiekviename centre dirbančius darbuotojus. Po 2010 m. seminaro rengėjos
pareiškė valdybai padėką už parodytą pasitikėjimą tiek
atnaujinant organizacijos paruoštą ,,Charakterio ugdymo”
programą, tiek organizuojant seminarą. ,,Mums svarbu, jog galime kartu
bendradarbiauti padedant vargingai gyvenančių šeimų
vaikams”, – rašė seminaro rengėjos. Ž. Liobikaitė
atsakė į kelis klausimus apie savo ir L. Gervytės patirtį ir įspūdžius
apie seminarą.
– Ko jūs, rengėjos, siekėte, pasirinkdamos šių metų seminaro temas ir kalbėtojus?
– Iš mūsų asmeninės patirties ir iš susitikimų su
įvairių dienos centrų darbuotojais esame atpažinusios, jog ugdymas yra
vienas iš pagrindinių dienos centrų tikslų. Tačiau ugdymo
procesui reikia ilgo laiko. Rezultatai nėra greitai pasiekiami ir
reikia nueiti ilgą kelią su vaikais, kad juose bent jau įžiebtume
troškimą būti laisvomis asmenybėmis. Tikėjimas čia taip pat
labai svarbus veiksnys. Tikėjimas žmogumi, Dievu, darbu, kurį įdedame
kurdami santykį su vaiku. Todėl ir pasirinkome temą „Tikiu,
ugdau, keliauju”, kad kalbėtume apie šį sudėtingą ir ilgą
procesą, reikalaujantį ne tik profesionalumo, bet ir žmogiškųjų
investicijų.
– Dalyviai parašė savo
įvertinimus, o kokie rengėjų įspūdžiai? Ar nusibrėžti tikslai buvo
pasiekti? Ar galvojate, kad dalyviai patenkinti? Ar jau kilo minčių ir
sumanymų būsimiems seminarams, jei jų būtų?
– Apie būsimus seminarus negalvojame, nors esame įsitikinusios jų
reikalingumu. Profesiniai seminarai yra labai brangūs, ir ne visada
žmonės iš provincijų gali į juos nuvykti. Taip pat matyti, jog
yra susiformavusi graži organizacijos „Vaiko vartai į
mokslą” tradicija rengti seminarus, kurių metu darbuotojai ir
savanoriai ne tik tobulinasi profesine prasme, bet ir dalijasi savo
patirtimi, sunkumais, atradimais, įžvalgomis.
Manome, jog seminarai yra ne tik formacijos laikas, bet ir laikas
susitikti, dalintis, nes mažuose miestuose dirbantys socialiniai
darbuotojai dažnai jaučiasi pavargę ir vieniši, kadangi dirba su
sudėtingais atvejais. Taigi, manau, kad organizacijos „Vaiko
vartai į mokslą” organizuojami seminarai atliepia vieną iš
pagrindinių dienos centrų darbuotojų poreikių – dalintis, augti
asmeniškai, atitrūkti nuo kasdienio darbo. Mes esame patenkintos
rezultatu, nes, manome, jog atsiliepėme į dalyvių lūkesčius.
– Ar turite kokių kitų įžvalgų ar pastabų?
– Kitų žmonių dalyvavimas yra svarbus, jie įneša kitokį
matymą, nuomonę, pastebėjimus. Yra gera dalintis, diskutuoti. Taip pat
tokiu būdu yra skleidžiama žinia apie organizacijos „Vaiko vartai
į mokslą” veiklą. Programos, kurias kartais naudoja ir neremiamų
dienos centrų darbuotojai, yra labai gera priemonė organizuojant vaikų
ugdymą.
Seminaro rengėjos Žydrūnė Liobikaitė ir Lina Gervytė su
viešniomis iš VVM Gražina Karaitiene ir Dalia
Martinkiene.
VVĮM valdybos narių įspūdžiai ir mintys
Ž. Liobikaitė rašė, kad seminaro dalyviai džiaugėsi iš
JAV atvykusių dviejų org. „Vaiko vartai į mokslą” atstovių
dalyvavimu. „Jautėme jų palaikymą ir paskatinimą”, –
gerų žodžių Daliai Martinkienei ir Gražinai Karaitienei negailėjo
laiško autorė. Seminaro metu viešnios perdavė seminaro
dalyviams sveikinimus nuo visos organizacijos bei jos valdybos, atvežė
nuotraukų ir straipsnių iškarpų, nurodančių, ką organizacija
veikė JAV per paskutinius dvejus metus nuo praėjusio seminaro.
„Mudvi visi seminare taip šiltai priėmė, kad net
apsiašaroju apie tai pagalvojusi”, – pasakojo
Gražina Karaitienė savo seminaro užrašuose, kuriais ji
pasidalijo su VVĮM valdybos nariais. G. Karaitienė pagal profesiją yra
mokyklos psichologė, dirbanti Čikagos apylinkėse, jai dažnai tenka
dalyvauti konferencijose. Jau grįžusi iš Lietuvos ji sakė, kad
seminaras Kaune buvo puikiai paruoštas. Ji ir D. Martinkienė
kartu su seminaro dalyviais aktyviai dalyvavo visuose seminaro
užsiėmimuose: paskaitose, diskusijose ir pan. Jos manymu,
paskaitininkai ir diskusijų vedėjai, užsiėmimai buvo labai
aukšto lygio, o svetingi Pal. Jurgio Matulaičio namai –
labai tinkama vieta seminarui. (Juose nakvojo viešnios iš
JAV ir iš visos Lietuvos suvažiavę dalyviai. Nakvynės, paskaitų
salė, valgykla – viskas buvo tame pačiame pastate.)
G. Karaitienės manymu, Žemaičių Kalvarijos dienos centro „Vilties
vėrinėliai” psichologės Jolantos Virbickienės pasisakymai apie
dienos centrų svarbą patvirtino ir VVĮM patirtį.
Pasak J. Virbickienės, dienos centrai yra veiksmingi dėl kelių
priežasčių. Pirma, jie rizikos grupės šeimų vaikams sudaro
saugią užuovėją. Antra, iš vaikų reikalaujama, jiems nustatomos
ribos ir taisyklės, kurios juos išmoko apie savo ir aplinkos
švaros palaikymą ir pan. Trečia, vaikai nesijaučia
vieniši, jie išmoksta, kaip sėkmingai dirbti grupėse, kur
kiekvieno įnašas yra svarbus. G. Karaitienė apibendrino J.
Virbickienės priminimą dalyviams – vaiką lengviau mylėti, nei jam
dažnai žalos padarančius jų tėvus ar globėjus. Nors vaikai kartais
elgtis gali destruktyviai – meluoti, vogti, apeiti taisykles, su
rizikos grupės vaikais ir jaunuoliais dirbantieji turi giliai tikėti,
kad tie vaikai yra verti meilės.
Dvi paskutinės sesijos mintys taip pat visiems padarė įspūdį. Pirma,
vaikui reikia vieno suaugusiojo, kuriuo jis gali pasitikėti. Suaugęs
tiki, kad vaikas turi galimybių ir stengsis tam vaikui padėti. Antra,
reikia dvylika kartų į dieną apkabinti ką nors ir pabūti apkabintam.
Bet gal didžiausią įspūdį G. Karaitienei padarė patys seminaro dalyviai
– jų komentarai, klausimai po paskaitų, diskusijos. Gerai
pažįstanti šią darbo sritį, ji žino, kad asmenys, kurie dirba su
rizikos grupės jaunuoliais ir jų šeimomis, turi ne tik žinoti
šeimų problemų šaknis, bet ir ieškoti būdų, kaip
padėti jaunuoliams ir jų šeimoms žengti į priekį. Centruose
dirbantys taip pat turi turėti laiko pasidalinti jausmais ir emocijomis
apie savo darbą. Dirbantiems reikia žinoti, kad jie nėra vieni, yra
kitų, kurie tokį darbą dirba, su kuriais labai pravartu
išsikalbėti apie kartais, atrodo, išsprendžiamas
problemas, su kuriomis susiduriama centruose.
Nors seminaro įvertinimai labai geri, ne vienas seminaro dalyvis
pasisakė, kad labai būtų norėjęs turėti daugiau laiko palikto seminaro
dienotvarkėje kaip tik dalyvių pokalbiams ir diskusijoms.
Po seminaro D. Martinkienė ir G. Karaitienė dar turėjo progos aplankyti
keturis organizacijos remiamus centrus: Kauno „Žaliakalnį”,
Kazlų Rūdos „Šypsniuką”, Marijampolės
„Šaltinėlį” ir Vilniaus „Vilties
angelą”. Juose jos matė, kaip vaikai ruošia namų darbus,
kaip jiems užduodami centrų tvarkos palaikymo darbai ir kt. Kiekvienas
centras skirtingas, bet visuose buvo matyti graži ir maloni vaikų globa
ir priežiūra. Vaikai mielai ir noriai bendravo su viešniomis,
viena mergytė net padovanojo lipduką – kaip prisiminimą.
Panašius įspūdžius tikriausiai vėliau išsivežė ir Dalia
Anysienė, aplankiusi remiamus centrus Vilniuje ir Kaune, Žemaičių
Kalvarijos „Vilties vėrinėlius”, Naujosios Akmenės
„Aušrinę”, šv. Jokūbo centrą Jonavoje.
* * *
Seminaras Kaune – jau praeityje, o tie, kurie nedalyvavome, gal
galėjome pajusti kai kuriuos to savaitgalio įspūdžius, paskaitę
rengėjų, kai kurių dalyvių ir viešnių iš JAV
atsiliepimus. Iki rudens Lietuvoje dar lankysis keli VVĮM valdybos ir
tarybos nariai.
Org. „Vaiko vartai į mokslą” valdybos narės
ruošiamos trys lietuviškai kalbančios jaunos savanorės
– dvi iš Colorado valstijos, viena Čikagos apylinkių vyr.
gimnazistė, šiuos mokslo metus praleidusi Lietuvoje –
laukia vasaros užsiėmimų su 2 organizacijos remiamų dienos centrų
vaikais ir jaunuoliais. Valdybos ir tarybos narių apsilankymai
Lietuvoje ir jaunų savanorių darbas organizacijos remiamuose centruose
patvirtina Ž. Liobikaitės teiginį, kad iš tikrųjų „Geriau
vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti...”
Seminaro metu.
Seminaro rengėja Žydrūnė Liobikaitė su būsima savanore Kaune, čikagiete Indre Bielskute.