Pilietybės niekas neatima – jos atsižadama

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Prie jau kuris laikas vykstančio svarstymo apie dvigubą pilietybę nutariau prisidėti ir aš. Vėliausią paskatą tam suteikė Česlovo Senkevičiaus vedamasis ,,Piliečiai ir pilietybės” (,,Tėviškės žiburiai” 2010 m. birželio 8 d.), Gintaro Aleksonio ,,Pilietybė tarsi dviguba meilė ir ištikimybė” (,,Draugas” 2010 m. birželio 16 d.) ir Adomo Siudikos ,,Dviguba pilietybė: kodėl atimti, jeigu galima palikti?” ,,Drauge” (2010 m. birželio 17 d.).

Pirmiausia, kaip teisingai pastebi G. Aleksonis, pilietybė ir tautybė yra artimi, bet skirtingi dalykai. Pilietybė – tai asmens priklausymas valstybei ar su tuo susijusi jo teisinė padėtis. Iš to išplaukia pareigos – mokėti mokesčius, balsuoti rinkimuose, tarnauti kariuomenėje ir t. t., bei privilegijos – naudotis sveikatos draudimu, aukštojo mokslo institucijomis, šalies gamtos paveldu ir t. t. Tautybė – tai priklausymas kuriai nors tautai. Ir čia randame pareigas bei privilegijas. Tarp jų paminėtina tautos kalba, kultūra, vaikų auklėjimas, spauda, istorijos paveldas ir t. t. Pagarbiai prisimenu Jono Jablonskio teiginį, kad kalba yra didžiausias tautybės pažymys.

Bandydama įtikinti kitaip manančiuosius, jau kuris laikas ir pakartotinai PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė teigia, kad lietuviui Lietuvos pilietybė yra įgimta teisė, kurios niekas negali atimti. Kai kurie jai prieštaraujantieji apie tokią teisę nėra girdėję, bet tai nesvarbu. Dėl šventos ramybės su tuo galime sutikti. Taip pat galime sutikti su jos teigimu, kad dvigubos pilietybės klausimas nėra teisinis, bet politinis ir tereikia tik valios jį sprendžiant. Tačiau žiūrėkime, kas vyksta realybėje. Daugeliu atvejų Lietuvos piliečiai, dauguma lietuviai, palikę savo kraštą, laikui bėgant priima kito krašto pilietybę ir priimdami savo valia atsisako turėtos Lietuvos pilietybės. Lietuvos pilietybės niekas iš jų neatima, jie patys jos atsisako. Prisiminkime, kiek Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, balsuoja Lietuvos Respublikos rinkimuose. Tik labai maža dalis. Kiek prenumeruoja lietuvišką spaudą? Tik labai maža dalis. Kiek leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas? Tik maža dalis. Pagarba gražioms išimtims. Peršasi nemaloni išvada, kad jiems dėl Lietuvos pilietybės ir lietuvybės nei šilta, nei šalta. Padėtį kiek švelnina Lietuvoje palikti mažamečiai vaikai ir giminės. Taip, padėtį švelnina, bet jos nepataiso. Vis daugiau girdėti balsų, kad Lietuva tampa jų metiniu atostogų objektu, kaip ir tūkstančiams kitataučių turistų. Išsigandus viliamasi, kad išvykusieji ,,praregės” ir grįš į savo tėvynę. Deja, per daugelį metų sutelkti sociologiniai duomenys rodo, kad tik labai maža dalis emigrantų bei jų palikuonių grįžta į savo gimtąjį kraštą, nesvarbu, jie buvo ekonominiai, politiniai ar kultūriniai emigrantai. Taigi, reikia daryti nemalonią išvadą, kad prieš vėją nepapūsi.

Gyvename vartotojų laikais, daug norų ir sprendimų yra diktuojama dirbtinai sukeltų poreikių, nukreiptų į savo patogumą ir naudą. Gyvename hedonistiniame pasaulyje, nors jam ir prieštarautume. Prie hedonistinių polinkių reikia priskirti norą turėti du automobilius, du namus (gyvenamąjį ir vasarnamį), maišelį pinigų juodai dienai, keliones po egzotiškas šalis ir t. t. Norėjimas įsigyti naują pilietybę neprarandant turimos taip pat tinka čia minimiems polinkiams. Jeigu turima viena pilietybė ką nors gero duoda, tai turėti dvi bus dar geriau. Tokia jau egoistinė nuostata.

Susirūpinusieji dėl Lietuvos tautos nykimo, prie jų priskirčiau ir A. Siudiką, siūlo svarstyti, kaip išplėsti piliečių ratą, nes Lietuvos demografinė statistika yra niūri. ,,Racionaliau būtų veikti tą kryptimi, kuri padėtų išlaikyti Lietuvos gyventojų skaičių, o ne jį mažinti”, – siūlo A. Siudika. Toliau jis kviečia nedeginti tiltų tarp ne Lietuvoje gyvenančių piliečių ir valstybės. ,,Emigrantai Lietuvos nepamirš, o ryšį su Lietuva padės išsaugoti piliečio statusas. Kodėl reikia atimti, jeigu galima palikti?” – klausia jis. Iš tikrųjų klausimas turėtų būti užduodamas tiems, kurie gundosi atsisakyti Lietuvos pilietybės, kad taptų kito krašto piliečiais. Tas klausimas būtų toks: ,,Kodėl reikia Lietuvos pilietybės atsisakyti, jeigu galima ją pasilaikyti gyventant už Lietuvos ribų?” Čia labai tinka G. Aleksonio pastaba, kad Lietuvos pilietybę turintys žmonės gali ramiai gyventi ir dirbti ne tik Europos Sąjungoje. ,,Kas nusprendžia, kad patogiau būti tos šalies piliečiu, kur gyveni? Nereikėtų tokių nei smerkti, nei apipilti lengvatomis – apdovanoti Lietuvos pilietybe.”

Tas pats G. Aleknonis, Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto dekanas, primena, kad Lietuvos geopolitinė padėtis iš esmės nepasikeitė. ,,Ar esame pasirengę turėti šimtą tūkstančių ‘dvigubų’ Lietuvos ir Rusijos piliečių? Pakanka prisiminti Gruzijos karo pamokas ir Maskvos užsienio politiką – ginti rusiakalbius artimajame užsienyje.” Minėtas autorius dvigubos pilietybės svarstyme pirmiausia mato moralinį klausimą, kažkuo panašų į daugpatystę. ,,Prisiekti galima ir du kartus, tačiau iš karto kelių priesaikų laikytis neįmanoma. Kas nusprendžia, kam iš tikrųjų ištikimas dvigubas pilietis – Lietuvai, Amerikai ar Rusijai? Jeigu dvigubos pilietybės siekiantys nesupranta, kur jie eina, kodėl juos stumiame į moralinį akligatvį?” – klausia jis.

Kitame jau minėto ,,Draugo” 2010 m. birželio 17 d. numerio rašinyje Ligija Tautkuvienė cituoja Gintautą Abarių: ,,Kartą važiuodamas pro Perlojos miestelį užsukau prie Vytauto Didžiojo paminklo, ant kurio buvo išlikęs užrašas: ‘Vytautai Didysis, Tu būsi gyvas, kol bus gyvas bent vienas lietuvis!’... Lietuva šiandien nėra vien tik nedidelis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros. Ji gyva visama pasaulyje, kur, anot poeto Bernardo Brazdžionio, ‘lietuvis buriasi prie lietuvio ir gyva širdis prie gyvos širdies’. Kai mes atveriame savo širdis vienas kito užuojautai, pagalbai, padrąsinimui, mes esame stiprūs ir nenugalimi!” Visa tai darydami neturėtume rūpintis, kokią pilietybę ar pilietybes kas turi. Mus daugiau sieja tautybė, o ne kišenėje ar rankinėje turimo paso spalva.