Pilietybės niekas neatima – jos atsižadama
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Prie jau kuris laikas vykstančio svarstymo apie dvigubą pilietybę
nutariau prisidėti ir aš. Vėliausią paskatą tam suteikė Česlovo
Senkevičiaus vedamasis ,,Piliečiai ir pilietybės”
(,,Tėviškės žiburiai” 2010 m. birželio 8 d.), Gintaro
Aleksonio ,,Pilietybė tarsi dviguba meilė ir ištikimybė”
(,,Draugas” 2010 m. birželio 16 d.) ir Adomo Siudikos ,,Dviguba
pilietybė: kodėl atimti, jeigu galima palikti?” ,,Drauge”
(2010 m. birželio 17 d.).
Pirmiausia, kaip teisingai pastebi G. Aleksonis, pilietybė ir tautybė
yra artimi, bet skirtingi dalykai. Pilietybė – tai asmens
priklausymas valstybei ar su tuo susijusi jo teisinė padėtis. Iš
to išplaukia pareigos – mokėti mokesčius, balsuoti
rinkimuose, tarnauti kariuomenėje ir t. t., bei privilegijos –
naudotis sveikatos draudimu, aukštojo mokslo institucijomis,
šalies gamtos paveldu ir t. t. Tautybė – tai priklausymas
kuriai nors tautai. Ir čia randame pareigas bei privilegijas. Tarp jų
paminėtina tautos kalba, kultūra, vaikų auklėjimas, spauda, istorijos
paveldas ir t. t. Pagarbiai prisimenu Jono Jablonskio teiginį, kad
kalba yra didžiausias tautybės pažymys.
Bandydama įtikinti kitaip manančiuosius, jau kuris laikas ir
pakartotinai PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė teigia,
kad lietuviui Lietuvos pilietybė yra įgimta teisė, kurios niekas negali
atimti. Kai kurie jai prieštaraujantieji apie tokią teisę nėra
girdėję, bet tai nesvarbu. Dėl šventos ramybės su tuo galime
sutikti. Taip pat galime sutikti su jos teigimu, kad dvigubos
pilietybės klausimas nėra teisinis, bet politinis ir tereikia tik
valios jį sprendžiant. Tačiau žiūrėkime, kas vyksta realybėje. Daugeliu
atvejų Lietuvos piliečiai, dauguma lietuviai, palikę savo
kraštą, laikui bėgant priima kito krašto pilietybę ir
priimdami savo valia atsisako turėtos Lietuvos pilietybės. Lietuvos
pilietybės niekas iš jų neatima, jie patys jos atsisako.
Prisiminkime, kiek Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, balsuoja
Lietuvos Respublikos rinkimuose. Tik labai maža dalis. Kiek
prenumeruoja lietuvišką spaudą? Tik labai maža dalis. Kiek
leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas? Tik maža dalis. Pagarba
gražioms išimtims. Peršasi nemaloni išvada, kad
jiems dėl Lietuvos pilietybės ir lietuvybės nei šilta, nei
šalta. Padėtį kiek švelnina Lietuvoje palikti mažamečiai
vaikai ir giminės. Taip, padėtį švelnina, bet jos nepataiso. Vis
daugiau girdėti balsų, kad Lietuva tampa jų metiniu atostogų objektu,
kaip ir tūkstančiams kitataučių turistų. Išsigandus viliamasi,
kad išvykusieji ,,praregės” ir grįš į savo tėvynę.
Deja, per daugelį metų sutelkti sociologiniai duomenys rodo, kad tik
labai maža dalis emigrantų bei jų palikuonių grįžta į savo gimtąjį
kraštą, nesvarbu, jie buvo ekonominiai, politiniai ar
kultūriniai emigrantai. Taigi, reikia daryti nemalonią išvadą,
kad prieš vėją nepapūsi.
Gyvename vartotojų laikais, daug norų ir sprendimų yra diktuojama
dirbtinai sukeltų poreikių, nukreiptų į savo patogumą ir naudą.
Gyvename hedonistiniame pasaulyje, nors jam ir prieštarautume.
Prie hedonistinių polinkių reikia priskirti norą turėti du
automobilius, du namus (gyvenamąjį ir vasarnamį), maišelį pinigų
juodai dienai, keliones po egzotiškas šalis ir t. t.
Norėjimas įsigyti naują pilietybę neprarandant turimos taip pat tinka
čia minimiems polinkiams. Jeigu turima viena pilietybė ką nors gero
duoda, tai turėti dvi bus dar geriau. Tokia jau egoistinė nuostata.
Susirūpinusieji dėl Lietuvos tautos nykimo, prie jų priskirčiau ir A.
Siudiką, siūlo svarstyti, kaip išplėsti piliečių ratą, nes
Lietuvos demografinė statistika yra niūri. ,,Racionaliau būtų veikti tą
kryptimi, kuri padėtų išlaikyti Lietuvos gyventojų skaičių, o ne
jį mažinti”, – siūlo A. Siudika. Toliau jis kviečia
nedeginti tiltų tarp ne Lietuvoje gyvenančių piliečių ir valstybės.
,,Emigrantai Lietuvos nepamirš, o ryšį su Lietuva padės
išsaugoti piliečio statusas. Kodėl reikia atimti, jeigu galima
palikti?” – klausia jis. Iš tikrųjų klausimas turėtų
būti užduodamas tiems, kurie gundosi atsisakyti Lietuvos pilietybės,
kad taptų kito krašto piliečiais. Tas klausimas būtų toks:
,,Kodėl reikia Lietuvos pilietybės atsisakyti, jeigu galima ją
pasilaikyti gyventant už Lietuvos ribų?” Čia labai tinka G.
Aleksonio pastaba, kad Lietuvos pilietybę turintys žmonės gali ramiai
gyventi ir dirbti ne tik Europos Sąjungoje. ,,Kas nusprendžia, kad
patogiau būti tos šalies piliečiu, kur gyveni? Nereikėtų tokių
nei smerkti, nei apipilti lengvatomis – apdovanoti Lietuvos
pilietybe.”
Tas pats G. Aleknonis, Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo
ir politikos fakulteto dekanas, primena, kad Lietuvos geopolitinė
padėtis iš esmės nepasikeitė. ,,Ar esame pasirengę turėti
šimtą tūkstančių ‘dvigubų’ Lietuvos ir Rusijos
piliečių? Pakanka prisiminti Gruzijos karo pamokas ir Maskvos užsienio
politiką – ginti rusiakalbius artimajame užsienyje.”
Minėtas autorius dvigubos pilietybės svarstyme pirmiausia mato moralinį
klausimą, kažkuo panašų į daugpatystę. ,,Prisiekti galima ir du
kartus, tačiau iš karto kelių priesaikų laikytis neįmanoma. Kas
nusprendžia, kam iš tikrųjų ištikimas dvigubas pilietis
– Lietuvai, Amerikai ar Rusijai? Jeigu dvigubos pilietybės
siekiantys nesupranta, kur jie eina, kodėl juos stumiame į moralinį
akligatvį?” – klausia jis.
Kitame jau minėto ,,Draugo” 2010 m. birželio 17 d. numerio
rašinyje Ligija Tautkuvienė cituoja Gintautą Abarių: ,,Kartą
važiuodamas pro Perlojos miestelį užsukau prie Vytauto Didžiojo
paminklo, ant kurio buvo išlikęs užrašas: ‘Vytautai
Didysis, Tu būsi gyvas, kol bus gyvas bent vienas lietuvis!’...
Lietuva šiandien nėra vien tik nedidelis žemės lopinėlis prie
Baltijos jūros. Ji gyva visama pasaulyje, kur, anot poeto Bernardo
Brazdžionio, ‘lietuvis buriasi prie lietuvio ir gyva
širdis prie gyvos širdies’. Kai mes atveriame savo
širdis vienas kito užuojautai, pagalbai, padrąsinimui, mes esame
stiprūs ir nenugalimi!” Visa tai darydami neturėtume rūpintis,
kokią pilietybę ar pilietybes kas turi. Mus daugiau sieja tautybė, o ne
kišenėje ar rankinėje turimo paso spalva.