Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą – 4
JERONIMAS TAMKUTONIS
Adamkui apleidžiant prezidentūrą, padėtis Lietuvoje ir jos ateities
perspektyvos nėra gražios. Yra vieša paslaptis, kad dabartinė
Lietuva yra fizinis ir dvasinis ligonis, kuriam reikia nuolatinės ir
atidžios priežiūros. Lietuvai nereikia vadovo, kuris skraidytų nuo
Tokyo ligi Pietų Amerikos ir spręstų pasaulį užgulusias problemas
tarptautinėse konferencijose. Yra galimybių, kad didžiųjų valstybių
vadovai tas iškilusias problemas išspręs New Yorke,
Londone ar Davose be mūsų patarimų. Vietoj to Lietuvos vadovas turėtų
dažniau apsilankyti Skuode, Rokiškyje, Alytuje ir
Vilkaviškyje ir bandyti spręsti Lietuvos žmones užgulusias
problemas.
Nėra paslaptis, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie nori lengvai,
„vakarietiškai” gyventi kitų žmonių sąskaita. Tarp
jų yra politikų ir įvairių verslininkų, kurie, liaudiškai
tariant, „nori iššokti aukščiau
bambos”. Prezidento pareiga yra ne bandyti būti geru visiems, bet
visiems būti kuo teisingesniu ir sudrausminti
išsišokėlius.
Dabartinėje Lietuvoje švietimo ir sveikatos įstatymai yra
nuolatos kaitaliojami-reformuojami, tuo atimant iš piliečių taip
reikalingą perspektyvą ateičiai. Mokyklų vadovėliuose nėra pakankamo
aprašymo ir aiškinimo apie sovietinės okupacijos žalą,
jos būdus ir kolaborantų veiklą. Šiauriniuose Chicagos
priemiesčiuose, Skokie ir Niles, kurie yra tirštai apgyvendinti
žydų tautybės asmenų, žydų mokyklose apsilanko iš holokausto
nagų ištrūkę žmonės ir pasakoja mokiniams savo
išgyvenimus. Programos tikslas yra palaikyti visuomenėje
praėjusių laikų atmintį. Ar kažko panašaus negalima padaryti
Lietuvoje, subūrus tremtinius ir partizanus į panašią programą?
Beatostogaujant Lietuvoje, vieną vakarą sesuo atbėgus į kambarį
pranešė linksmą žinią – „Ateik pažiūrėti TV, laidoje
rodo lietuviškas dainas. To neteko matyti jau keletą
metų!” Deja, laidoje buvo rodomos senos kaimo moterėlės,
apsirengusios senoviškai, girgždančiais balsais dainuojančios
senovines dainas. Visa programa buvo pasityčiojimas, pajuoka iš
lietuviškų liaudies dainų.
Lietuvai reikia vadovo, kuris sugebėtų atskirti svajones nuo realybės,
kalbas nuo darbų; prezidento, kuris suprastų, kad pavojus iš
Rytų nėra tankų antplūdis, o nevykusi Lietuvos VSD veikla,
kontroliuojanti buvusių kolaborantų ir naujai pasamdytų lietuvių veiklą
rytų kaimyno naudai. Vadovo, kuris suprastų, kad lietuviškų
mokyklų uždarymas Vilniaus apskrityje ir politinės partijos narių
suvažiavimas Maskvoje yra svarbesni dalykai, negu tie, kurie yra
sprendžiami Davose, New Yorke ar Londone. Jis turėtų suprasti, kad,
žvelgiant iš Vakarų, Lietuvos prezidentas stovi ant pjedestalo,
pastatyto Sąjūdžio ir V. Landsbergio griaunant Sovietų Sąjungą.
* * *
Adamkus išeidamas iš prezidentūros, palieka Lietuvos
valstybę supančiotą dviem stipriais pančiais, kurių ji ateityje negalės
lengvai nusimesti. Išsilaisvinimas iš šių pančių
gali trukti dešimtmečius. Tų pančių užuomazga, metmenys jau
kūrėsi prieš jam ateinant į prezidentūrą, o per jo vadovavimo
laikotarpį niekieno nevaržomi žymiai sustiprėjo. Pančiai tapo
savotiškomis nuolatinėmis valstybės institucijomis. Jie pančioja
Lietuvos visuomenę ir stabo jos progresą į šviesesnę ateitį. Tie
pančiai yra Seimo rinkimų sistema ir nevaldoma žiniasklaida.
Pagal esamą tvarką, pusė Seimo narių nėra renkami visuomenės, o,
paprastai kalbant, jų vietos yra paleidžiamos į viešas
varžytines, kur piniguočiai gali nusipirkti pirmąsias vietas politinių
partijų sąrašuose. Taip patekę į Seimą seimūnai-aferistai nėra
pasiruošę valstybinėms pareigoms, savo planuose jie neturi
jokios vietos Lietuvos valstybės ir jos žmonių gerovei. Ši Seimo
rinkimų sistema yra vienas iš pagrindinių korupcijos židinių
valstybėje.
Žiniasklaidos uždėti pančiai nėra tokie aiškūs ar lengvai
nusakomi, bet savo veikla jie yra dar blogesnis stabdis Lietuvos
ateičiai. Korumpuota ir neatsakinga visuomenei, ji dangstosi gražiomis
vakarietiškomis, „demokratiškomis” etiketėmis
ir šūkiais bet, kaip sugautas vagis, visuomet moka save
pateisinti ir ginti savo „nekaltybę”. Kadangi spauda,
radijas ir televizija yra nepaprastai svarbūs dalykai visuomenėje ir
valstybėje, verta iš arčiau panagrinėti jų veiklą.
Žmogus elgiasi ir daro sprendimus remdamasis savo žinojimu. Jeigu jam
yra pateikiami blogi, iškraipyti ar netikri faktai ir duomenys,
negalima tikėtis, kad jis darytų teisingus sprendimus. Besilankant
Lietuvoje, esu daug kartų girdėjęs per radiją ir televiziją asmenis
kalbant ir tvirtinant, kad Šveicarijos bankuose V. Landsbergis
turi įdėjęs dideles sumas pinigų. Aišku, taip buvo kartojamas
užsakytas melas, paskleistas šmeižiančių asmenų.
Oficiali žiniasklaidos pareiga yra teisingai informuoti visuomenę, ją
auklėti ir vesti teisingu, doru keliu. Deja, besinaudodama
visiška laisve, ji yra patekusi į visišką leidėjų ir
vadybininkų kontrolę ir savivalę. Ji yra lengvai paperkama ir,
skleisdama užsakytą informaciją ir straipsnius, savo veikla
manipuliuoja visuomenės žiniomis ir nuomone.
Kiekviena ekonominė sritis ir žmonių profesija bando šalyje
įgyti privilegijų, specialių teisių. Gydytojai, teisėjai, mokytojai ir
žurnalistai nori gauti specialias teises savo profesijai ir,
aišku, didesnius atlyginimus. Iš visų profesijų
žurnalistai turi vieną, aiškų pranašumą. Jie savo rankose
laiko didžiulį garsiakalbį, kurio garsas pasiekia visus krašto
gyventojus. Deja, jie nepamiršta ir savo naudos – įžūliai
pulti bet kokias visuomenės pastangas jų profesiją šiek tiek
reguliuoti ir laikyti atsakinga už skleidžiamos informacijos tikrumą.
Žurnalistai visą savo veiklą pateisina nekalta teorija, kad visuomenė
turi teisę sužinoti tiesą. Pagal žiniasklaidą, ji viena visa tai žino
ir privalo tai viešai skelbti. Kas įvyksta, kai viena profesija
įgauna visišką laisvę krašte, mes matome, kas atsitiko su
bankininkų savivale JAV. Ji sukėlė didžiulę finansinę ir po to
atslinkusią ekonominę krizę. Bankininkai irgi turėjo sukūrę juos
pateisinančią, gražią teoriją. „Nevaržomi įstatymų finansai ir
rinka patys geriausiai save reguliuoja”, – toks buvo jų
pasiteisinimo šūkis ir teorija.
Geriausias rodiklis, kad Lietuvos žiniasklaida nėra atsakinga
visuomenei, netarnauja žmonių gerovei kelti ir yra manipuliuojama, yra
jos tvirtas nusistatymas prieš progresinių ir nekilnojamo turto
mokesčių įvedimą. Ji visokiais nepagrįstais, o kartais net juokingais
argumentais kvailina visuomenę ir bando ją įtikinti, kad tokių mokesčių
įvedimas būtų lygus paties dangaus užgriuvimui ant Lietuvos žmonių
galvų. Ji nenori pranešti, kad pažangiausios Vakarų valstybės,
tokios kaip Vokietija, Olandija, Danija, Švedija,
Šveicarija, JAV, Kanada, jau seniai turi įsivedusios tokius
mokesčius. Tokių mokesčių nebuvimas Lietuvoje ne tik mažina valstybės
pajamas, bet ir veda visuomenę prie didesnės socialinės gyventojų
atskirties ir vidurinės klasės slopinimo. Neabejotinai tai yra kelias
atgal prie buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės socialinės prarajos
atkūrimo, kada valstybėje buvo tik dvi žmonių klasės – bajorai ir
baudžiauninkai.
Lietuvos žmonėms nereikia skrajojančio ,,povo”, jiems reikia
darbo pelytės, kuri rūpintųsi iškilusia socialine žmonių
atskirtimi, naujų darbo vietų steigimu ir iškilusiais
švietimo ar sveikatos reikalais. Vietoj artimos bičiulystės su
istoriškai klaidžiojančia ir atsilikusia Lenkija atkreipti
daugiau dėmesio į bendro likimo drauges – Latviją ir Estiją, taip
pat į Skandinavijos kraštus.
Kaip jau minėta anksčiau, istoriniu atžvilgiu didžiausias prezidento
Adamkaus minusas yra tautinis auklėjimo slopinimas mokyklose,
pakeičiant jį kosmopolitiška „pilietiškumo”
sąvoka. Lietuvai įstojus į ES ir lietuviams plūstant į visas pasaulio
šalis, tai sudaro dar didesnį nuostolį tautos ateičiai.
Žiniasklaidos palikimas jos pačios kontrolei yra didelė žala visuomenei
ir tautai. Be mažų išimčių, ji pavirto nekontroliuojama,
griaunančia jėga visuomenėje ir valstybėje.
Su gailesčiu tenka pripažinti, kad Amerikos lietuvių lūkesčiai ir
viltys, sudėtos į Adamkaus prezidentavimą, pradingo. Jos pradingo be
pėdsakų, kaip „Baltaragio malūno” obuolmušiai žirgai.
Pabaiga