Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą – 4

JERONIMAS TAMKUTONIS


Adamkui apleidžiant prezidentūrą, padėtis Lietuvoje ir jos ateities perspektyvos nėra gražios. Yra vieša paslaptis, kad dabartinė Lietuva yra fizinis ir dvasinis ligonis, kuriam reikia nuolatinės ir atidžios priežiūros. Lietuvai nereikia vadovo, kuris skraidytų nuo Tokyo ligi Pietų Amerikos ir spręstų pasaulį užgulusias problemas tarptautinėse konferencijose. Yra galimybių, kad didžiųjų valstybių vadovai tas iškilusias problemas išspręs New Yorke, Londone ar Davose be mūsų patarimų. Vietoj to Lietuvos vadovas turėtų dažniau apsilankyti Skuode, Rokiškyje, Alytuje ir Vilkaviškyje ir bandyti spręsti Lietuvos žmones užgulusias problemas.

Nėra paslaptis, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie nori lengvai, „vakarietiškai” gyventi kitų žmonių sąskaita. Tarp jų yra politikų ir įvairių verslininkų, kurie, liaudiškai tariant, „nori iššokti aukščiau bambos”. Prezidento pareiga yra ne bandyti būti geru visiems, bet visiems būti kuo teisingesniu ir sudrausminti išsišokėlius.

Dabartinėje Lietuvoje švietimo ir sveikatos įstatymai yra nuolatos kaitaliojami-reformuojami, tuo atimant iš piliečių taip reikalingą perspektyvą ateičiai. Mokyklų vadovėliuose nėra pakankamo aprašymo ir aiškinimo apie sovietinės okupacijos žalą, jos būdus ir kolaborantų veiklą. Šiauriniuose Chicagos priemiesčiuose, Skokie ir Niles, kurie yra tirštai apgyvendinti žydų tautybės asmenų, žydų mokyklose apsilanko iš holokausto nagų ištrūkę žmonės ir pasakoja mokiniams savo išgyvenimus. Programos tikslas yra palaikyti visuomenėje praėjusių laikų atmintį. Ar kažko panašaus negalima padaryti Lietuvoje, subūrus tremtinius ir partizanus į panašią programą?

Beatostogaujant Lietuvoje, vieną vakarą sesuo atbėgus į kambarį pranešė linksmą žinią – „Ateik pažiūrėti TV, laidoje rodo lietuviškas dainas. To neteko matyti jau keletą metų!” Deja, laidoje buvo rodomos senos kaimo moterėlės, apsirengusios senoviškai, girgždančiais balsais dainuojančios senovines dainas. Visa programa buvo pasityčiojimas, pajuoka iš lietuviškų liaudies dainų.

Lietuvai reikia vadovo, kuris sugebėtų atskirti svajones nuo realybės, kalbas nuo darbų; prezidento, kuris suprastų, kad pavojus iš Rytų nėra tankų antplūdis, o nevykusi Lietuvos VSD veikla, kontroliuojanti buvusių kolaborantų ir naujai pasamdytų lietuvių veiklą rytų kaimyno naudai. Vadovo, kuris suprastų, kad lietuviškų mokyklų uždarymas Vilniaus apskrityje ir politinės partijos narių suvažiavimas Maskvoje yra svarbesni dalykai, negu tie, kurie yra sprendžiami Davose, New Yorke ar Londone. Jis turėtų suprasti, kad, žvelgiant iš Vakarų, Lietuvos prezidentas stovi ant pjedestalo, pastatyto Sąjūdžio ir V. Landsbergio griaunant Sovietų Sąjungą.
* * *
Adamkus išeidamas iš prezidentūros, palieka Lietuvos valstybę supančiotą dviem stipriais pančiais, kurių ji ateityje negalės lengvai nusimesti. Išsilaisvinimas iš šių pančių gali trukti dešimtmečius. Tų pančių užuomazga, metmenys jau kūrėsi prieš jam ateinant į prezidentūrą, o per jo vadovavimo laikotarpį niekieno nevaržomi žymiai sustiprėjo. Pančiai tapo savotiškomis nuolatinėmis valstybės institucijomis. Jie pančioja Lietuvos visuomenę ir stabo jos progresą į šviesesnę ateitį. Tie pančiai yra Seimo rinkimų sistema ir nevaldoma žiniasklaida.

Pagal esamą tvarką, pusė Seimo narių nėra renkami visuomenės, o, paprastai kalbant, jų vietos yra paleidžiamos į viešas varžytines, kur piniguočiai gali nusipirkti pirmąsias vietas politinių partijų sąrašuose. Taip patekę į Seimą seimūnai-aferistai nėra pasiruošę valstybinėms pareigoms, savo planuose jie neturi jokios vietos Lietuvos valstybės ir jos žmonių gerovei. Ši Seimo rinkimų sistema yra vienas iš pagrindinių korupcijos židinių valstybėje.

Žiniasklaidos uždėti pančiai nėra tokie aiškūs ar lengvai nusakomi, bet savo veikla jie yra dar blogesnis stabdis Lietuvos ateičiai. Korumpuota ir neatsakinga visuomenei, ji dangstosi gražiomis vakarietiškomis, „demokratiškomis” etiketėmis ir šūkiais bet, kaip sugautas vagis, visuomet moka save pateisinti ir ginti savo „nekaltybę”. Kadangi spauda, radijas ir televizija yra nepaprastai svarbūs dalykai visuomenėje ir valstybėje, verta iš arčiau panagrinėti jų veiklą.

Žmogus elgiasi ir daro sprendimus remdamasis savo žinojimu. Jeigu jam yra pateikiami blogi, iškraipyti ar netikri faktai ir duomenys, negalima tikėtis, kad jis darytų teisingus sprendimus. Besilankant Lietuvoje, esu daug kartų girdėjęs per radiją ir televiziją asmenis kalbant ir tvirtinant, kad Šveicarijos bankuose V. Landsbergis turi įdėjęs dideles sumas pinigų. Aišku, taip buvo kartojamas užsakytas melas, paskleistas šmeižiančių asmenų.

Oficiali žiniasklaidos pareiga yra teisingai informuoti visuomenę, ją auklėti ir vesti teisingu, doru keliu. Deja, besinaudodama visiška laisve, ji yra patekusi į visišką leidėjų ir vadybininkų kontrolę ir savivalę. Ji yra lengvai paperkama ir, skleisdama užsakytą informaciją ir straipsnius, savo veikla manipuliuoja visuomenės žiniomis ir nuomone.

Kiekviena ekonominė sritis ir žmonių profesija bando šalyje įgyti privilegijų, specialių teisių. Gydytojai, teisėjai, mokytojai ir žurnalistai nori gauti specialias teises savo profesijai ir, aišku, didesnius atlyginimus. Iš visų profesijų žurnalistai turi vieną, aiškų pranašumą. Jie savo rankose laiko didžiulį garsiakalbį, kurio garsas pasiekia visus krašto gyventojus. Deja, jie nepamiršta ir savo naudos – įžūliai pulti bet kokias visuomenės pastangas jų profesiją šiek tiek reguliuoti ir laikyti atsakinga už skleidžiamos informacijos tikrumą. Žurnalistai visą savo veiklą pateisina nekalta teorija, kad visuomenė turi teisę sužinoti tiesą. Pagal žiniasklaidą, ji viena visa tai žino ir privalo tai viešai skelbti. Kas įvyksta, kai viena profesija įgauna visišką laisvę krašte, mes matome, kas atsitiko su bankininkų savivale JAV. Ji sukėlė didžiulę finansinę ir po to atslinkusią ekonominę krizę. Bankininkai irgi turėjo sukūrę juos pateisinančią, gražią teoriją. „Nevaržomi įstatymų finansai ir rinka patys geriausiai save reguliuoja”, – toks buvo jų pasiteisinimo šūkis ir teorija.

Geriausias rodiklis, kad Lietuvos žiniasklaida nėra atsakinga visuomenei, netarnauja žmonių gerovei kelti ir yra manipuliuojama, yra jos tvirtas nusistatymas prieš progresinių ir nekilnojamo turto mokesčių įvedimą. Ji visokiais nepagrįstais, o kartais net juokingais argumentais kvailina visuomenę ir bando ją įtikinti, kad tokių mokesčių įvedimas būtų lygus paties dangaus užgriuvimui ant Lietuvos žmonių galvų. Ji nenori pranešti, kad pažangiausios Vakarų valstybės, tokios kaip Vokietija, Olandija, Danija, Švedija, Šveicarija, JAV, Kanada, jau seniai turi įsivedusios tokius mokesčius. Tokių mokesčių nebuvimas Lietuvoje ne tik mažina valstybės pajamas, bet ir veda visuomenę prie didesnės socialinės gyventojų atskirties ir vidurinės klasės slopinimo. Neabejotinai tai yra kelias atgal prie buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės socialinės prarajos atkūrimo, kada valstybėje buvo tik dvi žmonių klasės – bajorai ir baudžiauninkai.

Lietuvos žmonėms nereikia skrajojančio ,,povo”, jiems reikia darbo pelytės, kuri rūpintųsi iškilusia socialine žmonių atskirtimi, naujų darbo vietų steigimu ir iškilusiais švietimo ar sveikatos reikalais. Vietoj artimos bičiulystės su istoriškai klaidžiojančia ir atsilikusia Lenkija atkreipti daugiau dėmesio į bendro likimo drauges – Latviją ir Estiją, taip pat į Skandinavijos kraštus.

Kaip jau minėta anksčiau, istoriniu atžvilgiu didžiausias prezidento Adamkaus minusas yra tautinis auklėjimo slopinimas mokyklose, pakeičiant jį kosmopolitiška „pilietiškumo” sąvoka. Lietuvai įstojus į ES ir lietuviams plūstant į visas pasaulio šalis, tai sudaro dar didesnį nuostolį tautos ateičiai. Žiniasklaidos palikimas jos pačios kontrolei yra didelė žala visuomenei ir tautai.  Be mažų išimčių, ji pavirto nekontroliuojama, griaunančia jėga visuomenėje ir valstybėje.

Su gailesčiu tenka pripažinti, kad Amerikos lietuvių lūkesčiai ir viltys, sudėtos į Adamkaus prezidentavimą, pradingo. Jos pradingo be pėdsakų, kaip „Baltaragio malūno” obuolmušiai žirgai.

Pabaiga