V. Adamkus – didelis mažos valstybės prezidentas

ZENONAS V. REKAŠIUS

Berods, Prancūzijos prezidentas kažkada patarė mažos Lietuvos prezidentui patylėti, kai kalba didieji. Arogantiškoji Vakarų Europa buvo sovietų pripratinta prie blogų papročių: kad tyli ne tik iš Europos žemėlapių išbraukta Lietuva, kad už visą Rytų Europą kalba didžioji Sovietų Sąjunga.

Patarimu prez. Valdas Adamkus nepasinaudojo. Atstovaudamas Lietuvai tarpvalstybiniuose susitikimuose jis laikėsi taip, lyg būtų didelės valstybės prezidentas. Ta prasme jį ir pavadinau dideliu mažos valstybės prezidentu.

Kai kas Lietuvoje jam dėl to priekaištavo, bet, manau, kad tokia laikysena buvo teisinga. Ypač tai išryškėjo, kai Vakarų Europos didžiosios valstybės tyliai ir nesėkmingai ieškojo būdų ir priemonių, kaip sustabdyti rusų agresiją Gruzijoje. Tuo tarpu V. Adamkaus iniciatyva trijų mažųjų Rytų Europos valstybių prezidentai, nuvykę į Tbilisi, privertė sustabdyti ten besiartinančius Rusijos tankus.

Lietuva – parlamentinė respublika. Nors formaliai prezidentas yra valstybės vadovas, jo konstitucinės galios yra gan ribotos: jis vadovauja krašto gynybai ir užsienio politikai. Jis gali vetuoti Seimo priimtus įstatymus, bet Seimas 3/5 balsų dauguma gali jo veto atmesti.

* * *

1990 metais atgaudama nepriklausomybę Lietuva paveldėjo labai nedėkingą geopolitinę padėtį: rytuose – imperinių tradicijų pamiršti nelinkusi Rusija, vakaruose – tos pačios Rusijos kolonija Kaliningradas. Tolimesnėje perspektyvoje Lietuvos laukė iš dviejų pusių apsuptos, pusiau nepriklausomos „artimo užsienio” respublikos likimas. Apsaugoti nuo tokio likimo galėjo tik narystė Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto gynybos organizacijoje NATO. Tačiau ten patekti kliudė dar ir prieškario išlikę blogi santykiai su Lenkija. V. Adamkaus vadovaujama Lietuvos užsienio politika per palyginti trumpą laiką pasiekė to, ko nesitikėjo net dideli optimistai – Lenkija iš didžiausio Lietuvos priešo virto pagrindiniu jos sąjungininku Europoje. Po to sekė du didžiausi Lietuvos užsienio politikos tikslai – narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Tuo pačiu išsisprendė ir lenkų tautinės mažumos, kuri atgaunant nepriklausomybę Šalčininkų rajone reikalavo autonomijos ar net bandė atsiskirti nuo Lietuvos, problema. Tai labai vaizdžiai parodė paskutiniai rinkimai, kur į Lietuvos prezidentus kandidatavo ir lenkų rinkiminės akcijos kandidatas, o rinkimai praėjo be jokio incidento.

Užsienio politika, be jokios abejonės, buvo sėkmingiausia prezidento Adamkaus veiklos sritis. Ne tokia sėkminga buvo prezidento vidaus politika. Tačiau ir čia buvo svarbių, nors ir ne visada lengvai pastebimų rezultatų ir poslinkių. Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad V. Adamkus ne tik pats griežtai laikėsi, bet ir iš kitų reikalavo laikytis pagrindinių vakarietiškos liberalios demokratijos principų, tokių kaip nekaltumo prielaida, spaudos laisvė, ištikimybė Konstitucijai. Tokios jo laikysenos svarbą demokratinės santvarkos išsaugojimui iliustruoja neseniai įvykęs konfliktas su Seimu dėl prezidento konstitucinių teisių nepaisymo. Prezidentui sulaukus palankaus sprendimo Konstituciniame Teisme, Seime pasigirdo siūlymų Konstitucinį Teismą panaikinti, jo funkcijas perduodant Aukščiausiajam teismui. Šitokie bandymai susidoroti su nepalankiais Konstitucinio Teismo sprendimais sunkiai įsivaizduojami ilgesnes demokratijos tradicijas turinčiuose parlamentuose. Todėl vakarietiška V. Adamkaus patirtis buvo labai pravarti, norint išsaugoti demokratiją nuo pavojaus tapti daugumos diktatūra.

Daug priekaištų prez. Adamkus susilaukdavo už tai, kad nediskriminuodavo kandidatų į valstybės tarnybą su komunistine praeitimi. Susilaukdavo priekaištų net ir dėl kandidatų tėvų politinių nuodėmių, tačiau jis tvirtai laikėsi principo, kad kiekvienas atsako tik už savo, bet ne už tėvų ar giminių veiksmus. Tačiau turbūt daugiausia priekaištų prez. Adamkus susilaukė dėl milicijos generolo M. Misiukonio apdovanojimo valstybės ordinu už nuopelnus atkuriant nepriklausomybę. Kalbama, kad M. Misiukonis anksčiau yra buvęs KGB pulkininkas ir prisidėjęs prie Lietuvos partizanų sąjūdžio likvidavimo. Tačiau Aukščiausiajai Tarybai skelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą gen. Misiukonis atsisakė vykdyti Maskvos nurodymus, žinodamas, kad už tai jam gresia mirties bausmė. Tokiu būdu Lietuvos pusėje liko ir jo vadovaujama milicija, sulaikiusi Maskvą nuo masinio ginkluotų jėgų panaudojimo visoje Lietuvoje taip, kaip jos buvo panaudotos Vilniuje prie Seimo rūmų ir prie Televizijos bokšto. Manau, kad šiuo atveju prezidentas padarė teisingą moralinį sprendimą: jeigu anuo Lietuvai labai kritišku metu M. Misiukonis buvo reikalingas ir priimtinas, tai dabar valstybė neturi moralinės teisės jo laikyti antros ar trečios rūšies piliečiu.

 Prieš porą metų neaiškiomis aplinkybėmis Gudijoje žuvo Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas Vytautas Pociūnas. Gudijos prokuratūra nusprendė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Tokias pat išvadas padarė ir Lietuvos prokuratūra. Daug kas spėlioja, kad V. Pociūnas galėjo būti kažkieno nužudytas ir reikalauja, kad prokuratūra atnaujintų tyrimą. Demokratinėje valstybėje visuomenė turi teisę abejoti valdžios sprendimais ir reikalauti juos peržiūrėti. Demonstracijomis buvo bandoma paveikti ir prezidentą, kad jis priverstų prokuratūrą pakeisti sprendimą. Tačiau V. Adamkus atsisakė daryti įtaką, kad ši pakeistų sprendimą, nes tai prieštarautų valdžios galių atskyrimo principui, kuris Lietuvos Konstitucijoje įrašytas taip: „Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.” Vakarų politinėje kultūroje toks prezidento dėmesys konstitucijai būtų normalus, tačiau Lietuvoje pasigirdo aiškinimų, kad krašte nebėra demokratijos, kad valdžią užgrobė kažkoks valstybininkų klanas, kad prezidentas yra klano belaisvis, kad jis trukdo Seimui gauti slaptą operatyvinę informaciją apie VSD, kuris kažkaip yra susietas su V. Pociūno žūtimi.

 Kodėl apie tai rašau? Todėl kad ramybės neduoda klausimas, kas atsitiko, kad beveik visą laiką buvęs populiariausias politikas pačioje savo politinės karjeros pabaigoje tapo kritikos, priekaištų ir net šmeižtų taikiniu? Ir kodėl dabar atsirado siūlymų Lietuvai iš viso atsisakyti prezidento institucijos, tokiu būdu Seimui paliekant ne tik įstatymų leidybą, bet ir vadovavimą valstybei?

Laisvos, demokratinės valstybės sveikoje visuomenėje tokių reiškinių po 18-kos nepriklausomo gyvenimo metų neturėtų būti. Tai politinių ligų požymiai, tik jų židinių reikia ieškoti ne prezidentūroje, o Seime. Kokie tie požymiai? Jų daug. Paminėsiu tris, man daugiausia rūpesčio keliančius.

Alkoholizmas. Ne prezidentas, o Seimas po nepriklausomybės atkūrimo priėmė tokius palankius alkoholizmui plisti įstatymus, kad tapome didžiausi Europos alkoholikai.

Emigracija, tampanti masiniu bėgimu iš Lietuvos. Ieškant ne tik darbo ir duonos, bet ir teisingesnės visuomenės.

Korupcija, požymis valstybės, kurios įstatymai leidžia nesąžiningiems valdininkams nesunkiai išvengti bausmės.

Manau, jog šitie požymiai rodo, kad reikia tobulinti įstatymus ir jų priežiūrą. Parlamentinėje demokratijoje, kokia yra Lietuva, tai yra Seimo ir jo pasitikėjimą turinčios vyriausybės pareiga. O neužtarnauti priekaištai kadenciją baigiančiam prezidentui tėra kai kurių seimūnų pastangos nukreipti dėmesį nuo savo pačių darbo trūkumų.