V. Adamkus – didelis mažos valstybės prezidentas
ZENONAS V. REKAŠIUS
Berods, Prancūzijos prezidentas kažkada patarė mažos Lietuvos
prezidentui patylėti, kai kalba didieji. Arogantiškoji Vakarų
Europa buvo sovietų pripratinta prie blogų papročių: kad tyli ne tik
iš Europos žemėlapių išbraukta Lietuva, kad už visą Rytų
Europą kalba didžioji Sovietų Sąjunga.
Patarimu prez. Valdas Adamkus nepasinaudojo. Atstovaudamas Lietuvai
tarpvalstybiniuose susitikimuose jis laikėsi taip, lyg būtų didelės
valstybės prezidentas. Ta prasme jį ir pavadinau dideliu mažos
valstybės prezidentu.
Kai kas Lietuvoje jam dėl to priekaištavo, bet, manau, kad tokia
laikysena buvo teisinga. Ypač tai išryškėjo, kai Vakarų
Europos didžiosios valstybės tyliai ir nesėkmingai ieškojo būdų
ir priemonių, kaip sustabdyti rusų agresiją Gruzijoje. Tuo tarpu V.
Adamkaus iniciatyva trijų mažųjų Rytų Europos valstybių prezidentai,
nuvykę į Tbilisi, privertė sustabdyti ten besiartinančius Rusijos
tankus.
Lietuva – parlamentinė respublika. Nors formaliai prezidentas yra
valstybės vadovas, jo konstitucinės galios yra gan ribotos: jis
vadovauja krašto gynybai ir užsienio politikai. Jis gali vetuoti
Seimo priimtus įstatymus, bet Seimas 3/5 balsų dauguma gali jo veto
atmesti.
* * *
1990 metais atgaudama nepriklausomybę Lietuva paveldėjo labai nedėkingą
geopolitinę padėtį: rytuose – imperinių tradicijų pamiršti
nelinkusi Rusija, vakaruose – tos pačios Rusijos kolonija
Kaliningradas. Tolimesnėje perspektyvoje Lietuvos laukė iš
dviejų pusių apsuptos, pusiau nepriklausomos „artimo
užsienio” respublikos likimas. Apsaugoti nuo tokio likimo galėjo
tik narystė Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto gynybos
organizacijoje NATO. Tačiau ten patekti kliudė dar ir prieškario
išlikę blogi santykiai su Lenkija. V. Adamkaus vadovaujama
Lietuvos užsienio politika per palyginti trumpą laiką pasiekė to, ko
nesitikėjo net dideli optimistai – Lenkija iš didžiausio
Lietuvos priešo virto pagrindiniu jos sąjungininku Europoje. Po
to sekė du didžiausi Lietuvos užsienio politikos tikslai –
narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Tuo pačiu išsisprendė ir
lenkų tautinės mažumos, kuri atgaunant nepriklausomybę
Šalčininkų rajone reikalavo autonomijos ar net bandė atsiskirti
nuo Lietuvos, problema. Tai labai vaizdžiai parodė paskutiniai
rinkimai, kur į Lietuvos prezidentus kandidatavo ir lenkų rinkiminės
akcijos kandidatas, o rinkimai praėjo be jokio incidento.
Užsienio politika, be jokios abejonės, buvo sėkmingiausia prezidento
Adamkaus veiklos sritis. Ne tokia sėkminga buvo prezidento vidaus
politika. Tačiau ir čia buvo svarbių, nors ir ne visada lengvai
pastebimų rezultatų ir poslinkių. Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad V.
Adamkus ne tik pats griežtai laikėsi, bet ir iš kitų reikalavo
laikytis pagrindinių vakarietiškos liberalios demokratijos
principų, tokių kaip nekaltumo prielaida, spaudos laisvė,
ištikimybė Konstitucijai. Tokios jo laikysenos svarbą
demokratinės santvarkos išsaugojimui iliustruoja neseniai įvykęs
konfliktas su Seimu dėl prezidento konstitucinių teisių nepaisymo.
Prezidentui sulaukus palankaus sprendimo Konstituciniame Teisme, Seime
pasigirdo siūlymų Konstitucinį Teismą panaikinti, jo funkcijas
perduodant Aukščiausiajam teismui. Šitokie bandymai
susidoroti su nepalankiais Konstitucinio Teismo sprendimais sunkiai
įsivaizduojami ilgesnes demokratijos tradicijas turinčiuose
parlamentuose. Todėl vakarietiška V. Adamkaus patirtis buvo
labai pravarti, norint išsaugoti demokratiją nuo pavojaus tapti
daugumos diktatūra.
Daug priekaištų prez. Adamkus susilaukdavo už tai, kad
nediskriminuodavo kandidatų į valstybės tarnybą su komunistine
praeitimi. Susilaukdavo priekaištų net ir dėl kandidatų tėvų
politinių nuodėmių, tačiau jis tvirtai laikėsi principo, kad kiekvienas
atsako tik už savo, bet ne už tėvų ar giminių veiksmus. Tačiau turbūt
daugiausia priekaištų prez. Adamkus susilaukė dėl milicijos
generolo M. Misiukonio apdovanojimo valstybės ordinu už nuopelnus
atkuriant nepriklausomybę. Kalbama, kad M. Misiukonis anksčiau yra
buvęs KGB pulkininkas ir prisidėjęs prie Lietuvos partizanų sąjūdžio
likvidavimo. Tačiau Aukščiausiajai Tarybai skelbiant Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimą gen. Misiukonis atsisakė vykdyti Maskvos
nurodymus, žinodamas, kad už tai jam gresia mirties bausmė. Tokiu būdu
Lietuvos pusėje liko ir jo vadovaujama milicija, sulaikiusi Maskvą nuo
masinio ginkluotų jėgų panaudojimo visoje Lietuvoje taip, kaip jos buvo
panaudotos Vilniuje prie Seimo rūmų ir prie Televizijos bokšto.
Manau, kad šiuo atveju prezidentas padarė teisingą moralinį
sprendimą: jeigu anuo Lietuvai labai kritišku metu M. Misiukonis
buvo reikalingas ir priimtinas, tai dabar valstybė neturi moralinės
teisės jo laikyti antros ar trečios rūšies piliečiu.
Prieš porą metų neaiškiomis aplinkybėmis Gudijoje
žuvo Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas Vytautas Pociūnas.
Gudijos prokuratūra nusprendė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas.
Tokias pat išvadas padarė ir Lietuvos prokuratūra. Daug kas
spėlioja, kad V. Pociūnas galėjo būti kažkieno nužudytas ir reikalauja,
kad prokuratūra atnaujintų tyrimą. Demokratinėje valstybėje visuomenė
turi teisę abejoti valdžios sprendimais ir reikalauti juos peržiūrėti.
Demonstracijomis buvo bandoma paveikti ir prezidentą, kad jis priverstų
prokuratūrą pakeisti sprendimą. Tačiau V. Adamkus atsisakė daryti
įtaką, kad ši pakeistų sprendimą, nes tai prieštarautų
valdžios galių atskyrimo principui, kuris Lietuvos Konstitucijoje
įrašytas taip: „Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra
nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.” Vakarų politinėje
kultūroje toks prezidento dėmesys konstitucijai būtų normalus, tačiau
Lietuvoje pasigirdo aiškinimų, kad krašte nebėra
demokratijos, kad valdžią užgrobė kažkoks valstybininkų klanas, kad
prezidentas yra klano belaisvis, kad jis trukdo Seimui gauti slaptą
operatyvinę informaciją apie VSD, kuris kažkaip yra susietas su V.
Pociūno žūtimi.
Kodėl apie tai rašau? Todėl kad ramybės neduoda klausimas,
kas atsitiko, kad beveik visą laiką buvęs populiariausias politikas
pačioje savo politinės karjeros pabaigoje tapo kritikos,
priekaištų ir net šmeižtų taikiniu? Ir kodėl dabar
atsirado siūlymų Lietuvai iš viso atsisakyti prezidento
institucijos, tokiu būdu Seimui paliekant ne tik įstatymų leidybą, bet
ir vadovavimą valstybei?
Laisvos, demokratinės valstybės sveikoje visuomenėje tokių
reiškinių po 18-kos nepriklausomo gyvenimo metų neturėtų būti.
Tai politinių ligų požymiai, tik jų židinių reikia ieškoti ne
prezidentūroje, o Seime. Kokie tie požymiai? Jų daug. Paminėsiu tris,
man daugiausia rūpesčio keliančius.
Alkoholizmas. Ne prezidentas, o Seimas po nepriklausomybės atkūrimo
priėmė tokius palankius alkoholizmui plisti įstatymus, kad tapome
didžiausi Europos alkoholikai.
Emigracija, tampanti masiniu bėgimu iš Lietuvos. Ieškant ne tik darbo ir duonos, bet ir teisingesnės visuomenės.
Korupcija, požymis valstybės, kurios įstatymai leidžia nesąžiningiems valdininkams nesunkiai išvengti bausmės.
Manau, jog šitie požymiai rodo, kad reikia tobulinti įstatymus
ir jų priežiūrą. Parlamentinėje demokratijoje, kokia yra Lietuva, tai
yra Seimo ir jo pasitikėjimą turinčios vyriausybės pareiga. O
neužtarnauti priekaištai kadenciją baigiančiam prezidentui tėra
kai kurių seimūnų pastangos nukreipti dėmesį nuo savo pačių darbo
trūkumų.