Adelė Dirsytė sugrįžta pas mus!dirsyte

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Prieš daugel metų buvo sukurtas filmas apie Kristaus sugrįžimą į vieno Amerikos didmiesčio rajoną. Filmas rodo, kad pasklido gandas apie jo sugrįžimą. Tai išgirdę visi apylinkės gyventojai pradėjo savo rajoną gražinti, rinkti šiukšles, šluoti sudužusių butelių šukes, sodinti gėles, ravėti darželius. Belaukdami Kristaus apsilankymo, nejučiomis žmonėms pradėjo vienas su kitu gražiau bendrauti ir vienas kitam daugiau padėti, nes norėjo pasipuikuoti prieš Kristų. Po kiek laiko skeptikai ėmė vis garsiau kalbėti, kad Kristaus atėjimas yra tik kažkieno sugalvota istorija. Tuo tarpu tikintieji patys suprato, kad Kristus jau sugrįžo, ir tas jo sugrįžimas aiškiai matėsi gyvenamojo rajono atsigavime, augančioje žmonių meilėje vienas kitam.

Bet kokią dieną, kad ir šią, galime paskleisti žinią, kad Adelė Dirsytė grįžta pas mus. O gal ji jau grįžo? Prieš keletą metų kartu su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi ne vienas meldėmės: ,,Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir pamokančiu pavyzdžiu artimui. Viešpatie, suteik malonę, kad mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimą paliudijusi kankinyste, galėtų tapti mūsų užtarėja Danguje.” Ateitininkių korporacijos ,,Giedra” pastangomis A. Dirsytė sugrįžo pas mus jos prisiminimui bei pagerbimui suruoštame minėjime, įvykusiame š. m. birželio 27 d. Pasaulio lietuvių centre, Lemont, Illinois.

A. Dirsytė, kartu su kitais tvirčiausiais lietuvių tautos sūnumis ir dukterimis, prof. Onos Voverienės žodžiais tariant, simbolizuoja lietuvių tautos dvasios stiprybę, jos gebėjimą išsaugoti amžinąsias mūsų tautos dvasines vertybes – tikėjimą, meilę savo Tėvynei, pareigos ir ištikimybės jausmą jai, kultūrą, tradicijas ir papročius, vienybę, gailestingumą ir atjautimą nelaisvėje, troškimą šviestis ir mokytis. A. Dirsytė buvo viena iš tų mokytojų, dėl kurios tremtiniai išliko dvasiškai nesužlugdyti, atrado jėgų baisiausiomis buitinėmis sąlygomis išaugoti viltį išlikti.

Pasaulyje išgarsėjusi A. Dirsytė tokio pripažinimo susilaukė po mirties. Ji išgarsėjo savo ranka parašyta maldaknyge ,,Marija, gelbėk mus”. Knygelės data 1953 m. vasario 16 d. Jai talkino trys tremtinės: Valė su piešinėliu, Levutė su viršelio klijavimu ir Lionė su paruošimu. 2000 m. kovo mėnesį 114 lietuvių buvo įtraukta į kankinių sąrašą, kuris papildė XX amžiaus martirologiją. Tame sąraše yra ir A. Dirsytė. Kalbama apie A. Dirsytės beatifikacijos bylos galimybes.

Krikščionė pasaulietė mokytoja A. Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje, Kėdainių apskrityje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Mirus tėvui, vėliau netekus ir brolio paramos, A. Dirsytė buvo priversta studijas nutraukti. Kurį laiką dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, rūpinosi našlaičiais ir vargšais, rašė straipsnius ir religinę poeziją. Dalyvavo ateitininkų veikloje. Tik 1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete gavo aukštojo mokslo diplomą. Prasidėjus sovietų okupacijai dirbo mokytoja Vilniaus mergaičių gimnazijoje. 1946 m. sovietų saugumo suimta ir nuteista 10 metų kalėti lageryje. Didžiąją tremties dalį praleido Kolymoje. 1953 m. sunkiausiomis tremties sąlygomis parašė maldaknygę ,,Marija, gelbėk mus”, kuri, vėliau nelegaliai išsiųsta į Vakarus, buvo išversta į daugelį užsienio kalbų. A. Dirsytė, sulaukusi 46 metų amžiaus, mirė neaiškiomis aplinkybėmis 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovske.

Po maždaug 50 metų nuo jos mirties Šiaurės Amerikos ateitininkai panoro sužinoti jos laidojimo vietą. Tuo tikslu buvo paruoštos trys peticijos – Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo pirmininkui ir Ministrui pirmininkui. Peticijos buvo platinamos ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir Lietuvoje bei kitur. Viso susilaukta apie 10,000 parašų. Po ilgų delsimų pagaliau buvo gautas trumpas atsakymas iš Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos, kad duomenų apie A. Dirsytės laidojimo vietą nerasta.

Reikia manyti, kad daugelis yra bent kiek susipažinę su taip vadinamos Sibiro maldaknygės turiniu. Vienos maldaknygės laidos įvade tėvas Leonardas, OFM teigia, kad maldaknygė atskleidžia mums didžiosios dvasios gelmes, meilės ir kančios paslaptį. ,,Šioje Sibiro lietuvių maldų knygelėje itin žymus atsidavimas Viešpaties valiai, meilė artimui, neišskiriant nė priešo, noras kančia prisidėti prie laimingo savo tautos rytojaus. Klusniai priimami iš Dievo rankos visi bandymai, maldaujama jėgų sau bei dvasinių pavojų ištiktiems broliams.” Arkivyskupo Tamkevičiaus žodžiais, ši kukli maldaknygė amžiams išlieka kaip paminklas ne tik A. Dirsytei ir su ja kentėjusioms draugėms, bet ir krikščioniškai Lietuvai, išugdžiusiai nuostabios sielos žmonių.

Prieš keletą metų kalbėdamas rudens akademijoje Kėdainiuose, prof. Kęstutis Skrupskelis pastebėjo, jog ateitininkų veikla ir interesai visais laikais labiausiai buvo nukrepti į visuomeninę/socialinę bei kultūrinę veiklą. Adelė Dirsytė vaisingai veikė abiejose šiose srityse. Ji savo veikla palietė problemas, kurios yra aktualios ir šiandienos švietimui, visuomenei bei Bažnyčiai. Šios veiklos tikslą galima apibūdinti vienu sakiniu: ,,Visa atnaujinti Kristuje.” Šio siekio ji neatsisakė ir lageryje. Šiandien A. Dirsytė yra gyvas liudijimas tiek krikščionims intelektualams, kultūrininkams, visuomenininkams, socialiniams darbuotojams, tiek ir kiekvienam tikinčiajam, jog gyvas tikėjimas gali ir turi būti sudėtinė mūsų gyvenimo ir bet kokios žmogiškosios veiklos dalis, net jeigu to kaina būtų kankininkystė.