Po kruopelę statome
Lietuvos valstybingumo rūmą

bruzgaNetrukus pasikeitimai laukia dar vienos Lietuvos Respublikos atstovybės Jungtinėse Amerikos Valstijose – šių metų liepos 16 d. baigiasi ambasadoriaus Audriaus Brūzgos kadencija. Jį šiose pareigose pakeis buvęs Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretorius Žygimantas Pavilionis. Prieš išvykstant ambasadoriaus paprašėme pasidalinti mintimis apie laiką, praleistą JAV atstovaujant mūsų šaliai.

– Praėjo daugiau nei 3 metai nuo Jūsų paskyrimo į šias pareigas. Kadencijos pradžioje pokalbyje su ,,Draugu” sakėte, kad ,,darbo užteks visiems”. Kokiais nuveiktais darbais galite pasidžiaugti, ko nespėjote padaryti?

– Galiu pakartoti tuos žodžius ir dabar – tie klodai yra ir gilūs, ir platūs. Tuo įsitikinęs ne tik aš, bet ir kiti ambasados žmonės. Mes pamažu, kad ir po kruopelę statome rūmą, kurį galime pavadinti Lietuvos valstybingumo įtvirtinimu. Savo darbe išskirčiau tris pagrindines sritis, kertinius stulpus, ant kurių ir statomas šis rūmas. Visų pirma – Lietuvos suvereniteto, saugumo stiprinimas, palaikant artimą ryšį su JAV, antra kryptis – ekonominės gerovės tvirtinimas. Lietuvai reikia išeiti į platesnius vandenis, ieškoti didesnių rinkų, pasižvalgyti ir už Atlanto. Per pastaruosius metus teko pasistūmėti ne tik plėtojant prekybos ryšius, bet ir bendradarbiaujant technologijų srityje. Trečia kryptis – Lietuvos ryšių su išeivija stiprinimas, kas čia, Jungtinėse Valstijose, yra ypač svarbu. Mūsų savasties bendrumas turėtų padėti išlaikyti ryšius su Lietuva, su mūsų tautiečiais. Na, o ką mums pavyko nuveikti, turbūt spręs kiti.

Krizė palietė ir ambasadą – nukentėjo ekonominė pusė, sumažintas darbuotojų skaičius. Tačiau turime būti supratingi – biudžeto apkarpymai juntami visose srityse. Ateityje ketinama prekybos atstovybę įkurti atskirai nuo ambasados, svarstoma galimybė vieną atstovybę turėti Čikagoje, kitą – Silicio slėnyje (Silicon Valley). Tuomet turėtume tvirtesnį ekonominį stuburkaulį.

– Kaip keitėsi santykiai tarp Lietuvos ir JAV per pastaruosius trejetą metų?

– Man dirbant ambasadoriumi susiklostė gana įdomios politinės aplinkybės – keitėsi valdžia ir Lietuvoje, ir Jungtinėse Valstijose. Be abejo, keičiantis valdžiai pereinamasis laikotarpis nėra lengvas, tačiau mes nepametėme neblogai praminto tako tarp Washington ir Vilniaus ir dabar stovime gana tvirtai. Dabartinis JAV prezidentas Barack Obama daug kuo skiriasi nuo savo pirmtakų, jis pragmatiškesnis, linkęs matyti kitokius problemų sprendimų būdus. Jis vadovaujasi nuostata, jog pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs. B. Obama teigia, kad pirmiausia reikia mums patiems pasitvarkyti namuose, tik tuomet bus galima imtis vadovaujančio vaidmens pasaulyje. Tikiu, kad Jungtinės Valstijos išlaikys pirmaujančią vietą pasaulyje. Be abejo, JAV turės varžovų – Rusiją, Rytų valstybes. Galima teigti, kad Lietuva, bendradarbiaudama su JAV, turi tvirtą pagrindą, eame vienijami bendrų įsipareigojimų. Be to, mus jungia ir kelios tarptautinės organizacijos, viena jų – NATO.

– Ypač pastaruoju metu nemažai dirbama stiprinant ekonominius šių dviejų šalių ryšius. Kokius darbus LR ambasada Washington, DC gali išvardyti šioje srityje?

– Šita Lietuvos Vyriausybė turi labai aiškų strateginį tikslą iki 2012 metų pristatyti Lietuvą kaip šalį, imlią naujovėms. Premjero, ūkio ir finansų ministrų apsilankymų Jungtinėse Valstijose tikslas – pristatyti Lietuvos galimybes. Po pastarojo apsilankymo dvi stambios bendrovės – IBM ir ,,Western Union” – ateina į Lietuvą. Tai iš tiesų bus stambūs strateginiai centrai, iš kurių veikla bus plėtojama visame regione. Dar deramasi su pora Jungtinių Valstijų bendrovių. Galime pasidžiaugti, kad tampame patrauklūs stambiamjam kapitalui.

– Nemažai JAV įsikūrusių lietuvių dalyvauja JAV Lietuvių Bendruomenės gyvenime. Kaip vertinate šių dienų JAV LB veiklą? Kokią jos ateitį matote?

– Čia gyvena tikrai gyvybinga lietuvių bendruomenė, esate stiprūs, dvasingi, turite puikią kultūrą, tradicijas, papročius. Tuo turime džiaugtis ir didžiuotis. Tačiau privalome pripažinti, kad nėra paprasta visa tai išlaikyti keičiantis kartoms, kintant ekonominėms sąlygoms, emigracijos motyvams. Tai natūralus procesas, gula kitas klodas, gal jie mažiau bendrauja. Iš čia išsivežu daug gražių prisiminimų, ypač šiltai prisimenu susitikimą su senaisiais Vyčiais, apsilankymą Rosaline miestelyje, Washington valstijoje. Ten gyvenantys ketvirtos, penktos kartos lietuviai susidomėjo savo šeimų istorija, siekiančia net XIX amžių. Buvo surastos senelių nuotraukos, jų dainos įrašytos į kompaktinę plokštelę, susidomėta lietuvių kultūra. Galima vardyti ir daugiau gražių lietuviškumo apraiškų pavyzdžių. Be abejo, politiniai emigrantai, vadinamieji dypukai, išsiskiria savo aktyvumu – jie įkūrė lietuvių bendruomenes, organizacijas. Dabar vadinamieji trečiabangiai buriasi į bendruomenes tuo pačiu pagrindu, tačiau jie ne visada nori perimti senąsias susigulėjusias tradicijas, kuria kitokį, bet vis dėlto lietuvišką paveldą. Esu įsitikinęs, jog siekiant išsaugoti lietuvišką tapatybę reikia dirbti visiems kartu, čia nemažas vaidmuo tenka ir ambasa dai.

– Kas pasikeitė panaikinus vizų režimą? Ar tai turėjo įtakos lietuvių atvykimui į Jungtines Valstijas? Ar dažnai mūsų tautiečiai pažeidžia bevizio režimo reikalavimus?

– Panaikinus vizų režimą nukrito varžymai, skyrę mūsų šalį nuo laisvo pasaulio. Tam reikėjo įvykdyti gana griežtus imigracinio režimo reikalavimus – palaukti, kol sumažėjo pažeidžiančiųjų šio režimo reikalavimus skaičius. Turėjo įtakos ir sumažėjęs keliaujančiųjų į Jungtines Valstijas srautas. Įsigaliojus beviziam režimui nesulaukiame pranešimų apie pasitaikančius pažeidimus, jie paprastai siunčiami, jeigu pažeidimai būna dažnesni. Reikia prisiminti, kad kitų poelgis daro įtaką ir kitų žmonių galimybėms. Turime jausti atsakomybę už visus.

– Ar dažnai, dirbant ambasadoriumi, tekdavo pagelbėti į bėdą pakliuvusiems mūsų piliečiams? Su kokiais prašymais dažniausiai kreipdavosi lietuviai?

– Mūsų šalies piliečiai dažniau kreipiasi į konsulus, tačiau dirbant ambasadoje tekdavo ir man pačiam pagelbėti lietuvaičiams. Prisimenu neseną atsitikimą, kai prieš mėnesį Puerto Rico buvo sulaikytas Lietuvos laivas. Tuomet amerikiečiai pateikė kaltinimus dėl tariamai pažeistų ekologinių reikalavimų. Mes mėginome padėti, kad reikalas būtų kuo geriau ir greičiau išspręstas. Susisiekėme su lietuve, gyvenančia Puerto Rico. Ji sutiko pašnekėti su jūreiviais, pastarieji užtikrino, kad jiems nieko netrūksta. Dirbant diplomatinėje tarnyboje tenka improvizuoti, kad turėtume didesnę pasirinkimo galimybę.

– Esate sakęs, kad ,,migracija yra gyvas ir pulsuojantis dalykas”. Kaip apibūdintumėte šių dienų migraciją, vykstančią tarp Lietuvos ir JAV?

– Raginau ir raginsiu, kad lietuviai nenusigręžtų nuo Lietuvos, o Lietuva jų neatstumtų. Turime padaryti viską, kad mūsų tautiečiai, turintys galimybių ir noro, sugrįžtų į Lietuvą. Reikia sudaryti galimybes visiems kurti Lietuvą, jos gerovę, nereikia leisti, kad įsivyrautų priešprieša tarp išeivijos ir Lietuvoje gyvenančiųjų.

Turime pripažinti, kad daug kas priklauso nuo ekonominės padėties Lietuvoje – ten turėtų sumažėti nedarbas, atsigauti šalies ūkis. Sukurta nemažai programų, skatinančių sugrįžti į Lietuvą. Protų susigrąžinimo programa, išeivijos studentų stažuotės – šie projektai skatina žmones grįžti į Lietuvą, reikia pasinaudoti sudarytomis galimybėmis. Tačiau visų pirma būtina, kad jaustumės esantys viena tauta ir be pykčio kurtume ateitį. Yra ne vienas gražus ir reikalingas pavyzdys, kai į Lietuvą grįžta užsienyje išsilavinimą ir patirties įgiję žmonės. Būna, kad lietuvaičiai, pabuvę tėviškėje, ją iš naujo pamilsta ir grįžta ten.

– Ar dažnai skaitote čia, Jungtinėse Valstijose, leidžiamą spaudą? Kokia Jūsų nuomonė apie ją?

– Be abejo, skaitau. Lietuviškų leidinių čia, išeivijoje, yra gana nemažai. Vienas jų – ,,Draugas”, kuris skaitomas ne tik čia, Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Ypač dabar, kai dienraštis turi internetinį puslapį, nors man pačiam daug smagiau vartyti šlamantį popierinį laikraštį. ,,Draugo” stiprybė – turinys, rimti ir įdomūs straipsniai, sugebėjimas neiti lengvesniu keliu spausdinant pramoginio turinio straipsnius. Džiugu, kad atsiranda žmonių, čia kuriančių ir lietuvišką televiziją. Linkiu žiniasklaidos bitutėms sėkmės tenkinant lietuvių bendruomenės poreikius, tačiau nepamirštant ir amerikietiškos. Ir ateityje žadu skaityti išeivijos spaudą.

– Ar jau aišku, kur toliau ves diplomatinio darbo kelias? Kartu išvyksta ir Jūsų šeima. Kaip ji sutiko žinią apie laukiančias permainas?

– Grįžtame į Lietuvą, ten tęsiu tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje, kur dirbau ne vienus metus. Mūsų šeima jau 8 metus praleido užsienyje, tai iš tiesų yra nemažai. Žmona Imsrė yra Amerikos lietuvė, Michigan valstijoje gyvena jos tėvukai ir sesuo su šeima. Be abejo, nebus lengva palikti Ameriką, tačiau dirbant diplomatinį darbą jau ne pirmą sykį tenka keliauti į kitą šalį. Guodžia tai, kad grįžtame į tėvynę, o Amerikoje lankysimės, kada tik bus galimybės. Nemaži pokyčiai laukia ir vaikų, bet tai jie priima kaip savotišką nuotykį. 6 metų sūnus Laurynas ir 7,5 metų dukra Simona yra gimę Suomijoje, bet užaugę ir sustiprėję čia, Amerikoje. Jie klausia, kur jų tikrieji namai, nes teko gyventi ne vienoje vietoje. Mes jiems sakome, kad tas butas Vilniuje, kuriame kasmet praleisdavome vasaras, bus mūsų namai. Džiaugiamės, kad mūsų vaikai lankė Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą Washington mieste. Esame dėkingi mokytojams, mokyklos vadovybei, ne tik padėjusiems mūsų vaikams išmokti lietuviškai skaityti, rašyti, bet ir įskiepijusiems lietuviškumo supratimą. Ši mokykla švenčia gražią 50 metų sukaktį, ji išleidusi ne vieną lietuvaičių kartą. tai yra gražus mūsų tautos kultūros ir paveldo židinys.

Atsisveikindamas ambasadorius padėkojo visiems, su kuriais teko bendrauti, susitikti, ir palinkėjo mums likti tvirtiems bei susiglaudusiems.
 
 Kalbino Loreta Timukienė

bruzga
Birželio 20 d. Amerikos karininkų klube Fort Myer Washington Lietuvių Bendruomenė
atsisveikino su LR ambasadoriumi A. Brūzga ir jo šeima. Algio Luko nuotr.