Lietuvos ir sovietų generolas V. Vitkauskas ir Lietuvos kariuomenė

DONATAS JANUTA

Taip, kaip Dana Stankaitytė (,,Draugas”, laiškų skyrius, 2009 m. birželio 20 d.), aš irgi su įdomumu skaitau Leono Čerškaus ,,Lietuvos kario atsiminimus” apie Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę ir jos įjungimą 1940 metais į sovietų Raudoną armiją. Gerb. Stankaitytė rašo, kad Lietuvos kariuomenė ,,išdaviko gen. Vitkausko dėka buvo įjungta į rusų sovietinę”.

Sprendimas 1940 m. birželio 14–15-tos naktį Lietuvai nesipriešinti ir leisti sovietų armijai įžengti neribotais skaičiais, reiškia – okupuoti Lietuvą, buvo padarytas prezidento Smetonos kabineto posėdyje. Tame posėdyje taip siūlė ir generolas Raštikis, kuris pareiškė, kad dėl to, kad nuo Vilniaus perdavimo Lietuvoje jau yra sovietų armijos įgulos, pasipriešinimas neįmanomas, ir dar pridūrė: ,,Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti.” (Kazys Musteikis, ,,Atsiminimų fragmentai”, 1970 m. Nida, Londonas)

Todėl, kai Vitkauskas davė įsakymus Lietuvos kariuomenei nesipriešinti ir leisti sovietams okupuoti Lietuvą, jis ištikimai vykdė ne savo, bet Lietuvos prezidento kabineto nutarimus. Reikia pridėti, kad pats prezidentas Smetona siūlė pasipriešinti, tačiau jo kabineto balsų persvara nutarė kitaip.

Gen. Kazys Musteikis, kuris gen. Vitkauską ilgai pažinojo ir kuris irgi tame posėdyje siūlė priešintis bolševikams, savo atsiminimuose šitaip rašo apie Vitkauską:

,,Dabar, po daugelio metų, kai prisimenami tie laikai, dažnai būnu klausiamas: Ar Vitkauskas buvo bolševikas? Aš visuomet atsakau: Ne... Tikrai per ilgą mūsų pažinties laiką neteko pastebėti jo simpatijų rusams bolševikams. Jis viešai iš jų pasijuokdavo, vadindavo burliokais ir chamais... [Aš] linkęs manyti, kad Vitkauskas bolševiku nebuvo, bet, kaip ir daugelis kitų labai garbingų lietuvių, manė, jog su rusais bolševikais bus galima sugyventi.” (,,Atsiminimų fragmentai”)

Gen. Raštikis, ir ne tik jis vienas, irgi manė, kad bus galima su bolševikais sugyventi. Gen. Vitkauskas galvojo panašiai, bet liko Lietuvoje. Gen. Raštikis savo amžių garbingai baigė išeivijoje.

Dar vienas faktas, kuris šioje temoje dažnai iškyla – tai, kad gen. Vitkausko brolis 1919 m. buvo sušaudytas kaip bolševikas. Rašytojas ir karininkas Juozas Balčiūnas-Švaistas, tarnavęs caro, o paskui Lietuvos kariuomenėje, savo atsiminimuose šitaip rašo apie Vitkausko brolį:

,,[Vitkausko broliui]... jau buvo išryškėjęs nusistatymas mesti bolševikus ir pereit tarnauti Lietuvai. Skubiai tą pat naktį patraukė per frontą lietuvių pusėn. Nelaimė lydėjo. Įkliuvo pirmose užtvarose. Pateko į jauno karštuolio vado rankas. Čia buvo sušaudytas kaip tėvynės išdavikas ir šnipas.” (Juozas Švaistas, ,,Dangus debesyse”, 1967 m., Nida, Londonas)

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje siautė vokiečiai, bolševikai, bermontininkai ir lenkai. Įvairios Lietuvos vietovės neturėjo pastovių ryšių su besikuriančia Lietuvos valdžia Vilniuje. Pirmieji pasirodę bolševikai su Vincu Kapsuku-Mickevičium ir Zigmu Aleksu-Angariečiu priešakyje skelbėsi esą lietuvių daliniai.

Bolševikai buvo pašalinę didžiausią lietuvių valstiečių pavergėją carą ir jo valdžią ir skelbė visiems laisvę ir lygybę: ,,Nebus ponų, nebus išnaudotojų!” Nenuostabu, kad tuo laiku nemažas skaičius lietuvių susižavėjo komunizmu. Paskui, kada būrėsi grynai lietuvių daliniai, daugelis perėjo į lietuvių būrius.

Patį Švaistą ištiko beveik toks pats likimas, kaip ir Vitkausko brolį. Vokiečiams besitraukiant iš Lietuvos, Švaistas suorganizavo Obelių miesto komitetą ir valsčiaus miliciją tvarkai palaikyti. Po kiek laiko komiteto valdybą perėmė bolševikai. Kaip buvusiam karininkui Švaistui vietinis bolševikų komisaras buvo įsakęs vadovauti ginkluotam būriui prieš lietuvius. Laimei, tas uždavinys tapo neįvykdytas. Vėliau Švaistas garbingai tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, mirė 1978 m. Los Angeles. Gen. Kazys Musteikis mirė 1977 m. Chicagoje.

Gen. Vitkauskas 1919 metais įstojo savanoriu Lietuvos kariuomenėn. Dalyvavo kovose su bermontininkais ir lenkais, buvo sužeistas. Po to 20 metų garbingai tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, užsitarnavo generolo laipsnį. Neteisinga smerkti gen. Vitkauską už tai, kad 1940 metais jis pareigingai vykdė prezidento Smetonos ir jo kabineto įsakymą.

Bet po to, likęs Lietuvoje – ar V. Vitkauskas tapo išdaviku? Nežinau. Bet jaučiuosi laimingas, kad man nėra užduota tą klausimą spręsti. Užtenka, kad jo brolis be teismo ir galbūt be kaltės buvo sušaudytas.

Ne visuomet lengva žmones įstatyti į griežtus rėmus – patriotas jis ar išdavikas. Neramūs ir neaiškūs laikai ypatingai sudrumsčia įvykius ir žmonių veiksmus.