De mortuis nil nisi bonum
ALEKSAS VITKUS
Nutaręs parašyti apie beveik tuo pačiu laiku šį pasaulį
palikusius žinomus politikus – JAV senatorių Robert Carlyle Byrd
(1917.11.20–2010.06.28) ir Lietuvos buvusį prezidentą Algirdą
Mykolą Brazauską (1932.09.22–2010.06.26) – prisiminiau seną
graikų ir romėnų posakį, kad apie mirusiuosius, be gero, daugiau nieko
nevalia rašyti. Bet ar nusidėčiau to išmintingo posakio
dvasiai, jei imčiau ir paminėčiau ne tik jų žymią ir teigiamą įtaką
savo šalių politikai, bet ir kai kuriuos abiejų politikų žengtus
mažiau pagirtinus žingsnius jų ilgame politiniame kelyje? Manau, kad ne.
Nežinau, ar jie kada nors gyvenime buvo susitikę ir ar vieno veiksmai
turėjo įtakos kitam, bet nėra klausimo, kad abi jų atstovaujamos
valstybės – JAV ir Lietuva – yra gana glaudžiai susijusios.
Abu politikai buvo kilę iš paprastų neturtingų šeimų, abu
atkakliai siekė mokslo, abu savo kraštuose pakilo iki
aukštų valstybinių postų. Nors ne visai tos pačios kartos, ne
tos pačios profesijos, darbavęsi net ne tame pačiame žemyne, jų
politikos vingiuose galima atrasti šį bei tą bendro.
Brazauskas gimė Rokiškyje, 1956 m. baigė Kauno Politechnikos
institutą inžinieriaushidrotechniko laipsniu. 1959 m. priimtas į
komunistų partiją jis netrukus pradėjo kilti karjeros laiptais:
statybos tresto viršininkas, 1966 m. – statybinių medžiagų
pramonės ministras, nuo 1976 m. – LTSR CK narys. Prasidėjus
Lietuvoje laisvės judėjimui, 1988 m. spalio 19 d. Brazauskas tapo LKP
generaliniu sekretoriumi, o 1990 m. sausio 15 d. – ir Lietuvos
Aukščiausios Tarybos pirmininku.
Robert Byrd karjera vystėsi dar greičiau. Gimęs North Wilkesboro, North
Carolina valstijoje, motinai mirus, jam esant tik vienerių, jo tėvas
atidavė sūnų auginti giminėms, gyvenusiems West Virginia valstijoje.
Baigęs gimnaziją pirmuoju mokiniu, jis neturėjo pinigų tęsti mokslus
universitete. Ilgus metus dirbo paprasčiausius darbus ir bandė toliau
mokytis įvairiose kolegijose. Vedė savo gimnazijos klasiokę būdamas vos
19 metų. Kai vienas tuo metu Amerikos pietinėse valstijose populiarios
Ku Klux Klan organizacijos verbuotojas vos 24 metų sulaukusiam
jaunuoliui pasakė, kad jis turi gabumų politikoje, Robert įstojo į tą
organizaciją ir pradėjo rimtai galvoti apie politiką. Savo viename 1944
m. rašytame laiške jis šitaip rašė apie
juodųjų problemą: „Aš niekada nekovosiu šalia
negro. Man geriau matyti mūsų vėliavą suplėšytą, negu leisti ją
sutepti maišytos rasės krauju.”
1950 m. Byrd buvo išrinktas į West Virginia Senatą, o 1952 m.
– į JAV Atstovų rūmus. Po trijų kadencijų Atstovų rūmuose jis
kandidatavo ir laimėjo vietą JAV Senate. Jo tokia sėkminga politinė
karjera tęsėsi iki pat jo mirties. Byrd ir mirė niekada nepralaimėjęs
nė vienų rinkimų. Gabus kalbėtojas, jis mėgdavo neatsisakyti ilgų
kalbų, jei jausdavo, kad tai sutrukdys priimti kokį jam nepriimtiną
įstatymą. 1964 m. jis ištisas keturiolika valandų kalbėjo
prieš garsųjį pilietinių teisių įstatymą, davusį teisę balsuoti
ir juodosios rasės žmonėms.
Tokia Byrd parodyta ankstyvųjų metų rasinė netolerancija dabar jau yra
primiršta ir retai primenama spaudos puslapiuose.
Panašiai yra ir su Prezidentu Brazausku. Į anksčiau jo dažnai
kartotus pesimistinius pasisakymus dėl Lietuvos nepriklausomybės
šiandien jau nebekreipiamas didelis dėmesys, nors dar yra
žmonių, kurie jam to nenori dovanoti. Štai jie: „Į
savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu
neigiamai ir manau, kad tai nerealu”; „Kai kurie asmenys
atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame
įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkerių dešimtmečių Tarybų
Lietuvos istorinės raidos, pagaliau, nėra ir pakankamai pagrįstų
argumentų, kad tai daryti būtina”; „Kuriame socializmą TSRS
sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai
lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti
nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini.”
Kalbėdamas apie okupacinės kariuomenės išvedimą tik keletą
mėnesių prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Brazauskas
sakė: „Mes viską vertiname vienu požiūriu, kad tik lietuviai
tarnautų Lietuvoje – lauk, okupacine kariuomene! Atsakykite man į
paprastą klausimą: o kas gins Lietuvą?”; „Ateityje Lietuvos
Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin, ar tai
pavyks, jei kelsime balsą prieš Tarybinę armiją.”
Iš kitos pusės prisiminkime, kad Brazauskas, vos tapęs vyriausiu
komunistu Lietuvoje, tuojau pasirūpino katalikams grąžinti Vilniaus
Arkikatedrą. Jis parodė didelę drąsą, kai Lietuvos komunistai atsiskyrė
nuo visasąjunginės KP. 1990 m. sausio viduryje Michail Gorbačiov
lankėsi Vilniuje, bet nieko nelaimėjo. Atsisveikinant Brazauskas
pareiškė, kad LKP atsiskyrimas nuo sovietų KP nebus keičiamas.
Tuoj po to jis buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausios
Tarybos vadovu.
Aukščiausioji Taryba susirinko posėdžiui 1990 m. kovo 11 d.,
sekmadienį, ir 124:0 balsų santykiu paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Tarybos pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, gavęs 92
balsus. Brazauskas, gavęs tik 31 balsą,parodė, kad jis ir jo partija,
komunistai, liko dar gyvi; netrukus ji persikrikštijo į LDDP.
1992 m. lapkričio 25 d. rinkimuose Brazauskas nugalėjo ilgametį
Lietuvos diplomatą Stasį Lozoraitį, Jr. ir tapo pirmuoju atsikūrusios
Lietuvos prezidentu. Brazausko kadencija turėjo baigtis tik 1998 m.
vasario 25 d., bet jau 1997 m. spalio 6 d. jis paskelbė daugiau
nebekandidatuosiąs. Nors oficialiai liko ir be pareigų, jo įtaka
Lietuvos politiniame gyvenime jautėsi iki pat jo mirties.
Kaip paprastai būna įprasta ir pridera, abu – Algirdas Brazauskas
ir Robert Byrd – po mirties sulaukė užtarnauto pripažinimo,
pernelyg nesigilinant į jų padarytas klaidas.