dos politikos

De mortuis nil nisi bonum

ALEKSAS VITKUS

Nutaręs parašyti apie beveik tuo pačiu laiku šį pasaulį palikusius žinomus politikus – JAV senatorių Robert Carlyle Byrd (1917.11.20–2010.06.28) ir Lietuvos buvusį prezidentą  Algirdą Mykolą Brazauską (1932.09.22–2010.06.26) – prisiminiau seną graikų ir romėnų posakį, kad apie mirusiuosius, be gero, daugiau nieko nevalia rašyti. Bet ar nusidėčiau to išmintingo posakio dvasiai, jei imčiau ir paminėčiau ne tik jų žymią ir teigiamą įtaką savo šalių politikai, bet ir kai kuriuos abiejų politikų žengtus mažiau pagirtinus žingsnius jų ilgame politiniame kelyje? Manau, kad ne.

Nežinau, ar jie kada nors gyvenime buvo susitikę ir ar vieno veiksmai turėjo įtakos kitam, bet nėra klausimo, kad abi jų atstovaujamos valstybės – JAV ir Lietuva – yra gana glaudžiai susijusios. Abu politikai buvo kilę iš paprastų neturtingų šeimų, abu atkakliai siekė mokslo, abu savo kraštuose pakilo iki aukštų valstybinių postų. Nors ne visai tos pačios kartos, ne tos pačios profesijos, darbavęsi net ne tame pačiame žemyne, jų politikos vingiuose galima atrasti šį bei tą bendro.

Brazauskas gimė Rokiškyje, 1956 m. baigė Kauno Politechnikos institutą inžinieriaushidrotechniko laipsniu. 1959 m. priimtas į komunistų partiją jis netrukus pradėjo kilti karjeros laiptais: statybos tresto viršininkas, 1966 m. – statybinių medžiagų pramonės ministras, nuo 1976 m. – LTSR CK narys. Prasidėjus Lietuvoje laisvės judėjimui, 1988 m. spalio 19 d. Brazauskas tapo LKP generaliniu sekretoriumi, o 1990 m. sausio 15 d. – ir Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininku.

Robert Byrd karjera vystėsi dar greičiau. Gimęs North Wilkesboro, North Carolina valstijoje, motinai mirus, jam esant tik vienerių, jo tėvas atidavė sūnų auginti giminėms, gyvenusiems West Virginia valstijoje. Baigęs gimnaziją pirmuoju mokiniu, jis neturėjo pinigų tęsti mokslus universitete. Ilgus metus dirbo paprasčiausius darbus ir bandė toliau mokytis įvairiose kolegijose. Vedė savo gimnazijos klasiokę būdamas vos 19 metų. Kai vienas tuo metu Amerikos pietinėse valstijose populiarios Ku Klux Klan organizacijos verbuotojas vos 24 metų sulaukusiam jaunuoliui pasakė, kad jis turi gabumų politikoje, Robert įstojo į tą organizaciją ir pradėjo rimtai galvoti apie politiką. Savo viename 1944 m. rašytame laiške jis šitaip rašė apie juodųjų problemą: „Aš niekada nekovosiu šalia negro. Man geriau matyti mūsų vėliavą suplėšytą, negu leisti ją sutepti maišytos rasės krauju.”

1950 m. Byrd buvo išrinktas į West Virginia Senatą, o 1952 m. – į JAV Atstovų rūmus. Po trijų kadencijų Atstovų rūmuose jis kandidatavo ir laimėjo vietą JAV Senate. Jo tokia sėkminga politinė karjera tęsėsi iki pat jo mirties. Byrd ir mirė niekada nepralaimėjęs nė vienų rinkimų. Gabus kalbėtojas, jis mėgdavo neatsisakyti ilgų kalbų, jei jausdavo, kad tai sutrukdys priimti kokį jam nepriimtiną įstatymą. 1964 m. jis ištisas keturiolika valandų kalbėjo prieš garsųjį pilietinių teisių įstatymą, davusį teisę balsuoti ir juodosios rasės žmonėms.

Tokia Byrd parodyta ankstyvųjų metų rasinė netolerancija dabar jau yra primiršta ir retai primenama spaudos puslapiuose. Panašiai yra ir su Prezidentu Brazausku. Į anksčiau jo dažnai kartotus pesimistinius pasisakymus dėl Lietuvos nepriklausomybės šiandien jau nebekreipiamas didelis dėmesys, nors dar yra žmonių, kurie jam to nenori dovanoti. Štai jie: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai ir manau, kad tai nerealu”; „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkerių dešimtmečių Tarybų Lietuvos istorinės raidos, pagaliau, nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina”; „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini.”

Kalbėdamas apie okupacinės kariuomenės išvedimą tik keletą mėnesių prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Brazauskas sakė: „Mes viską vertiname vienu požiūriu, kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje – lauk, okupacine kariuomene! Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gins Lietuvą?”; „Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin, ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš Tarybinę armiją.”

Iš kitos pusės prisiminkime, kad Brazauskas, vos tapęs vyriausiu komunistu Lietuvoje, tuojau pasirūpino katalikams grąžinti Vilniaus Arkikatedrą. Jis parodė didelę drąsą, kai Lietuvos komunistai atsiskyrė nuo visasąjunginės KP. 1990 m. sausio viduryje Michail Gorbačiov lankėsi Vilniuje, bet nieko nelaimėjo. Atsisveikinant Brazauskas pareiškė, kad LKP atsiskyrimas nuo sovietų KP nebus keičiamas. Tuoj po to jis buvo išrinktas Lietuvos  Aukščiausios Tarybos vadovu.

Aukščiausioji Taryba susirinko posėdžiui 1990 m. kovo 11 d., sekmadienį, ir 124:0 balsų santykiu paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tarybos pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, gavęs 92 balsus. Brazauskas, gavęs tik 31 balsą,parodė, kad jis ir jo partija, komunistai, liko dar gyvi; netrukus ji persikrikštijo į LDDP.

1992 m. lapkričio 25 d. rinkimuose Brazauskas nugalėjo ilgametį Lietuvos diplomatą Stasį Lozoraitį, Jr. ir tapo pirmuoju atsikūrusios Lietuvos prezidentu. Brazausko kadencija turėjo baigtis tik 1998 m. vasario 25 d., bet jau 1997 m. spalio 6 d. jis paskelbė daugiau nebekandidatuosiąs. Nors oficialiai liko ir be pareigų, jo įtaka Lietuvos politiniame gyvenime jautėsi iki pat jo mirties.

Kaip paprastai būna įprasta ir pridera, abu – Algirdas Brazauskas ir Robert Byrd – po mirties sulaukė užtarnauto pripažinimo, pernelyg nesigilinant į jų padarytas klaidas.