Ar geros rankos neubagauja?

Romualdas Kriaučiūnas


Birželio 20 d. ,,Draugo’’ ,,Laiškai, nuomonės, komentarai’’ skyrelyje Julija Šimkienė pasipiktinusi, kad išeivija, turėdama geras sąlygas užsidirbti dolerių ir prabangiai gyventi, negali susiremontuoti savo mokyklų, nupirkti savo vaikams knygų, surengti dainų ir šokių šventes, apsimokėti mokesčius už televiziją, radijas, laikraščius ir t. t. ,,Didelė gėda!’’ – rašo ji. Bandydama sugėdinti, dar siūlo ir savo receptą: ,,O kam reikalinga tiek daug tų lietuviškų organizacijų, laikraščių, radijo stočių ir t. t. Sumažinkite ir nereikės būti elgetomis.”

Jos pasiūlymu tikrai negalėjo pasinaudoti Kanados lietuvių kultūros taryba, ,,Tėviškės žiburiuose’’ (2008 m. birželio 10 d.) pristatyta kaip nauja visuomeninė organizacija. Organizacija jau yra įregistruota Ontario provincijos vartotojų ir verslo ministerijoje kaip pelno nesiekianti visuomeninė organizacija. Du organizacijos tikslai: pirmasis – padėti išlaikyti lietuviškus papročius, kultūrą Kanadoje ir panaudoti visas galimybes lietuviams dalyvauti Kanados kultūriniame gyvenime. Antrasis tikslas – stengtis užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuvos kultūros įstaigomis ir organizacijomis, paveldo išsaugojimo ir meno draugijoms bei atlikėjais ir menininkais. Pranešime nieko nesakoma apie organizacijos lėšas.

Už akių Julijai Šimkienei užbėgo ir Bendras Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas (sutrumpintai – BALFas). Elvyra Vodopolienė dar š. m. gegužės 9 d. ,,Draugo” laidoje pranešė, kad užsidaro ši garbinga šalpos organizacija, įkurta 1944 metais. 2008 m. balandžio 12 d. BALFo direktorių suvažiavime Čikagoje buvo nutarta šią organizaciją uždaryti. Tarybos pirmininkas dr. Pranas Budininkas teigė, kad jau daug metų, kai dėl amžiaus ir fizinės būklės retėja ilgametės dirbusių ir pasišventusių veikėjų eilės ir neįmanoma surasti, kas užimtų jų vietas. Straipsnyje pastebėta, kad smarkiai sumažėjo ir aukotojų skaičius. ,,Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įsisteigė naujos organizacijos, susidarė įvairios lietuvių veikėjų grupės, kurios taip pat rūpinasi šalpa.”

Kitokioje padėtyje yra viena iš tų labdaros organizacijų, įsisteigusių su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. Tai ,,Lithuanian Mercy Lift’’ (LML) organizacija, Dalios Kavaliauskienės aprašyta ,,Amerikos lietuvio” savaitraštyje (2008 m. gegužės 24 d.), o Laimos Apanavičienės – ,,Drauge’’ (2008 m. birželio 13 d.). Vien faktas, kad dvi skirtingos korespondentės organizaciją įdomiai aprašė dviejuose laikraščiuose liudija, kad organizacija nėra merdėjimo stadijoje. Paskaičius abu straipsnius ši nuojauta pasitvirtina. ,,Organizacijos nariai džiaugiasi, kad jiems nutraukti savo veiklos neleidžia rėmėjai ir aukotojai, kurie vis siunčia pinigus į sąskaitą, o kadangi tuos pinigus reikia kažkam paskirti, tai tenka ne tik tęsti seniau pradėtas vykdyti programas, bet ir pradėti naujas” – rašo D. Kavaliauskienė.

LML ne tik padeda ligoninėms, bet ir kūdikių bei vaikų globos namams, senelių, ligonių su negalia įstaigoms. Kas aukoja šiems geriems tikslams? Atsakymą duoda L. Apanavičienė. Pasirodo, LML sąrašuose yra daugiau nei 9,000 aukotojų pavardžių. Kartą metuose siunčiami laiškai su prašymu aukoti, kasmet organizuojamos loterijos. Gaunami palikimai. Kasmet į LML iždą pervedama daugiau nei 100,000 dol. ir jie visi išleidžiami vykdomoms programoms Lietuvoje.

Turime daugybę organizacijų įvairiose vystymosi stadijose. Dienraštis ,,Draugas” kopia į pirmojo šimtamečio užbaigtuves. Rako ir Dainavos jaunimo stovyklos bei Jaunimo centras atšventė savo 50-ius metus. JAV LB prieš keletą metų paminėjo savo 50-metį, o Lietuvių Fondas artėja prie auksinės sukakties jubiliejaus. Uždarinėjamos garbaus amžiaus sulaukusios ir aptuštėjusios lietuviškos parapijos. Rūpinamasi susitelkusios archyvinės medžiagos išsaugojimu. Tai dalis išeivijos realybės. Organizacijos, kaip ir žmonės, pereina per vaikystės, žydėjimo, bujojimo ir merdėjimo/mirties stadijas.

Pavasarį įvykusiame Lietuvių Fondo narių suvažiavime buvo siūloma, kad LF nepelno siekiančioms organizacijoms už tam tikrą nuošimtį skolintų pinigus. Tai būtų dar vienas investavimo būdas. Plačiau šią mintį išdėstė Rimas Domanskis savo straipsnyje ,,Lietuvių Fondo vaidmuo puoselėjant lietuviškų organizacijų kapitalą” (,,Draugas”, 2008 m. birželio 27 d.). Jis primena, kad JAV veikiantys fondai nuolatos ieško įvairių investavimo galimybių ir formų. ,,Jeigu JAV Lietuvių Bendruomenė per savo vietines apylinkes ir kitas lietuvių organizacijas parodytų savo ryžtą ir pradėtų telkti lėšas, Lietuvių Fondas galėtų suteikti reikalingas paskolas (su rinką atitinkančiomis paskolų palūkanomis) šiems tikslams ir planams įgyvendinti.” Tai originalus, ateitin žvelgiantis pasiūlymas.

Paminėjau keletą organizacijų, kurios savo veiklą remia, J. Šimkienės žodžiais tariant, ,,elgetavimu”. Ji savo laiške to žodžio į kabutes nedėjo. Pagal žodyną, ,,elgeta’’ yra tas, kas vaikšto prašinėdamas išmaldos, pavargėlis. Kitas panašus žodis yra ,,ubagas’’. Žodyne ,,ubagauti’’ ir ,,elgetauti’’ reiškia tą patį. Duodamas ir pavyzdys – ,,Geros rankos neubagauja”. Iš tikrųjų, daugeliu atvejų, mūsų išeivių labdaros bei kultūrinės organizacijos ne tik kad turi geras, stiprias rankas, bet ir ,,ubagauja”. ,,Ubagauja” ar ,,elgetauja” ne sau, bet dėl vargan ir skurdan patekusių tautiečių, nesvarbu, kur jie begyventų. Tad į jos keletą klausimą ,,O kam reikalinga tiek daug lietuviškų organizacijų…?” reikia atsakyti kitu klausimu – ,,O kas nutiko, kad turime tiek daug lietuvių, gyvenančių varge, skurde ir netektyje?”