Prieš daugiau nei du
mėnesius į redakciją atvyko dvi Northwestern University studentės su
prašymu pasiūlyti temą ar problemą, kuri nebūtų svetima lietuviškai
bendruomenei JAV ir kuria jos galėtų pasidomėti daugiau. Birželio 2 d.
,,Draugo” vyr. redaktorė dalyvavo baigiamojoje Northwestern University
paskaitoje, kur buvo pristatyti visų studentų darbai –
straipsniaityrimai apie jų pasirinktas etnines mažumas Čikagoje. Tarp
jų buvo ir straipsnis apie lietuvių bendruomenę, parašytas Lindsey
Kratochwill ir Cathryn Vaulman. Jūsų dėmesiui siūlome to straipsnio
vertimą į lietuvių kalbą. Redakcija
Jaunimo dalyvavimas
JAV lietuvių bendruomeninėje veikloje
LINDSEY KRATOCHWILL
CATHRYN VAULMAN
,,Tai buvo mūsų besąlyginis užsidegimas”, – sako Rita
Venclauskienė apie savo įsitraukimą į Amerikos lietuvių organizacijų
veiklą. Į JAV ji emigravo 1949 m., sovietų okupacijos, kuri Lietuvoje
truko nuo 1944 iki 1990 m., metu. Didžiausia emigrantų banga Lietuvą
paliko sovietinės okupacijos pradžioje.
Dalyvauti organizacijose Venclauskienei buvo būtinybė, tiesiogiai
susijusi su jos lietuviško paveldo, kurio laukė labai miglota
ateitis, išsaugojimu. Jos dalyvavimas lietuviškoje
veikloje metams bėgant kito. Įskiepijusi lietuviško paveldo
svarbą savo vaikams, ji savo dėmesį nuo lietuviškos kultūros
išsaugojimo JAV nukreipė į sugrįžimą prie savo šaknų.
Pasiremdama savo kaip mokytojos įgyta patirtimi JAV, Venclauskienė
pradėjo įgyvendinti popamokinę programą benamiams ir nuskriaustiems
vaikams Lietuvoje.
JAV lietuviai, tokie kaip Venclauskienė, matė, kaip keitėsi
lietuviškų organizacijų tikslai – nuo neatidėliotinos
būtinybės tarptautinių krizių metu iki įrankio, kuris gali būti
panaudotas pagerbiant savo paveldą ir duodant atgal. Šalia
įsipareigojimo priešintis Lietuvos okupacijai, lietuvių
organizacijos JAV toliau augo ir klestėjo per sporto sąjungas, lietuvių
tautinių šokių ir dainų ansamblius, labdaros ir religines
organizacijas. Tačiau jaunesnės kartos tikslai skiriasi nuo jų tėvų ir
senelių.
,,Mano tėvų ir senelių laikais tikslas buvo aiškiai apibrėžtas.
Mano karta jau klausia, kas mus taip stipriai laiko”, –
sako 27 metų Aušra Venckus, kurios pėdsakai Amerikoje
nusidriekia iki jos senelių imigravimo į šalį per sovietų
okupaciją Antrojo pasaulinio karo metu.
,,Esame unikalūs dėl tokio didelio mūsų tėvų ir senelio
spaudimo”, – sako ji. Nors, Lietuvai 1990 m. atkūrus
nepriklausomybę, būtinybės jausmas išsaugoti lietuvių kultūrą ir
kalbą galbūt susilpnėjo, jis ne mažiau svarbus nei anksčiau. Jauni
žmonės ir toliau aktyviai dalyvauja lietuviškų organizacijų
veikloje, kai kurie – net labiau nei jų tėvai.
Ateina jaunoji karta
,,Mano vaikai yra kur kas labiau įsitraukę į lietuvišką veiklą,
– teigia Daina Čyvienė. – Jie daug kur dalyvauja, kaip
antai, katalikiško jaunimo ir tautinių šokių
grupėse.” Šį faktą Čyvienė aiškina pasikeitusiomis
politinėmis aplinkybėmis.
Rimas Griškelis, Lietuvių Fondo tarybos pirmininkas, pastebi,
kad tokiam padidėjusiam įsitraukimui į veiklą turi įtakos technologija
ir sugebėjimas vienu metu atlikti daugiau nei vieną užduotį. ,,Anksčiau
vienu metu galėjai nuveikti tik vieną dalyką, – sako jis. –
Viskas žymiai pagreitėjo. Žmonės jau nėra įsipareigoję tik vienam
darbui.”
Per vokiečių ir rusų okupacijas XX amžiuje Lietuvos imigrantai
Amerikoje jautė grėsmę savo kalbai ir kultūrai, jos ateičiai. Norint
išsaugoti kultūrą, buvo būtina laikytis tradicijų per tokią
veiklą kaip šeštadieninės mokyklos, skautai ir jaunimo
organizacijos.
Irena Polikaitienė į JAV atvyko sovietams okupavus Lietuvą. Ji įsijungė
į parapijos Marquette Park veiklą, tikėdamasi išlaikyti savo
lietuvišką tapatybę ir puoselėti kultūrinį augimą, nepaisant
sovietų režimo. Dabar, sako Polikaitienė, Čikagos lietuvių bendruomenė,
kurios veikloje ji ilgus metus dalyvauja, ,,žydi, auga”.
Čikaga buvo lietuvių imigrantų tikslas nuo ankstyvų 1900ųjų. Remiantis
Čikagos enciklopedija (Encyclopedia of Chicago), 1914 metais Čikagoje
gyveno 50,000 lietuvių; tai didžiausias lietuvių telkinys už Lietuvos
ribų. 2000 metų gyventojų surašymo metu (Census) 11,000
čikagiečių sakėsi esą pirmoji lietuvių imigrantų karta, 80,000 mieste
ir jo apylinkėse gyvenusių teigė esą lietuviškos kilmės.
Audrius Remeikis, dabar 45 metų, 1989 ir 1990 metus praleido kovodamas
už Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, kuri buvo ant žlugimo
slenksčio. Tai, kas jo bendruomenei buvo kultūrinė jungtis, tapo
politiniu žygiu. Jo tėvai, kurie gimė Lietuvoje, skatino tokį jo
dalyvavimą, nors Remeikis tuo metu ir nesuprato viso to svarbos. Jo
nuomone, ta būtinybė šiandieninėje kartoje yra susilpnėjusi.
,,Manau, kad ji [būtinybė – Red.] pasikeitė, ji nėra tokia, kokia
ji buvo, kai mes buvome jauni. Dabar jaučiasi, kad tai labiau
socialinis dalykas”, – teigia Remeikis.
Tėvų pastūmėti
Kaip ir Remeikis, Venckus į lietuviškų organizacijų veiklą buvo
pastūmėta savo tėvų. Ten, kur jie siekė suteikti jai kultūrinę prasmę,
ji atrado draugystę su savo lietuviais draugais. Grupės, kuriose
Venckus dalyvavo, išugdė gilų patriotinį pasididžiavimą, kuriuo
ji dalijosi su savo artimiausiais draugais, supratusiais, jog jų
patirtis buvo visiškai kitokia, nei tipinio Amerikos jaunimo.
Tie, kurie įsijungė į lietuviškas organizacijas, dvigubą
tapatybę patyrė ypač stipriai ir neįprastai. Būdama ketverių metų
Venckus piketavo prie federalinių įstaigų, ragindama JAV pritarti
Lietuvos laisvės siekiams. Nedaug nelietuvių buvo į tai įsijungę ar net
nežinojo apie tokią savo kaimynų veiklą.
Šeima taip pat stiprino domėjimąsi lietuvybe tarp jau Amerikoje
gimusių ir augusių lietuvių. Daina Matusaitis buvo savo tėvų verčiama
kalbėti namuose lietuviškai, dalyvauti lietuviškose
organizacijose ir taip išsaugoti savo kultūrinę tapatybę.
Nors Matusaitis tai tapo jos savastimi, ji panašiai
išaugino net savo vaikus, tačiau jos brolis, sako ji, manė, jog
tėvai juos pernelyg stūmė į lietuvybę. Šiandien jis nedalyvauja
lietuviškoje veikloje, nejaučia ilgalaikio ryšio su
lietuvybe – to, ką jo sesuo ypač vertina savo gyvenime.
Karta, ieškanti, kaip įtraukti vaikus į lietuvišką
veiklą, susiduria su daug kliūčių, kodėl šiandieninis jaunimas
nenorėtų būti viso to dalimi. Čyvienė džiaugiasi savo lietuvišku
auklėjimu, ji norėjo to paties ir savo vaikams.
,,Aš buvau lyg ir įstumtas, bet tai įvyko man
neprieštaraujant. Esu patenkintas, jog taip nutiko”,
– sako Tomas Čyvas, jos 15 metų sūnus. Jis lietuviškoje
bendruomenėje užmezgė stiprias draugystes ir sako, jog jam ,,labai
patinka” būti tos bendruomenės dalimi.
Jo motina, užauginusi penkis vaikus, mačiusi kitų šeimų
patirtis, pastebi, jog vaikai turi būti supažindinti su
lietuviškomis organizacijomis prieš darželinį amžių. Jos
vaikams patiko dalyvauti lietuvių katalikų jaunimo grupės (Ateitininkų
– Red.) veikloje, dabar jie tą pamini savo akademiniuose reziumė.
Bet net ir tai gali būti pastūmėta dar toliau, pasinaudojus
galimybėmis, kurias teikia tokia glaudi bendruomenė.
Nuo politinio išlikimo iki verslo galimybių
,,Mūsų vyriausias sūnus šiais metais baigia Loyola University ir
ieško darbo verslo srityje. Todėl pirma mintis, kuri ateina į
galvą, yra ‘Kokius lietuvius verslininkus
pažįstame?’”, – sako Čyvas.
Visame tame slypi vienas pagrindinis klausimas – kaip toliau
išlaikyti bendruomenę ir kokia kryptimi jai eiti. Vien todėl,
kad politinis judėjimas šiais laikais nėra reikalingas,
nereiškia, jog lietuviškos organizacijos turi nustoti
gyvuoti. Tačiau kaip, kokiu būdu?
,,Aš to nevadinčiau tapatybės krize, tačiau sunku atrasti
tikslą, – sako Venckus. – Tarp mūsų egzistuoja savaiminis
ryšys, bet, norint toliau gyvuoti, vien draugystės
nepakanka.”
Tadas Stonkus pamatė reikalą University of Illinois at Chicago įkurti
Lietuvių studentų asociaciją. Jos įkūrimą nulėmė socialinės priežastys
ir troškimas lietuviams studentams padėti susigaudyti
universiteto sistemoje, užmegzti tarpusavio ryšius. Buvę
Asociacijos nariai sugrįžta jau kaip savo srities profesionalai, jie
pataria arba pasiūlo pagalbą Asociacijos nariams.
Kita organizacija, kurioje taip pat svarbūs profesiniai ryšiai,
Lietuvos išeivijos studentų stažuotė (LISS), buvo įkurta
atsiliepiant į jaunų žmonių lietuvių bendruomenėje poreikius. Vienas
iš svarbiausių jos tikslų – ieškoti darbinių
ryšių tarp jaunimo ir profesionalų, jau dirbančių savo srityje.
Ši stažuočių programa suteikia JAV lietuvių studentams galimybę
keliauti į Lietuvą dirbti savo pasirinktoje profesinėje srityje.
Studentai pasirenka programą ir Lietuvoje dirba nuo vieno iki dviejų
mėnesių. Stažuočių tikslas – suteikti Amerikoslietuvių studentams
galimybę įgyti kultūrinės patirties jų kilmės šalyje, taip pat
– profesinėje srityje.
,,Mes stengiamės būti aktyvesniais ieškodami ryšių tarp
jaunų lietuvių ir profesionalų ar tiesiog tarpusavyje, – sako
Kęstutis Daugirdas, JAV Lietuvių jaunimo sąjungos sekretorius. –
Bandome sukurti jaunų specialistų duomenų bazę, kuria galėtų naudotis
mūsų Sąjungos nariai.”
Galų gale yra sunku atsakyti, kas jaunimą trauks sugrįžti ir toliau
dalyvauti lietuviškoje bendruomeninėje veikloje. ,,Kaip
išlaikyti? Gal jiems [jauniems žmonėms] nereikia tikslo.
Aš jaučiausi esanti ypatinga, galbūt ir jie tokiais pasijaus,
– svarsto Matusaitis. – Vis dėlto nežinau, ar mano dukra
jausis taip, kad ji turėtų padėti Lietuvai.”
Šių dienų jaunimas galbūt ir nedalyvauja JAV lietuvių
bendruomeninėje veikloje tam, kad išsaugotų lietuvybę, tačiau jų
noras užmegzti profesinius ryšius, asmenines draugystes, turėti
„dvigubą tapatybę” JAV lietuvių visuomenei Čikagoje suteiks
jėgų ir toliau gyvuoti, į veiklą jungiantis visų kartų lietuviams.
Originalų straipsnį galima perskaityti internete adresu: http:// www.immigrantconnect.org/?p=4803
2010 m. birželio 9 d.
Iš anglų kalbos vertė
Dalia Cidzikaitė