Prieš daugiau nei du mėnesius į redakciją atvyko dvi Northwestern University studentės su prašymu pasiūlyti temą ar problemą, kuri nebūtų svetima lietuviškai bendruomenei JAV ir kuria jos galėtų pasidomėti daugiau. Birželio 2 d. ,,Draugo” vyr. redaktorė dalyvavo baigiamojoje Northwestern University paskaitoje, kur buvo pristatyti visų studentų darbai – straipsniaityrimai apie jų pasirinktas etnines mažumas Čikagoje. Tarp jų buvo ir straipsnis apie lietuvių bendruomenę, parašytas Lindsey Kratochwill ir Cathryn Vaulman. Jūsų dėmesiui siūlome to straipsnio vertimą į lietuvių kalbą. Redakcija

vaikai

Jaunimo dalyvavimas
JAV lietuvių bendruomeninėje veikloje

LINDSEY KRATOCHWILL
CATHRYN VAULMAN

,,Tai buvo mūsų besąlyginis užsidegimas”, – sako Rita Venclauskienė apie savo įsitraukimą į Amerikos lietuvių organizacijų veiklą. Į JAV ji emigravo 1949 m., sovietų okupacijos, kuri Lietuvoje truko nuo 1944 iki 1990 m., metu. Didžiausia emigrantų banga Lietuvą paliko sovietinės okupacijos pradžioje.

Dalyvauti organizacijose Venclauskienei buvo būtinybė, tiesiogiai susijusi su jos lietuviško paveldo, kurio laukė labai miglota ateitis, išsaugojimu. Jos dalyvavimas lietuviškoje veikloje metams bėgant kito. Įskiepijusi lietuviško paveldo svarbą savo vaikams, ji savo dėmesį nuo lietuviškos kultūros išsaugojimo JAV nukreipė į sugrįžimą prie savo šaknų. Pasiremdama savo kaip mokytojos įgyta patirtimi JAV, Venclauskienė pradėjo įgyvendinti popamokinę programą benamiams ir nuskriaustiems vaikams Lietuvoje.

JAV lietuviai, tokie kaip Venclauskienė, matė, kaip keitėsi lietuviškų organizacijų tikslai – nuo neatidėliotinos būtinybės tarptautinių krizių metu iki įrankio, kuris gali būti panaudotas pagerbiant savo paveldą ir duodant atgal. Šalia įsipareigojimo priešintis Lietuvos okupacijai, lietuvių organizacijos JAV toliau augo ir klestėjo per sporto sąjungas, lietuvių tautinių šokių ir dainų ansamblius, labdaros ir religines organizacijas. Tačiau jaunesnės kartos tikslai skiriasi nuo jų tėvų ir senelių.

,,Mano tėvų ir senelių laikais tikslas buvo aiškiai apibrėžtas. Mano karta jau klausia, kas mus taip stipriai laiko”, – sako 27 metų Aušra Venckus, kurios pėdsakai Amerikoje nusidriekia iki jos senelių imigravimo į šalį per sovietų okupaciją Antrojo pasaulinio karo metu.

,,Esame unikalūs dėl tokio didelio mūsų tėvų ir senelio spaudimo”, – sako ji. Nors, Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, būtinybės jausmas išsaugoti lietuvių kultūrą ir kalbą galbūt susilpnėjo, jis ne mažiau svarbus nei anksčiau. Jauni žmonės ir toliau aktyviai dalyvauja lietuviškų organizacijų veikloje, kai kurie – net labiau nei jų tėvai.

Ateina jaunoji karta

,,Mano vaikai yra kur kas labiau įsitraukę į lietuvišką veiklą, – teigia Daina Čyvienė. – Jie daug kur dalyvauja, kaip antai, katalikiško jaunimo ir tautinių šokių grupėse.” Šį faktą Čyvienė aiškina pasikeitusiomis politinėmis aplinkybėmis.

Rimas Griškelis, Lietuvių Fondo tarybos pirmininkas, pastebi, kad tokiam padidėjusiam įsitraukimui į veiklą turi įtakos technologija ir sugebėjimas vienu metu atlikti daugiau nei vieną užduotį. ,,Anksčiau vienu metu galėjai nuveikti tik vieną dalyką, – sako jis. – Viskas žymiai pagreitėjo. Žmonės jau nėra įsipareigoję tik vienam darbui.”

Per vokiečių ir rusų okupacijas XX amžiuje Lietuvos imigrantai Amerikoje jautė grėsmę savo kalbai ir kultūrai, jos ateičiai. Norint išsaugoti kultūrą, buvo būtina laikytis tradicijų per tokią veiklą kaip šeštadieninės mokyklos, skautai ir jaunimo organizacijos.

Irena Polikaitienė į JAV atvyko sovietams okupavus Lietuvą. Ji įsijungė į parapijos Marquette Park veiklą, tikėdamasi išlaikyti savo lietuvišką tapatybę ir puoselėti kultūrinį augimą, nepaisant sovietų režimo. Dabar, sako Polikaitienė, Čikagos lietuvių bendruomenė, kurios veikloje ji ilgus metus dalyvauja, ,,žydi, auga”.

Čikaga buvo lietuvių imigrantų tikslas nuo ankstyvų 1900ųjų. Remiantis Čikagos enciklopedija (Encyclopedia of Chicago), 1914 metais Čikagoje gyveno 50,000 lietuvių; tai didžiausias lietuvių telkinys už Lietuvos ribų. 2000 metų gyventojų surašymo metu (Census) 11,000 čikagiečių sakėsi esą pirmoji lietuvių imigrantų karta, 80,000 mieste ir jo apylinkėse gyvenusių teigė esą lietuviškos kilmės.

Audrius Remeikis, dabar 45 metų, 1989 ir 1990 metus praleido kovodamas už Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, kuri buvo ant žlugimo slenksčio. Tai, kas jo bendruomenei buvo kultūrinė jungtis, tapo politiniu žygiu. Jo tėvai, kurie gimė Lietuvoje, skatino tokį jo dalyvavimą, nors Remeikis tuo metu ir nesuprato viso to svarbos. Jo nuomone, ta būtinybė šiandieninėje kartoje yra susilpnėjusi.

,,Manau, kad ji [būtinybė – Red.] pasikeitė, ji nėra tokia, kokia ji buvo, kai mes buvome jauni. Dabar jaučiasi, kad tai labiau socialinis dalykas”, – teigia Remeikis.

Tėvų pastūmėti

Kaip ir Remeikis, Venckus į lietuviškų organizacijų veiklą buvo pastūmėta savo tėvų. Ten, kur jie siekė suteikti jai kultūrinę prasmę, ji atrado draugystę su savo lietuviais draugais. Grupės, kuriose Venckus dalyvavo, išugdė gilų patriotinį pasididžiavimą, kuriuo ji dalijosi su savo artimiausiais draugais, supratusiais, jog jų patirtis buvo visiškai kitokia, nei tipinio Amerikos jaunimo.

Tie, kurie įsijungė į lietuviškas organizacijas, dvigubą tapatybę patyrė ypač stipriai ir neįprastai. Būdama ketverių metų Venckus piketavo prie federalinių įstaigų, ragindama JAV pritarti Lietuvos laisvės siekiams. Nedaug nelietuvių buvo į tai įsijungę ar net nežinojo apie tokią savo kaimynų veiklą.

Šeima taip pat stiprino domėjimąsi lietuvybe tarp jau Amerikoje gimusių ir augusių lietuvių. Daina Matusaitis buvo savo tėvų verčiama kalbėti namuose lietuviškai, dalyvauti lietuviškose organizacijose ir taip išsaugoti savo kultūrinę tapatybę.

Nors Matusaitis tai tapo jos savastimi, ji panašiai išaugino net savo vaikus, tačiau jos brolis, sako ji, manė, jog tėvai juos pernelyg stūmė į lietuvybę. Šiandien jis nedalyvauja lietuviškoje veikloje, nejaučia ilgalaikio ryšio su lietuvybe – to, ką jo sesuo ypač vertina savo gyvenime.

Karta, ieškanti, kaip įtraukti vaikus į lietuvišką veiklą, susiduria su daug kliūčių, kodėl šiandieninis jaunimas nenorėtų būti viso to dalimi. Čyvienė džiaugiasi savo lietuvišku auklėjimu, ji norėjo to paties ir savo vaikams.

,,Aš buvau lyg ir įstumtas, bet tai įvyko man neprieštaraujant. Esu patenkintas, jog taip nutiko”, – sako Tomas Čyvas, jos 15 metų sūnus. Jis lietuviškoje bendruomenėje užmezgė stiprias draugystes ir sako, jog jam ,,labai patinka” būti tos bendruomenės dalimi.

Jo motina, užauginusi penkis vaikus, mačiusi kitų šeimų patirtis, pastebi, jog vaikai turi būti supažindinti su lietuviškomis organizacijomis prieš darželinį amžių. Jos vaikams patiko dalyvauti lietuvių katalikų jaunimo grupės (Ateitininkų – Red.) veikloje, dabar jie tą pamini savo akademiniuose reziumė. Bet net ir tai gali būti pastūmėta dar toliau, pasinaudojus galimybėmis, kurias teikia tokia glaudi bendruomenė.

Nuo politinio išlikimo iki verslo galimybių

,,Mūsų vyriausias sūnus šiais metais baigia Loyola University ir ieško darbo verslo srityje. Todėl pirma mintis, kuri ateina į galvą, yra ‘Kokius lietuvius verslininkus pažįstame?’”, – sako Čyvas.

Visame tame slypi vienas pagrindinis klausimas – kaip toliau išlaikyti bendruomenę ir kokia kryptimi jai eiti. Vien todėl, kad politinis judėjimas šiais laikais nėra reikalingas, nereiškia, jog lietuviškos organizacijos turi nustoti gyvuoti. Tačiau kaip, kokiu būdu?

,,Aš to nevadinčiau tapatybės krize, tačiau sunku atrasti tikslą, – sako Venckus. – Tarp mūsų egzistuoja savaiminis ryšys, bet, norint toliau gyvuoti, vien draugystės nepakanka.”

Tadas Stonkus pamatė reikalą University of Illinois at Chicago įkurti Lietuvių studentų asociaciją. Jos įkūrimą nulėmė socialinės priežastys ir troškimas lietuviams studentams padėti susigaudyti universiteto sistemoje, užmegzti tarpusavio ryšius. Buvę Asociacijos nariai sugrįžta jau kaip savo srities profesionalai, jie pataria arba pasiūlo pagalbą Asociacijos nariams.

Kita organizacija, kurioje taip pat svarbūs profesiniai ryšiai, Lietuvos išeivijos studentų stažuotė (LISS), buvo įkurta atsiliepiant į jaunų žmonių lietuvių bendruomenėje poreikius. Vienas iš svarbiausių jos tikslų – ieškoti darbinių ryšių tarp jaunimo ir profesionalų, jau dirbančių savo srityje.

Ši stažuočių programa suteikia JAV lietuvių studentams galimybę keliauti į Lietuvą dirbti savo pasirinktoje profesinėje srityje. Studentai pasirenka programą ir Lietuvoje dirba nuo vieno iki dviejų mėnesių. Stažuočių tikslas – suteikti Amerikoslietuvių studentams galimybę įgyti kultūrinės patirties jų kilmės šalyje, taip pat – profesinėje srityje.

,,Mes stengiamės būti aktyvesniais ieškodami ryšių tarp jaunų lietuvių ir profesionalų ar tiesiog tarpusavyje, – sako Kęstutis Daugirdas, JAV Lietuvių jaunimo sąjungos sekretorius. – Bandome sukurti jaunų specialistų duomenų bazę, kuria galėtų naudotis mūsų Sąjungos nariai.”

Galų gale yra sunku atsakyti, kas jaunimą trauks sugrįžti ir toliau dalyvauti lietuviškoje bendruomeninėje veikloje. ,,Kaip išlaikyti? Gal jiems [jauniems žmonėms] nereikia tikslo. Aš jaučiausi esanti ypatinga, galbūt ir jie tokiais pasijaus, – svarsto Matusaitis. – Vis dėlto nežinau, ar mano dukra jausis taip, kad ji turėtų padėti Lietuvai.”

Šių dienų jaunimas galbūt ir nedalyvauja JAV lietuvių bendruomeninėje veikloje tam, kad išsaugotų lietuvybę, tačiau jų noras užmegzti profesinius ryšius, asmenines draugystes, turėti „dvigubą tapatybę” JAV lietuvių visuomenei Čikagoje suteiks jėgų ir toliau gyvuoti, į veiklą jungiantis visų kartų lietuviams.

Originalų straipsnį galima perskaityti internete adresu: http:// www.immigrantconnect.org/?p=4803
2010 m. birželio 9 d.

Iš anglų kalbos vertė
Dalia Cidzikaitė