Dar kartą: ar reikalinga Kultūros ministerija?

STASYS GOŠTAUTAS

Prieš mėnesį ar daugiau Andrius Navickas, įžvalgus Bernardinai.lt redaktorius, uždavė keistą klausimą: „Ar mūsų valstybei reikalinga Kultūros ministerija?” Kiek anksčiau Artūras Zuokas kėlė panašų klausimą savo internetinio puslapio straipsnyje „Tuščias Kultūros ministerijos kavos puodelis”. Tai turbūt buvo atsiliepimas į Lietuvos premjero vaizdingą frazę: „Ministras – tai ne kavos puodelis, kurį galima čia pat pakeisti.” Pakeičiamasis buvo ne kas kitas, kaip Remigijus Vilkaitis. Kažkas dar pridūrė, kad „jei kava bloga, tai būtina ją grąžinti padavėjui”. Šis teiginys skatina pasvarstyti kultūros politikos nesėkmes, išmėtytus pinigus ir pamestus tikslus.

Paskirti kultūros ministrą be kultūros yra visai ne tas pats, kaip paskirti teisininką sveikatos ar gynybos ministru. Tai ne tas pats, kaip paskirti juokdarį, kuris mano, kad turi privilegiją užgaulioti Prezidentę. Prisiminkime grakščius klounus, nupieštus Velázquez, kurių tikslas buvo ne tik pralinksminti karalių, bet ir pasakyti jam tikrą teisybę, kurios niekas kitas nebūtų drįsęs pasakyti. Ne, mums tikrai nereikia kultūros ministerijos, mums reikia kultūros ir mandagumo, taip ir dar kiek, bet ministerijos – galėtume labai lengvai be jos apsieiti, o už sutaupytus milijonus galėtume tikrai paremti kultūrą. Čia visiškai sutinku su A. Zuoko internetine skiltimi.

,,Lietuvos rytas” ir kiti Lietuvos laikraščiai ta tema rašė iki nuobodulio. Vadinasi, klausimas yra gyvas ir svarbus. Niekas neklausia, ar mums iš viso reikia net 14 ministerijų. Antanas Mockus, kuris, kaip jau žinome, pralaimėjo Kolumbijos prezidentinius rinkimus, kalbėdamas apie Lietuvą pastebėjo: ,,Jūs be ginklo iškovojote Laisvę ir išsivadavote iš galingos Sovietų Sąjungos, tačiau iš karto po to įsteigėte Krašto apsaugos ministeriją. Nesuprantu, kodėl?” Su tokiu klausimu galima apžvelgti ir kitas Lietuvos ministerijas ir rastume klaustukų.

Kadaise kultūrą buvome sujungę su švietimu, nematau nieko blogo prie jos prijungti dar ir mokslą, kaip daro daug kitų kraštų. Kodėl prieš 15 ar panašiai metų kažkas nutarė atskirti kultūrą nuo švietimo ir mokslo, aš nežinau, turbūt kam nors reikėjo dar vienos ministerijos, ir Kultūros ministerija buvo patogiausia ir lengviausia įkurti.

Mat norint sudaryti koaliciją, reikia išdalinti tam tikrą kiekį ministerijų. Yra jų labai reikšmingų, ir jos, aišku, išdalintos pagal svarbą. Bet reikia palikti porą gražiai skambančių, bet tariamai nereikšmingų, kad būtų ką duoti koalicijos partneriams, kurie į ją žiūri kaip į savo nuosavybę, nors ir mažiausio supratimo neturi ir nenori turėti apie tą ministeriją. Pasirašys porą dekretų ir galės skraidyti pirmąja klase aplink pasaulį. Vargšė Lietuva, kur dingo jos didvyriai?

Taip buvo ir šį kartą, kai Tautos prisikėlimo partija (nuostabūs tie mūsų partijų pavadinimai) vienbalsiai nutarė į kultūros ministro postą, kurį tada užėmė iš partijos pasitraukęs R. Vilkaitis, paskirti patį partijos vadą Arūną Valinską. Matote, kam tinka kultūros ministerija? Gaila, tiek draugų pametė savo garbę beministeriaudami svetimose pievose. Kiti užbaigė dar tragiškiau. Ne, tikrai mums nereikia Kultūros ministerijos.

Šiomis dienomis LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė kultūros ministru paskyrė Arūną Gelūną. Jį susitikau Vilniaus dailės akademijoje lygiai prieš metus. Turėjau progos su juo pabendrauti Akademijos mokslo metų užbaigtuvėse. Būsimas ministras sutinka, kad dabartinei ministerijos anarchijai reikia reformos: ,,Dabar egzistuojanti kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo sistema – daug kas sutinka, kad ji yra archaiška ir neatitinka šiuolaikinės visuomenės poreikių. Ją mes žadame peržiūrėti ir siūlysim reformuoti.”

Gelūnas ar kas kitas neišspręs pačio svarbiausio klausimo: ar mums iš viso reikia tos kultūringos ministerijos. Daug kraštų kultūros ministerijas turi bendras su švietimu ar mokslu, pavyzdžiui, Islandija, Austrija, Belgija, Norvegija, Kipras. Ispanija prie švietimo ir kultūros turi prijungusi dar ir sporto, panašiai ir Didžioji Britanija. Tuo tarpu Suomija turi tik Švietimo ministeriją, Šveicarija – tik kultūros įstaigą, Airija – Meno, paveldo kultūrinio paveldo departamentą, Liuksemburgas – Švietimo, kultūros ir tyrimų ministeriją ir pan.

Mano nuostabai, net 14 Europos kraštų turi atskirą kultūros ministeriją. Tai: Portugalija, Švedija, Estija, Vengrija, Latvija, Lenkija (susieta su „propagandos” departamentu), Danija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Kroatija, Serbija, Makedonija ir Vokietija. Tai įdomus faktas, parodantis, kad mes nesame vieninteliai ir nesiskiriame nuo daugelio kitų kraštų. Tad reikia trečią kartą paklausti: ar mums tikrai reikia Kultūros ministerijos?

Europoje per šimtmečius tiek tautų maišėsi ir tarpusavyje kariavo, kad kultūra tapo labai svarbia kiekvienam kraštui, nes per ją, kai kur per kalbą, kraštas išsiskiria – pasidaro skirtingas. Ispanija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir kitos šalys didžiuojasi savo kultūra daugiau negu bet kuo kitu. Didžiuokimės ir mes.