Įvykiai, sukėlę abejonių dėl V. Adamkaus ryžtingumo

ROMAS KILIKAUSKAS
JAV aviacijos žvalgybos ats. plk.
 
Noriu padėkoti gerb. Jeronimui Tamkutoniui ir ,,Draugui” už labai įdomų straipsnį (,,Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą”, 2009 m. birželio 23-26 d.). Šis straipsnis labai tiksliai ir objektyviai apibūdino Prezidento V. Adamkaus stiprybes ir silpnumus. JAV lietuviai dėjo dideles viltis į jo prezidentavimą, ir dabar jiems tikrai nelengva prisipažinti, kad jis Lietuvai atnešė mažai gero.

 Per V. Adamkaus pirmąją kadenciją dirbau Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) ir negaliu užmiršti kai kurių įvykių, kurie man sukėlė abejonę dėl V. Adamkaus ryžtingumo atstovauti Lietuvos žmonių interesams. Pateiksiu pavyzdį, kuris liečia Krašto apsaugos ministerijos pasiruošimą stoti į NATO. V. Adamkus dažnai ir viešai kalbėdavo apie Lietuvos norą įstoti į šią Sąjungą, bet jo kalbos ne visada derindavosi su jo veiksmais. Manau, kad jis tais laikais tikrai žinojo, kiek sunkių pasiruošimo darbų Lietuva privalėjo atlikti, kad galėtų pasiekti šį tikslą. Vienas iš pačių svarbiausių – tai Lietuvos kariuomenės paruošimas veikti pagal NATO reikalavimus. Visi KAM pareigūnai bei kariuomenė smarkiai dirbo, norėdami šį tikslą kuo greičiau įgyvendinti. Daug moralinės paramos KAM sulaukė iš Lietuvos žmonių, Seimo narių, valdžios atstovų. Deja, tik Prezidentas Adamkus retai parodydavo susidomėjimą šį darbą konkrečiai paremti. Jis turėjo ne vieną progą aplankyti KAM ir kariuomenės dalinius, paduoti ranką kariškiams ir paskatinti jų pasiruošimą NATO narystei, tačiau tai įvykdavo labai retai.

Buvo didžiulė šventė, kai po kelių statybos metų Lietuva, kartu su Estija ir Latvija, atidarė Oro stebėjimo centrą Karmėlavoje. Vien tik įranga kainavo 10 mln. dolerių, kuriuos paaukojo JAV. Šis Centras dirba pagal NATO reikalavimus ir jo atidarymas buvo labai svarbus žingsnis NATO link, bet Prezidentas nedalyvavo. Buvo ir kitų progų V. Adamkui parodyti rūpestį ir paramą kariuomenės pasiruošimui.

Po ilgų ir sudėtingų darbų KAM paruošė naują Lietuvos gynybos strategiją, kurią vėliau Seimas patvirtino. Kelias į strategijos suderinimą ir patvirtinimą nebuvo lengvas. Atsirado maža grupelė buvusių Sovietų Sąjungos pulkininkų, kurie, netarnavę Lietuvos kariuomenėje, pradėjo aktyviai agituoti prieš naujai sukurtą Gynybos strategiją. Jie pasirodydavo per TV, radijo ir spaudoje ir ne tik aktyviai agitavo prieš šią strategiją, bet siūlė surengti referendumą dėl Lietuvos noro tapti NATO nare. Nebuvo lengva su jais kovoti, nes V. Adamkus kviesdavosi į Prezidentūrą ne KAM atstovus ar kariuomenės vadus, bet šiuos raudonosios armijos karininkus Lietuvos gynybos reikalus aptarti. Praėjus keletai metų, V. Adamkus ordinu apdovanojo vieną iš tų agitatorių ,,už nuopelnus Lietuvai”.

• • •

Sutinku su J. Tamkutoniu, kad nėra įrodymų dėl Adamkus bendradarbiavimo su KGB. Bet ištarnavęs 37 metus JAV žvalgyboje, galiu pasakyti, kad būtų naivu galvoti, jog į jį KGB nekreipė ypatingo dėmesio. V. Adamkaus dažnai paminėtas lapyvardis ,,Fermeris” dar nereiškia, kad jis buvo įtrauktas į KGB veiklą. Bet žmonės, kurie yra šiek tiek susipažinę su KGB verbavimo metodais, niekada nesakytų, kad KGB nebuvo suinteresuota jį užverbuoti. Agentą užverbuoti yra ilgas ir sudėtingas reikalas. Pirmiausia reikia surasti kandidatą, kuris turi galimybę suteikti svarbios informacijos. O kur KGB būtų galėjusi rasti geresnį kandidatą, kaip JAV valstybės tarnautoją ir Santaros-Šviesos narį? Suradus kandidatą būtinai reikia jį visapusiškai įvertinti, pažinti jo stiprybes, silpnumus ir ištirti sąlygas, pagal kurias būtų galima jį užverbuoti, pvz. pinigais, ideologija, privilegijomis tėvynėje ir t.t. Toks darbas reikalauja, kad būtų sukurta byla su slapyvardžiu. Žmogus, kurį KGB svarsto įtraukti į veiklą, galbūt visai nežino, kad jau gavo slapyvardį. Tad V. Adamkus gali turėti slapyvardį ir apie tai nieko nežinoti.

Man ne tiek rūpi V. Adamkaus bendradarbiavimas su KGB, kaip jo nenoras pagerbti mūsų didvyrius partizanus, kurie tiek daug nukentėjo nuo okupanto rankos. Prezidentas tikrai privalo parodyti jiems bent moralinę paramą, o ne lyginti juos su tais, kurie tarnavo okupantui. V. Adamkus ne vieną kartą parodė savo nenorą pagerbti tuos, kurie tikrai mūsų pagarbos užsitarnavo, ir pasmerkti tuos, kurie juos kankino ir žudė. Prisimenu paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio paminklo pašventinimą. Susirinko didelis būrys žmonių, bet nesimatė nė vieno iš Lietuvos prezidentūros. Kraujelis  žuvo 1965 metais, apsuptas NKVD agentų, operacijoje dalyvaujant M. Misiukoniui. Tai tas pats Misiukonis, kuriam Adamkus pakabino ordiną už jo darbą Vidaus reikalų ministerijoje. Galbūt, kad jis per savo ilgą karjerą Lietuvai ką nors gero ir padarė, bet ar tai jo juodus darbus prieš savo tautiečius ištrynė?

Prisimenu, kad tūkstančiai tremtinių ir partizanų susirinko į metinę šventę Ariogaloje. Buvau apstulbintas, kai sužinojau, kad Prezidentas į šią šventę neatvyko, bet pasiuntė savo patarėją sporto reikalams. Įdomu, kad Prezidentas neturėjo laiko atvykti į šventę, kurioje dalyvavo apie 10,000 tremtinių ir partizanų, bet surado laiko net kelis kartus susitikti su maža grupele SantarosŠviesos bendradarbių.

Džiaugiuosi, kad baigėsi V. Adamkus kadencija. Turiu vilties, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė geriau supras Lietuvos reikalus ir rimčiau atstovaus jų interesams.