Įvykiai, sukėlę abejonių dėl V. Adamkaus ryžtingumo
ROMAS KILIKAUSKAS
JAV aviacijos žvalgybos ats. plk.
Noriu padėkoti gerb. Jeronimui Tamkutoniui ir ,,Draugui” už labai
įdomų straipsnį (,,Žvilgsnis į V. Adamkaus prezidentavimą”, 2009
m. birželio 23-26 d.). Šis straipsnis labai tiksliai ir
objektyviai apibūdino Prezidento V. Adamkaus stiprybes ir silpnumus.
JAV lietuviai dėjo dideles viltis į jo prezidentavimą, ir dabar jiems
tikrai nelengva prisipažinti, kad jis Lietuvai atnešė mažai gero.
Per V. Adamkaus pirmąją kadenciją dirbau Krašto apsaugos
ministerijoje (KAM) ir negaliu užmiršti kai kurių įvykių, kurie
man sukėlė abejonę dėl V. Adamkaus ryžtingumo atstovauti Lietuvos
žmonių interesams. Pateiksiu pavyzdį, kuris liečia Krašto
apsaugos ministerijos pasiruošimą stoti į NATO. V. Adamkus
dažnai ir viešai kalbėdavo apie Lietuvos norą įstoti į
šią Sąjungą, bet jo kalbos ne visada derindavosi su jo
veiksmais. Manau, kad jis tais laikais tikrai žinojo, kiek sunkių
pasiruošimo darbų Lietuva privalėjo atlikti, kad galėtų pasiekti
šį tikslą. Vienas iš pačių svarbiausių – tai
Lietuvos kariuomenės paruošimas veikti pagal NATO reikalavimus.
Visi KAM pareigūnai bei kariuomenė smarkiai dirbo, norėdami šį
tikslą kuo greičiau įgyvendinti. Daug moralinės paramos KAM sulaukė
iš Lietuvos žmonių, Seimo narių, valdžios atstovų. Deja, tik
Prezidentas Adamkus retai parodydavo susidomėjimą šį darbą
konkrečiai paremti. Jis turėjo ne vieną progą aplankyti KAM ir
kariuomenės dalinius, paduoti ranką kariškiams ir paskatinti jų
pasiruošimą NATO narystei, tačiau tai įvykdavo labai retai.
Buvo didžiulė šventė, kai po kelių statybos metų Lietuva, kartu
su Estija ir Latvija, atidarė Oro stebėjimo centrą Karmėlavoje. Vien
tik įranga kainavo 10 mln. dolerių, kuriuos paaukojo JAV. Šis
Centras dirba pagal NATO reikalavimus ir jo atidarymas buvo labai
svarbus žingsnis NATO link, bet Prezidentas nedalyvavo. Buvo ir kitų
progų V. Adamkui parodyti rūpestį ir paramą kariuomenės
pasiruošimui.
Po ilgų ir sudėtingų darbų KAM paruošė naują Lietuvos gynybos
strategiją, kurią vėliau Seimas patvirtino. Kelias į strategijos
suderinimą ir patvirtinimą nebuvo lengvas. Atsirado maža grupelė
buvusių Sovietų Sąjungos pulkininkų, kurie, netarnavę Lietuvos
kariuomenėje, pradėjo aktyviai agituoti prieš naujai sukurtą
Gynybos strategiją. Jie pasirodydavo per TV, radijo ir spaudoje ir ne
tik aktyviai agitavo prieš šią strategiją, bet siūlė
surengti referendumą dėl Lietuvos noro tapti NATO nare. Nebuvo lengva
su jais kovoti, nes V. Adamkus kviesdavosi į Prezidentūrą ne KAM
atstovus ar kariuomenės vadus, bet šiuos raudonosios armijos
karininkus Lietuvos gynybos reikalus aptarti. Praėjus keletai metų, V.
Adamkus ordinu apdovanojo vieną iš tų agitatorių ,,už nuopelnus
Lietuvai”.
• • •
Sutinku su J.
Tamkutoniu, kad nėra įrodymų dėl Adamkus bendradarbiavimo su KGB. Bet
ištarnavęs 37 metus JAV žvalgyboje, galiu pasakyti, kad būtų
naivu galvoti, jog į jį KGB nekreipė ypatingo dėmesio. V. Adamkaus
dažnai paminėtas lapyvardis ,,Fermeris” dar nereiškia, kad
jis buvo įtrauktas į KGB veiklą. Bet žmonės, kurie yra šiek tiek
susipažinę su KGB verbavimo metodais, niekada nesakytų, kad KGB nebuvo
suinteresuota jį užverbuoti. Agentą užverbuoti yra ilgas ir sudėtingas
reikalas. Pirmiausia reikia surasti kandidatą, kuris turi galimybę
suteikti svarbios informacijos. O kur KGB būtų galėjusi rasti geresnį
kandidatą, kaip JAV valstybės tarnautoją ir Santaros-Šviesos
narį? Suradus kandidatą būtinai reikia jį visapusiškai
įvertinti, pažinti jo stiprybes, silpnumus ir ištirti sąlygas,
pagal kurias būtų galima jį užverbuoti, pvz. pinigais, ideologija,
privilegijomis tėvynėje ir t.t. Toks darbas reikalauja, kad būtų
sukurta byla su slapyvardžiu. Žmogus, kurį KGB svarsto įtraukti į
veiklą, galbūt visai nežino, kad jau gavo slapyvardį. Tad V. Adamkus
gali turėti slapyvardį ir apie tai nieko nežinoti.
Man ne tiek rūpi V. Adamkaus bendradarbiavimas su KGB, kaip jo nenoras
pagerbti mūsų didvyrius partizanus, kurie tiek daug nukentėjo nuo
okupanto rankos. Prezidentas tikrai privalo parodyti jiems bent
moralinę paramą, o ne lyginti juos su tais, kurie tarnavo okupantui. V.
Adamkus ne vieną kartą parodė savo nenorą pagerbti tuos, kurie tikrai
mūsų pagarbos užsitarnavo, ir pasmerkti tuos, kurie juos kankino
ir žudė. Prisimenu paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio
paminklo pašventinimą. Susirinko didelis būrys žmonių, bet
nesimatė nė vieno iš Lietuvos prezidentūros. Kraujelis
žuvo 1965 metais, apsuptas NKVD agentų, operacijoje dalyvaujant M.
Misiukoniui. Tai tas pats Misiukonis, kuriam Adamkus pakabino ordiną už
jo darbą Vidaus reikalų ministerijoje. Galbūt, kad jis per savo ilgą
karjerą Lietuvai ką nors gero ir padarė, bet ar tai jo juodus darbus
prieš savo tautiečius ištrynė?
Prisimenu, kad tūkstančiai tremtinių ir partizanų susirinko į metinę
šventę Ariogaloje. Buvau apstulbintas, kai sužinojau, kad
Prezidentas į šią šventę neatvyko, bet pasiuntė savo
patarėją sporto reikalams. Įdomu, kad Prezidentas neturėjo laiko
atvykti į šventę, kurioje dalyvavo apie 10,000 tremtinių ir
partizanų, bet surado laiko net kelis kartus susitikti su maža grupele
SantarosŠviesos bendradarbių.
Džiaugiuosi, kad baigėsi V. Adamkus kadencija. Turiu vilties, kad
prezidentė Dalia Grybauskaitė geriau supras Lietuvos reikalus ir
rimčiau atstovaus jų interesams.