Egzaminai tebevyksta 

VYTAUTAS VOLERTAS

Štai pasauly buvo nugirstas Lietuvos vardas, nuo tų laikų jau praėjo tūkstantis metų. Apie Babilonijos žmones daug kalbėjo prieš kelis tūkstantmečius. Babilonija seniai išnyko. Lietuva, laisva valstybė, yra pilnateisė Europos Sąjungos narė.

Atvirai tariant, man nesvarbu, prieš kiek amžių kas ir kur pirmąkart apie Lietuvą išsitarė. Man tik labai svarbu, kad esu lietuvių tautos narys. Ne hunas, ne barbaras, ne ankstyvųjų laikų Azijos stepių totorius, bet lietuvis.

Džiaugiuosi ir didžuojuosi – mažytė tauta Baltijos pakrašty neišnyko. Mažytė ir neturtinga. Jau Mozės brolis dykumose nulipdė iš aukso veršį, Kristaus rankas persmeigė geležinės vinys, karaliaus Saliamono rūmuose švietė alyvoje įmirkyti žibintai, o lietuvių žemelėje – nei aukso, nei geležies, nei alyvos. Todėl tamsai pravaikyti buvo balanėlė, džiaugsmui išreikšti – karklo švilpynė, nuo priešų gintis – kuokas. Daug priešų ir visose pusėse, gausių ir įkyrių. Ir prakaitas nuo darbo kalvose, įkalnėse, pamiškėse prie rugelio ar miežio, prie bulvių vagos ar marguose palangių darželiuose. Ne auksas, ne turtai išlaikė. Grublėtais laiko takais vedė kasdienos triūsas ir žmogiškoji savigarba.

Džiaugiuosi, bet nuogąstauju dėl skaudulių, Lietuvoje sukeltų bolševikinio marksizmo. Tie skauduliai ne tik sunkiai gyja, bet iki šiol skleidžia įvairias bakterijas. Kaip bokštą, skirtą Dievui pasiekti, stačiusieji susipainiojo kalboje, taip pusšimtį metų komunizmu maitinti lietuviai pakriko savo mintyse. Nesuvokia, ko reikia, kiek reikia. Įpuolė turto glemžties įtūžin ir visomis galiomis, sumanumu, suktumu bei apgaule taškosi jame. Todėl vienus dusina perteklius, kitus smaugia duonos ir pastogės rūpestis. Lietuvos finansinė padėtis pavojinga ne tiek dėl pasaulinės krizės, kiek dėl nemoralios ekonominės tvarkos.

Ilga okupacija sunaikino tarp lietuvių visuomeninį artumą. Okupacijoje bijota, kad kaimynas, galimas saugumo agentas, neprasitartų ten, kur nereikia, todėl suktasi nuo jo šalin. Juk žmogus atrodė žmogui priešas. Iki dabar lietuvis bijo lietuvio ir vertina tik save. Galbūt todėl Lietuvoje atsirado tiek daug partinių vienetų? Ir mažai kas stebėsis, jei būsimuose rinkimuose dalyvaus ir Klausučių ūlytėlės partija.

Komunizmas kūrė baudžiauninkų bendriją, bet išaugino individus. Kiekvienas sau yra vadas, viršininkas ir galbūt dievas, o visa aplinka – pavojinga zona.

Taip pat ir Dekalogas. Galvojama, kad tas akmenines plokštes, kurias Mozė atitempė nuo kalno, reikėtų kur nors paslėpti. Tada neliktų nieko aukščiau už save, o melas, apgaulė, suktumas taptų kasdieniniais elgesio rodikliais.

Žmona, vyras, vaikai yra nepatogūs atsitiktinumai. (Taip, tik atsitiktinumai.) Sueiti ir išeiti, palikti ir užmiršti – štai gyvenimo tvarka.  Šeimos sudaro visuomenę, bet kai šeimos palaidos, visuomenė yra tarsi smėlis.

Didžiuojuosi esąs lietuvis ir netikiu, kad mūsų daržai yra vien dagių ir dilgėlių valdos. Tačiau apgailestauju, kad užgriuvusios okupacijų nelaimės ir vėliau išplėstos lietuvių akys į Vakarų liberalizmo užkampius pridrabstė mūsų kiemuose šiukšlių. Būtina jas valyti, būtiniausiai būtina.

Galbūt sulūžo kuri nors pasaulio atrama, todėl visuose žemynuose jaučiame svyravimus. Verda įvairūs filosofijos ir politikos katilai. Gal jie tik garuos, o gal kai kur ir sprogs. Kapitalizmas ir socializmas, liberalizmas ir santūrumas, ateizmas ir deizmas, globalizmas ir valstybių savarankiškumas – visi svyrinėjimai kelia griuvimo pavojų. O griūties reikia saugotis.

Kur nėra šeimų, ten nėra visuomenės. Kur gyvenimas atsisako moralės, ten stinga laisvės ir taikos. Kai žmogus kviečia  Dievą į dvikovą, pasekmės yra aiškios. Istorijoje nėra nė vieno pavyzdžio, kad būtų laimėjęs išdiduolis žmogus.

Guodžiuosi širdy gera nuojauta ir tikiu Lietuvos sėkmingos ateities viltimi. Viltis nėra vien troškimai, bet ir aiškūs tikslai bei pastangos jų siekiant.

Paskutiniai komjaunuoliai jau rengiasi į pensiją, tad miglos sklaidosi. Yra ženklų, kad pradedama suprasti ir žmogaus pajėgumo ribas, ir šeimos įtaką visuomenei, ir moralės galią laisvei bei taikai. Ateities tolumose spingsi žiburėliai.

Mažai tautai tūkstantis metų yra ilgas amžius. Mažai, neapdovanotai tautai, vos pakenčiamame klimate įsikūrusiai, prisiglaudusiai žemelėje be auksų, sidabrų. Mums net vėjo pakankamai neduota, kad jį sėkmingai paverstume elektra. Bet skausmų ir ištvermės visais amžiais pakako, o tautos egzaminai vyksta kasdien.