ny

New York Maironio lituanistinės mokyklos mokytojai ir dalis mokinių. Lino Vebeliūno nuotr.

Yra kuo džiaugtis ir dėl ko dėti jėgas
Dar vienos išleistuvės New York Maironio lituanistinėje mokykloje

JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ
Specialiai ,,Draugui” iš New York

Mokslas – ateities duona. Dar senovėje močiutės sakydavo: „Mokykis, vaikeli, nes ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.” Liūdna, tačiau šių laikų visuomenės požiūris į mokslą yra labai pakitęs. Kiekvienas bando verstis kaip išmano: jauni studentai, dar net nebaigę aukštųjų, o kartais išėję iš jų po poros metų, jau kuria savo įmones, investuoja, ieškosi darbo, skuba gyventi. Teko ne kartą girdėti, jog mokykla neišmoko uždirbti duonos. Suprantama, jog dabar laikai nėra lengvi, o mokslas vis dėlto brangus, tačiau jo nereiktų numesti šalin ir pamiršti.

Mokyklos dar tebegyvuoja, o svarbiausia, kad jos ne tik ugdo kūrybingą, darbštų ir atsakingą asmenį, bet ir lietuviškumą. Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistuoja nemažai lituanistinių mokyklų, kurios kiekvienais metais išleidžia vis naują studentų laidą. Kaip žinia, lituanistinė Maironio mokyla, įsikūrusi New York mieste, Maspeth, šiais metais išleido jau 41ąją lietuvių studentų laidą. Ta proga pasikalbėjome su mokyklos vedėja Faustina Sinkūniene, kuri papasakojo ne tik apie šiųmetines abiturientų išleistuves, bet ir apie pačią mokyklą, jos ateities planus.

– Kas ir kodėl nusprendė įkurti lituanistinę Maironio mokyklą New York mieste?

– NY Maironio mokykla buvo įkurta 1950 metais. Kitais metais minėsime mokyklos įkūrimo 60-tąsias metines. Ją įkūrė antros kartos lietuviai, kurie pasitraukė iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą. Jie pajuto poreikį mokyti savo vaikus lietuvybės dvasia, nes, būdami toli nuo Lietuvos ir negalėdami palaikyti ryšio su saviškiais bei jų aplankyti, troško, kad jų vaikai daugiau sužinotų apie šalį, kurioje jų tėvai gimė ir gyveno.

– Kaip kito mokinių skaičius mokykloje, dabar jis didėja ar mažėja?

– Mokykla visus metus nuo įkūrimo pradžios nebuvo sustabdžiusi savo veiklos. Tiesa, kito mokinių skaičius. Kažkada mokykla buvo daug didesnė mokinių skaičiumi, skaičiavo šimtais, tačiau buvo ir tokių metų, kada susirinkdavo tik kelios dešimtys. Šiuo metu mokykloje mokosi apie 60 mokinių. Kol kas šis skaičius laikosi jau keletą metų. Džiaugiamės, kad išėjusius vaikus pakeičia nauji. Nemažai turime lopšelinio/darželinio amžiaus vaikų. Tikimės, kad ir jie baigs mūsų 10-metę mokyklą.

– Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie mokyklos kasdienybę, mokytojus?

– Mūsų užsienyje esančios lituanistinės mokyklos – netradicinės. Jose pamokos vyksta tik savaitgaliais ir tik keletą valandų. Renkamės šeštadieniais nuo 9:45 val. r. iki 1:15 val. p. p. Mokiniai mokosi 10 metų (neskaitant lopšelio ir darželio). Kiekviena klasė turi savo kabinetą, klasės mokytoja kiekvieną šeštadienį moko lietuvių k. ir literatūros iki pietų pertraukos. Po pertraukėlės vaikai šoka, dainuoja, mokosi Lietuvos istorijos, geografijos, tautodailės. Pačiose klasėse mokinių nedaug. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Mokytojai, dauguma turintys pedagoginį išsilavinimą, labai kūrybingi ir iniciatyvūs. Daugelis iš jų dirba mokykloje jau po keletą metų. Trys iš jų (tarp jų ir aš) jau pradėjome skaičiuoti antrąjį dešimtį.

– Kaip lietuvių šeimos sužino apie šią mokyklą?

– Save reklamuojame ir mokinius į mokyklą kviečiame įvairiai. Rašome skelbimus į spaudą, pranešame draugams, pažįstamiems per susitikimus, po lietuviškų Mišių ir kitokiais būdais. Yra tokių, kurie apie mus niekada nėra girdėję ir labai nustemba, sužinoję, kad tokia mokykla egzistuoja. Mūsų mokykloje mokinių užimtumas neapsiriboja vien tik pamokomis. Nemažai įdomių žmonių iš mokyklos kviečiame pas save į svečius. Ne kartą viešėjo svečiai ir iš Lietuvos. Tai ir aktoriai, vaikų knygelių leidėjai, režisieriai, rašytojai. Taip pat rengiame labai gražias Kūčių bei Motinos dienos šventes. Vaikai paruošia programėlę, atvyksta Kalėdų senelis, ruošiamas šventinis maistas, puošiama salė. Į šiuos renginius atvyksta nemažai lietuvių ir iš kitų miestų.

– Atrodo, kad šiltą ir jaukią mokyklėlę turite. Manau, nesuklysiu sakydama, jog ir pasiekimų sąrašas nėra trumpas. Kuo labiausiai didžiuojatės šioje mokykloje?

– Didžiausias pasiekimas, manyčiau, yra tai, jog mokykla „neužgeso” ir vis dar tebegyvuoja. Esame dėkingi buvusiai mokyklos vedėjai Audrei Lukoševičiūtei, kuri sunkiu metu sugebėjo mokyklą išlaikyti, ir ji vis po truputį stiprėja ir auga. Malonu, kad į mokyklą ateina dirbti vis naujų mokytojų, kurie atsineša ir naujų idėjų. Mokytoja Dana Vainauskienė prieš kelerius metus įsteigė laikraštėlį ,,Mokyklos žinios”. Jai išvykus gyventi į kitą valstiją, ši idėja nebuvo nutraukta, ji tęsiama toliau ir vis papildoma kažkuo nauju, įdomesniu. Taip pat sukūrėme internetinį puslapį www.nymaironiomokykla.org, kuriame jau keleri metai darbuojasi Linas Vebeliūnas. Malonu pranešti, jog turime ir labai darbštų Tėvų komitetą, kuris nemažai padeda mokyklos gyvenime.

Minėjote, jog šiais metais išleidote dar vieną abiturientų laidą. Kelinta laida šiemet buvo išleista nuo mokyklos įsikūrimo?

– Birželio 6tą dieną išleisdami 9 studentus, atsisveikinome su 41-ąja abiturientų laida. Palyginti su ankstesniais metais, išleistų studentų skaičius tikrai nemažas.
 
– Lietuvoje yra tradicija po išleistuvių visai klasei važiuoti švęsti. Mes, pamenu, vykome kelioms dienoms prie jūros. Kokias išleistuvių tradicijas turi Maironio mokykla? Kokios jums, asmeniškai, įsimintiniausios renginio akimirkos?

– Diena prasidėjo paskutine abiturientų pamoka, kurią vedė klasės auklėtoja Nijolė Vasiliauskienė. Devyni mažiukai skambučiais ir po rožės žiedu nešini nuvyko į klasę juos pakviesti oficialiai daliai, kuri vyko Viešpaties Atsimainymo bažnyčioje Maspheth. (Šios bažnyčios atskirose patalpose ir vyksta pamokos.) Suėjus visiems į salę ir kun. V. Volertui sukalbėjus maldą, prasidėjo oficiali dalis. Buvo džiugu stebėti, kaip abiturientai stovėjo, pasipuošę tautiniais drabužiais. Pirmiausia, sveikinimo žodžiu į juos kreipiausi aš, mokyklos vadovė. Sveikindamas bei linkėdamas ir toliau plėtoti lietuviškumą ir lietuvybės dvasią savo gyvenime, Lietuvos Generalinis konsulas NY, ambasadorius Jonas Paslauskas įteikė mokslo baigimo pažymėjimus. Vėliau sveikinimo žodį tarė klasės auklėtoja, abiturientų vardu kalbėjo G. Kavaliauskas. Išleistuvės neapsiėjo ir be Tėvų komiteto pasveikinimo, iš kurių žodis buvo suteiktas komiteto pirmininkui Algiui Norvilai.

Pasibaigus oficialiai daliai, mokyklos salėje vyko mokslo metų užbaigimas. Abiturientai įteikė simbolinį raktą žemesnei klasei, o darželinukai (neturime 1-os klasės) abiturientams padovanojo savo žaisliukus, mokytojams įteikė gėles. Mokytojai uždegė po žvakutę su pačiais gražiausiais palinkėjimais.

Galiausiai, vakare įvyko jau pati išleistuvių šventė. Gausiai susirinkusiems žiūrovams abiturientai, vadovaujami mokytojos N. Vasiliauskienės, padovanojo Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) spektaklį „Marti”.

Taip pat vakaro metu buvo pagerbta ilgametė, daugiau nei 20 metų išdirbusi mokytoja Aldona Marijošienė. Jai buvo įteiktas JAV Švietimo Tarybos raštas ir dovanų čekis.

Buvo sušoktas paskutinis valsas, ir su didele pagarba širdyse išlydėjome studentus į savarankišką, lietuviškos dvasios vediną gyvenimą.
 

– Liūdna atsisveikinti su tiek metų išbuvusiais mokiniais, tačiau gyvenimas nesustoja. Tad leiskite pasiteirauti, gal jau turite numatę tolimesnių planų mokyklai?

– Dabar didžiausias rūpestis išlaikyti mokyklą ir jos patalpas, rūpintis mokinių skaičiaus didėjimu ir mokytojų kvalifikacijos kėlimu. Mažų planų turime ir jie kasmet tai pasikeičia, tai pasipildo naujais. Geras pavyzdys – laikraštėlis ,,Mokyklos žinios”, kurį galite pasiskaityti mokyklos internetinėje svetainėje. Stengiamės, kad mokyklos veikla būtų kuo įvairesnė, neapsiriboti vien pamokomis. Jei pavyks, planuojame kitais metais suorganizuoti mokyklos gyvavimo 60-tąsias metines. Dar viena mintis ,,kirba”, bet kol kas nenorėčiau jos atskleisti. Dar reikia truputį padirbėti prie jos įgyvendinimo.

Prieš keletą metų mūsų mokiniai dalyvavo ir dainų šventėje Čikagoje, ir šokių šventėje Los Angeles. Tad, manau, tikrai yra kuo džiaugtis ir dėl ko dėti savo jėgas į dabarties ir ateities mokyklą.

– Užbaigiant mūsų pokalbį dar norėčiau pasiteirauti, gal žinote, kodėl mokykla buvo pavadinta būtent Maironio vardu?

– Kodėl mokykla buvo pavadinta Maironio vardu, tikrai nežinau, bet, manyčiau, kad atvykę antros kartos lietuviai, kurdami lietuviškas mokyklas, daugiausia rinkosi lietuvių klasikų ar kitaip Lietuvą garsinusių žmonių vardus ir tais vardais pavadino mokyklas. Tad nenuostabu, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose turime dvi Maironio, Vinco Krėvės, Kristijono Donelaičio, Bernardo Brazdžionio, Martyno Mažvydo ir kitas lituanistines mokyklas.

Pagalbos vaikams, gilinti savo žinias ne tik lietuvių kalboje, bet ir lietuviškoje kultūroje pagauta mokyklos vedėja, negailėjo nei laiko, nei nuostabių idėjų. Belieka tik džiaugtis tokiais žmonėmis ir dėkoti jiems už atsidavimą skleidžiant lietuviškumą užsienyje. Mūsų tautelė maža, tačiau širdis didelė ir už tai ačiū šioms nenuilstančioms asmenybėms. Tikiuosi, jog ateityje ne tik mokinių, bet ir lietuviškų mokyklų skaičius didės. Juk tėvams, gyvenantiems svetur, nėra nieko nuostabiau, kaip matyti savo vaikus kalbančius gražia lietuviška kalba.

ny

Abiturientai išleistuvių metu.