New York Maironio lituanistinės mokyklos mokytojai ir dalis mokinių. Lino Vebeliūno nuotr.
Yra kuo džiaugtis ir dėl ko dėti jėgas
Dar vienos išleistuvės New York Maironio lituanistinėje mokykloje
JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ
Specialiai ,,Draugui” iš New York
Mokslas – ateities duona. Dar senovėje močiutės sakydavo:
„Mokykis, vaikeli, nes ką išmoksi, ant pečių
nenešiosi.” Liūdna, tačiau šių laikų visuomenės
požiūris į mokslą yra labai pakitęs. Kiekvienas bando verstis kaip
išmano: jauni studentai, dar net nebaigę aukštųjų, o
kartais išėję iš jų po poros metų, jau kuria savo įmones,
investuoja, ieškosi darbo, skuba gyventi. Teko ne kartą girdėti,
jog mokykla neišmoko uždirbti duonos. Suprantama, jog dabar
laikai nėra lengvi, o mokslas vis dėlto brangus, tačiau jo nereiktų
numesti šalin ir pamiršti.
Mokyklos dar
tebegyvuoja, o svarbiausia, kad jos ne tik ugdo kūrybingą,
darbštų ir atsakingą asmenį, bet ir lietuviškumą.
Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistuoja nemažai lituanistinių
mokyklų, kurios kiekvienais metais išleidžia vis naują studentų
laidą. Kaip žinia, lituanistinė Maironio mokyla, įsikūrusi New York
mieste, Maspeth, šiais metais išleido jau 41ąją lietuvių
studentų laidą. Ta proga pasikalbėjome su mokyklos vedėja Faustina
Sinkūniene, kuri papasakojo ne tik apie šiųmetines abiturientų
išleistuves, bet ir apie pačią mokyklą, jos ateities planus.
– Kas ir kodėl nusprendė įkurti lituanistinę Maironio mokyklą New York mieste?
– NY Maironio mokykla buvo įkurta 1950 metais. Kitais metais
minėsime mokyklos įkūrimo 60-tąsias metines. Ją įkūrė antros kartos
lietuviai, kurie pasitraukė iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį
karą. Jie pajuto poreikį mokyti savo vaikus lietuvybės dvasia, nes,
būdami toli nuo Lietuvos ir negalėdami palaikyti ryšio su
saviškiais bei jų aplankyti, troško, kad jų vaikai
daugiau sužinotų apie šalį, kurioje jų tėvai gimė ir gyveno.
– Kaip kito mokinių skaičius mokykloje, dabar jis didėja ar mažėja?
– Mokykla visus metus nuo įkūrimo pradžios nebuvo sustabdžiusi
savo veiklos. Tiesa, kito mokinių skaičius. Kažkada mokykla buvo daug
didesnė mokinių skaičiumi, skaičiavo šimtais, tačiau buvo ir
tokių metų, kada susirinkdavo tik kelios dešimtys. Šiuo
metu mokykloje mokosi apie 60 mokinių. Kol kas šis skaičius
laikosi jau keletą metų. Džiaugiamės, kad išėjusius vaikus
pakeičia nauji. Nemažai turime lopšelinio/darželinio amžiaus
vaikų. Tikimės, kad ir jie baigs mūsų 10-metę mokyklą.
– Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie mokyklos kasdienybę, mokytojus?
– Mūsų
užsienyje esančios lituanistinės mokyklos – netradicinės. Jose
pamokos vyksta tik savaitgaliais ir tik keletą valandų. Renkamės
šeštadieniais nuo 9:45 val. r. iki 1:15 val. p. p.
Mokiniai mokosi 10 metų (neskaitant lopšelio ir darželio).
Kiekviena klasė turi savo kabinetą, klasės mokytoja kiekvieną
šeštadienį moko lietuvių k. ir literatūros iki pietų
pertraukos. Po pertraukėlės vaikai šoka, dainuoja, mokosi
Lietuvos istorijos, geografijos, tautodailės. Pačiose klasėse mokinių
nedaug. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Mokytojai, dauguma turintys
pedagoginį išsilavinimą, labai kūrybingi ir iniciatyvūs.
Daugelis iš jų dirba mokykloje jau po keletą metų. Trys
iš jų (tarp jų ir aš) jau pradėjome skaičiuoti antrąjį
dešimtį.
– Kaip lietuvių šeimos sužino apie šią mokyklą?
– Save reklamuojame ir mokinius į mokyklą kviečiame įvairiai.
Rašome skelbimus į spaudą, pranešame draugams,
pažįstamiems per susitikimus, po lietuviškų Mišių ir
kitokiais būdais. Yra tokių, kurie apie mus niekada nėra girdėję ir
labai nustemba, sužinoję, kad tokia mokykla egzistuoja. Mūsų mokykloje
mokinių užimtumas neapsiriboja vien tik pamokomis. Nemažai įdomių
žmonių iš mokyklos kviečiame pas save į svečius. Ne kartą
viešėjo svečiai ir iš Lietuvos. Tai ir aktoriai, vaikų
knygelių leidėjai, režisieriai, rašytojai. Taip pat rengiame
labai gražias Kūčių bei Motinos dienos šventes. Vaikai
paruošia programėlę, atvyksta Kalėdų senelis, ruošiamas
šventinis maistas, puošiama salė. Į šiuos
renginius atvyksta nemažai lietuvių ir iš kitų miestų.
– Atrodo, kad šiltą ir
jaukią mokyklėlę turite. Manau, nesuklysiu sakydama, jog ir pasiekimų
sąrašas nėra trumpas. Kuo labiausiai didžiuojatės šioje
mokykloje?
– Didžiausias pasiekimas, manyčiau, yra tai, jog mokykla
„neužgeso” ir vis dar tebegyvuoja. Esame dėkingi buvusiai
mokyklos vedėjai Audrei Lukoševičiūtei, kuri sunkiu metu
sugebėjo mokyklą išlaikyti, ir ji vis po truputį stiprėja ir
auga. Malonu, kad į mokyklą ateina dirbti vis naujų mokytojų, kurie
atsineša ir naujų idėjų. Mokytoja Dana Vainauskienė prieš
kelerius metus įsteigė laikraštėlį ,,Mokyklos žinios”. Jai
išvykus gyventi į kitą valstiją, ši idėja nebuvo
nutraukta, ji tęsiama toliau ir vis papildoma kažkuo nauju, įdomesniu.
Taip pat sukūrėme internetinį puslapį www.nymaironiomokykla.org,
kuriame jau keleri metai darbuojasi Linas Vebeliūnas. Malonu
pranešti, jog turime ir labai darbštų Tėvų komitetą,
kuris nemažai padeda mokyklos gyvenime.
– Minėjote, jog šiais
metais išleidote dar vieną abiturientų laidą. Kelinta laida
šiemet buvo išleista nuo mokyklos įsikūrimo?
– Birželio 6tą dieną išleisdami 9 studentus,
atsisveikinome su 41-ąja abiturientų laida. Palyginti su ankstesniais
metais, išleistų studentų skaičius tikrai nemažas.
– Lietuvoje yra tradicija po
išleistuvių visai klasei važiuoti švęsti. Mes, pamenu,
vykome kelioms dienoms prie jūros. Kokias išleistuvių tradicijas
turi Maironio mokykla? Kokios jums, asmeniškai, įsimintiniausios
renginio akimirkos?
– Diena prasidėjo paskutine abiturientų pamoka, kurią vedė klasės
auklėtoja Nijolė Vasiliauskienė. Devyni mažiukai skambučiais ir po
rožės žiedu nešini nuvyko į klasę juos pakviesti oficialiai
daliai, kuri vyko Viešpaties Atsimainymo bažnyčioje Maspheth.
(Šios bažnyčios atskirose patalpose ir vyksta pamokos.) Suėjus
visiems į salę ir kun. V. Volertui sukalbėjus maldą, prasidėjo oficiali
dalis. Buvo džiugu stebėti, kaip abiturientai stovėjo, pasipuošę
tautiniais drabužiais. Pirmiausia, sveikinimo žodžiu į juos kreipiausi
aš, mokyklos vadovė. Sveikindamas bei linkėdamas ir toliau
plėtoti lietuviškumą ir lietuvybės dvasią savo gyvenime,
Lietuvos Generalinis konsulas NY, ambasadorius Jonas Paslauskas įteikė
mokslo baigimo pažymėjimus. Vėliau sveikinimo žodį tarė klasės
auklėtoja, abiturientų vardu kalbėjo G. Kavaliauskas.
Išleistuvės neapsiėjo ir be Tėvų komiteto pasveikinimo,
iš kurių žodis buvo suteiktas komiteto pirmininkui Algiui
Norvilai.
Pasibaigus oficialiai daliai, mokyklos salėje vyko mokslo metų
užbaigimas. Abiturientai įteikė simbolinį raktą žemesnei klasei, o
darželinukai (neturime 1-os klasės) abiturientams padovanojo savo
žaisliukus, mokytojams įteikė gėles. Mokytojai uždegė po žvakutę su
pačiais gražiausiais palinkėjimais.
Galiausiai, vakare įvyko jau pati išleistuvių šventė.
Gausiai susirinkusiems žiūrovams abiturientai, vadovaujami mokytojos N.
Vasiliauskienės, padovanojo Žemaitės (Julijos
Beniuševičiūtės-Žymantienės) spektaklį „Marti”.
Taip pat vakaro metu buvo pagerbta ilgametė, daugiau nei 20 metų
išdirbusi mokytoja Aldona Marijošienė. Jai buvo įteiktas
JAV Švietimo Tarybos raštas ir dovanų čekis.
Buvo sušoktas paskutinis valsas, ir su didele pagarba
širdyse išlydėjome studentus į savarankišką,
lietuviškos dvasios vediną gyvenimą.
– Liūdna atsisveikinti su tiek
metų išbuvusiais mokiniais, tačiau gyvenimas nesustoja. Tad
leiskite pasiteirauti, gal jau turite numatę tolimesnių planų mokyklai?
– Dabar didžiausias rūpestis išlaikyti mokyklą ir jos
patalpas, rūpintis mokinių skaičiaus didėjimu ir mokytojų
kvalifikacijos kėlimu. Mažų planų turime ir jie kasmet tai pasikeičia,
tai pasipildo naujais. Geras pavyzdys – laikraštėlis
,,Mokyklos žinios”, kurį galite pasiskaityti mokyklos
internetinėje svetainėje. Stengiamės, kad mokyklos veikla būtų kuo
įvairesnė, neapsiriboti vien pamokomis. Jei pavyks, planuojame kitais
metais suorganizuoti mokyklos gyvavimo 60-tąsias metines. Dar viena
mintis ,,kirba”, bet kol kas nenorėčiau jos atskleisti. Dar
reikia truputį padirbėti prie jos įgyvendinimo.
Prieš keletą metų mūsų mokiniai dalyvavo ir dainų
šventėje Čikagoje, ir šokių šventėje Los Angeles.
Tad, manau, tikrai yra kuo džiaugtis ir dėl ko dėti savo jėgas į
dabarties ir ateities mokyklą.
– Užbaigiant mūsų pokalbį dar norėčiau pasiteirauti, gal žinote, kodėl mokykla buvo pavadinta būtent Maironio vardu?
– Kodėl mokykla buvo pavadinta Maironio vardu, tikrai nežinau,
bet, manyčiau, kad atvykę antros kartos lietuviai, kurdami
lietuviškas mokyklas, daugiausia rinkosi lietuvių klasikų ar
kitaip Lietuvą garsinusių žmonių vardus ir tais vardais pavadino
mokyklas. Tad nenuostabu, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose turime dvi
Maironio, Vinco Krėvės, Kristijono Donelaičio, Bernardo Brazdžionio,
Martyno Mažvydo ir kitas lituanistines mokyklas.
Pagalbos vaikams, gilinti savo žinias ne tik lietuvių kalboje, bet ir
lietuviškoje kultūroje pagauta mokyklos vedėja, negailėjo nei
laiko, nei nuostabių idėjų. Belieka tik džiaugtis tokiais žmonėmis ir
dėkoti jiems už atsidavimą skleidžiant lietuviškumą užsienyje.
Mūsų tautelė maža, tačiau širdis didelė ir už tai ačiū
šioms nenuilstančioms asmenybėms. Tikiuosi, jog ateityje ne tik
mokinių, bet ir lietuviškų mokyklų skaičius didės. Juk tėvams,
gyvenantiems svetur, nėra nieko nuostabiau, kaip matyti savo vaikus
kalbančius gražia lietuviška kalba.
Abiturientai išleistuvių metu.