Valdo Adamkaus prezidentavimas

JULIUS ŠMULKŠTYS

Jeronimas Tamkutonis (toliau JT) ,,Draugui” (2009 m. birželio 23–26 d.) parašė straipsnių ciklą, kuriame įvertino prezidento Valdo Adamkaus abi kadencijas. Pirmojo straipsnio pradžioje autorius prižada ,,nešališkai įvertinti jo (Adamkaus – JŠ) atliktus ir neatliktus darbus”. Deja, nešališkumas tėra neišpildytas pažadas. Visuose straipsniuose JT beveik nesuranda atliktų V. Adamkaus darbų, bet begales neatliktų. Vienoje vietoje jis teigia, jog nors Adamkus nėra vienintelis už visas negeroves atsakingas asmuo, tačiau prie jų atsiradimo prisidėjo. Vėliau autorius nekalba apie prisidėjimą, o tiesiog drožia, kad V. Adamkus buvo problemų priežastis. Keturiuose straipsniuose jis pateikia ilgą valstybės vadovo tragiško neveiklumo bei kenksmingo veiklumo padarinių sąrašą.

JT V. Adamkaus politinių nuodėmių sąrašas čia nėra pilnas, bet jo užteks parodyti straipsnių ciklo toną. Pirmiausia, autorius Prezidentą kaltina demokratijos neįtvirtinimu. Demokratija Lietuvoje yra tvirtinima nuo konstitucijos priėmimo: egzistuoja laisvi rinkimai, spaudos ir sąžinės laisvė, žmonių teisių garantijos ir t.t. Bendrai paėmus, demokratinių institucijų kūrime ir tobulinime yra daug pasiekta. Tačiau mums dar trūksta pilno politinės kultūros įgyvendinimo, arba supratimo, kaip demokratinėje santvarkoje individai turi elgtis politikoje. Ją vystyti yra visų mūsų atsakomybė. Ypatingai mokyklos ir kitos auklėjimo institucijos čia gali daug padaryti. Taip pat žurnalistai, visuomenės veikėjai ir politikai, įskaitant prezidentą. Pastarasis per dešimt metų tą darė savo metiniuose pranešimuose, kitose kalbose, bendraudamas su žiniasklaida ir per spaudos konferencijas. Kadangi Lietuvos demokratija yra tiktai devyniolikos metų senumo, nėra labai stebėtina, jog politinės kultūros srityje dar teks toli pažengti.

Toliau JT V. Adamkų kaltina tautinio auklėjimo mokyklose slopinimu, jį pakeičiant ,,kosmopolitiška pilietiškumo sąvoka”. Atrodo, kad straipsnių autorius nesupranta, kas yra pilietiškumas. Ši koncepcija suponuoja atsakomybę už savo veiksmus, solidarumą, siekiant bendrų, įskaitant tautinius, tikslų, toleranciją kitoms pažiūroms, įsipareigojimus savai valstybei. Tarp pilietiškumo ir tautiškumo nėra prieštaravimo, nes jie vienas kitą papildo. Patriotas be pilietiškumo normų nebus tikras patriotas, o pilietis be tautai įsipareigojimo tebus, ką JT vadina, kosmopolitu. JT nesupranta ir kosmopolitiškumo esmės. Paimkime Katalikų Bažnyčią kaip vieną iš pavyzdžių. Ji yra kosmopolitinė arba tarptautinė institucija, bet nepaneigia tautiškumo, nes katalikiškumas ir tautiškumas taip pat vienas kitą papildo. Tarp jų nėra esminių prieštaravimų, nes Bažnyčia suteikia moralinį kontekstą tautai įsipareigojusiems žmonėms.

JT teiginys, jog prezidentas nepasiūlė ir neįgyvendino nė vieno svarbesnio įstatymo, yra neteisingas. Pirmiausia, ne valstybės vadovas, o Vyriausybė ir Seimas įstatymus įgyvendina. V. Adamkus yra pateikęs įstatymų projektus tokiose srityse kaip mokesčių ir teisėtvarkos reforma. Iš kitos pusės žiūrint, jis vetavo projektus, kurie buvo arba nereikalingi, arba net kenksmingi. Autorius taip pat sako, jog prezidentas nesusigaudė teisiniuose klausimuose, bet šiam teiginiui paremti nepateikia jokių faktų. Be to, pagal JT, prezidentas nesuprato žemės ūkio problemų, nes buvo gimęs ir augęs ,,miesčioniuku”. Taigi, jeigu miesčioniukai nesupranta žemės ūkio, ar tai reiškia, kad gimę ir augę kaime žmonės, ,,kaimiečiukai” (?), nesuprastų miestų problemų, kur dabar gyvena dauguma Lietuvos gyventojų? Ar dėl tos pačios priežasties Vilniuje gimusi prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi turės sunkumų su žemės ūkio politika?

JT kaltinimas V. Adamkui, kad jis leido oligarchams ir nomenklatūrininkams įsitvirtinti valdžioje, vėl parodo autoriaus nesusigaudymą Lietuvos konstitucinėje sistemoje. Teisinėje valstybėje įstatymus pažeidę oligarchai ir nomenklatūrininkai pirmiausia yra prokurorų jurisdikcijoje, o vėliau tik teismas juos gali nubausti. Jei įstatymai nebuvo pažeisti, jie turi tas pačias teises, kaip ir kiti piliečiai.

Autorius kalba ir apie V. Adamkaus nenorą imtis žingsnių prieš kolaborantus. Šiuo metu tik padarę nusikaltimus prieš žmoniškumą buvę kolaborantai gali būti ir buvo patraukti į teisinę atsakomybę. Prezidento požiūris į šį klausimą nesiskiria nuo daugumos Lietuvos piliečių. Nors tėvynėje kai kas jį kaltino už medalio suteikimą buvusiam KGB karininkui, kaltintojai kaip JT, arba nežino, arba nenori žinoti, kad medalis buvo įteiktas už svarbią pagalbą kovoje už nepriklausomybę.

Šiuo metu Lietuvoje taip vadinamas valstybininkų klanas yra ganėtinai populiari tema. V. Adamkaus kritikai teigia, jog jis yra klano dominuojamas arba jo priedanga. JT sako, kad valstybininkų klaną įkūrė pats V. Adamkus. Tai kur čia teisybė? Aš manau, kad niekur, nes valstybininkų klanas yra tik prezidento priešų vaizduotės padarinys.

JT valstybės vadovą pristato kaip ne tik nebandžiusį žiniasklaidai įdiegti atsakomybės visuomenei jausmą, bet jai nuolat pataikaujantį. Žiniasklaida turi atsakomybę neiškraipyti faktų ne tik prieš visuomenę, bet ir visais kitais atvejais, įskaitant užsienio valstybes. Tačiau bandymai ją priversti būti sąžininga ir teisinga padaro dar didesnę problemą, tai yra, pradeda riboti žiniasklaidos laisvę. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurią JT dažnai cituoja, politikai ir kiti viešoje arenoje esantys veikėjai gali būti apkaltinti dalykais, su kuriais jie nieko bendro neturėjo, ir išvengti teismo, nebent galima įrodyti, jog neteisingos informacijos platintojai žinojo, kad ji buvo neteisinga.

Prezidentas Adamkus yra JT puolamas dėl leidimo įsigalėti korupcijai. Valstybės vadovas yra daug kartų pasisakęs prieš korupciją ir kritikavęs konkrečius asmenis bei institucijas. Jo prezidentavimo metu buvo priimti įstatymai ir įstatymų pataisos, skiriančios bausmes už valdininkų korumpuotą elgesį. V. Adamkus daugelį kartų atsisakė rekomenduoti į ministrų, teisėjų ir kitus svarbius postus asmenis su potencialiai problematiška biografija. Kai kurie tokie prezidento sprendimai buvo spaudoje paviešinti, bet taip pat buvo nemažai atvejų, kur jam nepriimtini kandidatai buvo atmesti po privataus susitikimo su premjeru ir prieš oficialų jų teikimą. Be to, valstybės vadovas kelis ministrus, teisėjus ir kitus aukštus pareigūnus – tiesiogiai ar netiesiogiai – privertė atsistatydinti.

JT prezidentą laiko atsakingu ir dėl ekonominių sąlygų, kurios privertė žmones emigruoti į užsienį. Kas labiausiai krašte gali paveikti ekonomiką, yra gana sudėtingas klausimas. Aš manau, kad čia svarbiausi veiksniai yra Vyriausybė ir Seimas, be to, globalinė padėtis, kuri šiandien yra ypatingai jaučiama. Valstybės vadovas taip pat turi svarbų vaidmenį krašto ekonominų problemų sprendime, bet ji daugiausiai išreiškiama programiniais siūlymais įstatymų leidimo ir vykdymo organams.

• • •
Tarptautiniuose santykiuose Konstitucija prezidentui suteikia galias, kurių jis neturi vidaus politikoje. Čia daugeliu atvejų valstybės vadovas gali imtis iniciatyvos ir pasiekti konkrečių rezultatų be specifinio Seimo ar Vyriausybės teikimo bei pritarimo. Šioje srityje V. Adamkaus pasiekimai yra reikšmingi ir akivaizdūs. Gal ,,nešališkumo” labui JL prezidento užsienio politikai skiria tik vieną paragrafą keturių straipsnių cikle?

Autorius labai nepatenkintas valstybės vadovo pastangomis sukurti draugiškus santykius su Lenkija. Atrodo, jis norėtų tarpkarinį konfliktą su lenkais pratęsti visiems laikams. Jo argumentai yra labai paprasti: lenkai lietuviams buvo blogi praeityje, tokie jie turi būti ir šiandien. Lenkija Lietuvai, be abejo, yra svarbi valstybė. Per ją eina trumpiausias žemės kelias į Vakarų Europą. Kooperuodami su šia kaimynine šalimi, mes galime veiksmingiau atsispirti Maskvai. Varšuva yra oficialiai atsisakiusi bet kokių pretenzijų į Vilnių ir yra jį besąlygiškai pripažinusi Lietuvos sostine. V. Adamkaus santykiai su buvusiu Lenkijos prezidentu Kwasniewski buvo ypatingai artimi ir šilti. Kai kuri Lenkijos politika, kaip perėmimas ,,Mažeikių naftos”, mums yra itin naudinga. Šiuo atveju buvo išvengta dar didesnės Kremliaus įtakos mūsų ekonomikai.

Dar vienas pavyzdys buvo Lenkijos pagalba Lietuvai bandant įstoti į NATO. Net Lenkijos išeiviai JAV bombardavo Kongresą laiškais, telefono skambučiais ir ellaiškais už Lietuvos priėmimą į šią karinės gynybos organizaciją. Pavyzdžių, kur Lenkija konkrečiai Lietuvai padėjo, buvo daug ir, jei geri santykiai tarp šių valstybių išliks, jų bus dar daugiau.

Dėl Punsko lietuvių traktavimo V. Adamkus formaliuose ir neformaliuose susitikimuose su Lenkijos prezidentu kėlė šį klausimą. Reikia pastebėti, kad per jo kadencijas lietuvių padėtis Punske iš esmės pagerėjo.

V. Adamkaus užsienio politika turėjo tris pagrindinius tikslus: jungtis į Vakarų politines, ekonomines ir gynybines sistemas; Maskvos spaudimui atsispirti inicijuoti formalias bei neformalias buvusių Sovietų Sąjungos respublikų koalicijas; užmegzti ir plėsti diplomatinius, politinius ir ekonominius santykius su visomis valstybėmis. Siekiant šių tikslų įgyvendinimo Adamkus rėmė Lietuvos narystę Europos Sąjungoje ir NATO, bendradarbiavo su Ukraina, Gruzija, Moldova ir kitomis taip vadinamo artimojo užsienio šalimis. Prezidentas lankėsi daugelyje valstybių ir prisidėjo prie abipusiai naudingų ryšių užmezgimo su Lietuva. Viso to pasekmėje V. Adamkus įgijo tarptautinį autoritetą ir per oficialius bei asmeninius ryšius su valdžių atstovais veiksmingai atstovavo mūsų interesams.

Paskutiniu laiku Lietuvoje yra vis dažniau girdimi balsai rasti pusiausvyrą užsienio politikoje tarp Rytų ir Vakarų. Kitaip tariant, šiek tiek, o gal ir daugiau, atitolti nuo Vakarų ir priartėti prie Rusijos. Naujos politikos šalininkai teigia, jog ji Lietuvai atneštų ekonominės naudos ir paskatintų Vakarų valstybes į mus rimčiau žiūrėti. V. Adamkus visada siekė normalių santykių su Rusija, bet didysis Rytų kaimynas labai dažnai jo bandymus atmesdavo. Net prezidento apsilankymas Maskvoje santykių nepagerino. Iš kitos pusės reikia pripažinti, jog bendraudamas su Rusija valstybės vadovas rėmėsi prielaida, jog Lietuva yra nepriklausoma ir suvereni valstybė, kas, atrodo, Kremliui vis dar nėra visiškai priimtina.

Pagaliau reikia paminėti ir prezidento bandymus pagerinti lietuvių ir žydų santykius. Jo ir kitų Baltijos valstybių vadovų pastangomis buvo pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo nuodugniai svarstomi tokie klausimai kaip lietuvių ir kitų pabaltiečių vaidmuo Holokausto metu. Taip pat buvo sprendžiamos konkrečios problemos, kaip apkaltintų masinėmis žudynėmis asmenų nusikaltimų tyrimas ir kai kuriais atvejais patraukimas į teismą. Nuosavybės ir torų grąžinimo klausimuose buvo pasiektas nemažas progresas. Nors ne visi žydų reikalavimai buvo išpildyti, tačiau santykiai tarp lietuvių ir žydų V. Adamkaus prezidentavimo metu labai pagerėjo. Matydami Lietuvos valdžios gerą valią žydų organizacijos Vakaruose rėmė Lietuvos narystę NATO, Europos Sąjungoje ir kitose tarptautinėse organizacijose.

• • •

Lyginant V. Adamkaus vidaus ir užsienio politiką yra aišku, jog jis daugiau pasiekė pastarojoje. Kitaip ir negalėjo būti, nes čia Konstitucija prezidentui sudaro galimybes politiką inicijuoti ir vykdyti. Tačiau ir vidaus politikoje buvo daug pasiekta. Valstybės vadovo moralinis autoritetas reikšmingai prisidėjo ugdant politinę kultūrą. Šioje srityje vienas iš svarbiausių prezidento vaidmenų buvo, ką galima pavadinti, valdžios prievaizdo. Jis prižiūrėjo, kad pareigūnai atliktų savo pareigas ir įstatymai būtų nešališkai ir veiksmingai vykdomi. Pastebėjęs pareigūnų savivaliavimą, įstatymų nesilaikymą ar kitokius korupcijos pasireiškimus, V. Adamkus darydavo išvadas, reikalaudamas iš premjero ir ministrų tokius veiksmus sustabdyti ir nusikaltusius asmenis nubausti arba pašalinti iš postų. Jei jie į prezidento reikalavimus tinkamai nereaguodavo, jis kreipdavosi į visuomenę, prašydamas paramos. Nors ne visais atvejais V. Adamkus buvo sėkmingas, tačiau vien prezidento įsikišimo galimybė greičiausiai bent dalį pareigūnų atgrasino nuo valstybei kenksmingų veiksmų.

Prezidento Adamkaus moralinį autoritetą ir jo įtaką mūsų visuomenei profesorius Leonidas Donskis šitaip apibūdino: ,,...savo laikysena bei asmenybe jis (Adamkus – J. Š.) yra kone tobula alternatyva viskam, ką šiandien matome mūsų politikos scenoje. Net jei politiškai jis daro dalykus, kuriuos galima kritikuoti, pati jo laikysena, spinduliuojanti pagarbą žmonėms, atlieka labai svarbų vaidmenį, reabilituodama Lietuvoje pagarbos žmogui, tolerancijos ir žmogaus orumo palaikymo vertybes.”