Tauras Stočkus dirba inžinerijos įmonėje su kitais lietuviais inžinieriais.

Vilniaus žavesys ir savarankiško gyvenimo pamokos
Ketvirtoji Lietuvių išeivijos studentų stažuotės savaitė

DOVILAS BUKAUSKAS

Lietuvos išeivijos studentų stažuotės (LISS) nariai šią savaitę pajuto didžiulius pokyčius Vilniuje. Vilniaus gatvėse Amerikos ir Kanados studentai turėjo progą susitikti su atvažiavusiais draugais iš Šiaurės Amerikos, o kartu ir susipažinti su naujais, iki šiol nepažįstamais užsienio lietuviais. Šią vasarą Vilniuje gausu labai įdomių kultūrinių renginių, todėl daug užsienio lietuvių vasaroja savo tėvynėje. LISS studentai šiais metais naudojasi ypatinga proga – Vilnius švenčia Lietuvos vardo tūkstantmetį, jam suteiktas Europos kultūros sostinės vardas, o Dainų ir šokių šventėje pristatyta lietuvių kultūra. 

Monsinjoras Gintaras Grušas, aukojęs šv. Mišias ir po jų susitikęs su stažuotės nariais Šv. Kazimiero vienuolyne, rekolekcijų diskusijose įspėjo studentus, kad reikia prisiminti visų šių renginių svarbesnes ir gilesnes reikšmes. Jis studentams priminė, kad tūkstantmečio programose reikia ne tik džiaugtis dainomis ir smagiais renginiais, bet ir suprasti, kodėl jie vyksta ir kodėl jie tokie svarbūs. Studentai svarstė, kodėl jie dalyvauja šioje stažuotėje, kokius išskirtinius įspūdžius jiems suteikia Vilnius ir ką jie Vilniui grąžins. Studentai paminėjo kultūros mainus, savo darbo vaisius ir energiją, su kuria jie stažuojasi. 

Po rimtų rekolekcijų svarstymų studentai turėjo progą pažiūrėti Raimundo Kazlausko puikiai sukurtą filmą, kuris JAV Lietuvių Bendruomenės pirmininkui Vytui Maciūnui, kunigui Sigitui Repšiui, prelatui Edmundui Putrimui ir monsinjorui Grušui atskleidė stažuotės prasmę ir ką studentai stažuodamiesi veikia. Po filmo studentai kartu atvirai diskutavo ir papasakojo svečiams apie savo darbus, vieni kitų klausė klausimų.
Vincas Gudinskas, studentas virėjas, gyrėsi, kiek buvo darbo dirbant prabangiame restorane „Dom Minestra”. Tiek, kiek teko virti vestuvėms, Vincui dar gyvenime neteko ruošti. Vincas papasakojo ir apie kultūrinių mainų patirtį: bendradarbiai laisvalaikio metu paprašė Vinco, kad jis jiems paruoštų tokį užkandį, kurį jis pats dažnai sau namuose pasigamina, kai yra išalkęs. Vincas sutepė juodą duoną su sviestu, pabarstė žaliais svogūnais ir druska. Bendradarbiams tai labai patiko.

Raimundui Kazlauskui šią savaitę teko persikraustyti į naują ligoninės skyrių, tačiau jis dėl to per daug nesisielojo. „Dabar dirbu traumatologijos skyriuje, kur būna daug kaulo lūžių, patempimų, žaizdų ir t.t. Kasdien mokausi vis daugiau anatomijos, taip pat, kaip tyrinėti, kur kojoje yra lūžis.” Raimundas žavėjosi miesto grožiu, pažintimi su Vilniaus kasdienybe. „Apskritai, Lietuvoje gera ir gražu. Mes, draugai, kas vakarą žiūrime, kaip už Vilniaus miškų ir tolimų namų leidžiasi saulė. Įdomu išmokti pačiam gyventi Vilniaus mieste – dirbti, draugauti, apsipirkinėti ir naudotis transportu.”

Medicinos studentams beveik kas savaitę – nauji įspūdžiai. Šią savaitę Sigita Poskočimaitė, Paulius Riškus ir Raimundas Kazlauskas stebėjo tulžies pūslės operaciją. Operacija buvo laparoskopinė – daktarai kūną buvo atvėrę tik tiek, kad įleistų mažas mechanines rankeles ir kamerą, kuri per televizorių rodė jų darbą. Sigita stebėjosi operacijoje naudojama technologija. „Mane nustebino tai, kad su atitinkama technologija buvo atlikta laparoskopinė operacija. Buvau girdėjusi neigiamų dalykų apie Lietuvos medicinos sistemą, bet iš tikrųjų nėra taip blogai. Gal technologija naudojama ir ne naujausia, bet daktarai beveik visko, ko reikia, turi – o jei ne, moka labai gerai improvizuoti.”

Pauliui viskas buvo labai įdomu, nes jis tik neseniai pradėjo dirbti. Jį domino ne tik skirtumai tarp skirtingų šalių ligoninių, bet ir kai kurių pacientų atvejai. Vienas ligonis buvo labai prasikrapštęs koją, kitai ligonei buvo nuo rankos nukritusi oda – per pirmą pilną darbo dieną tikrai buvo ką pamatyti.
Kitam medicinos studentui – Algiui Kasniūnui – nepavyko tiek daug pamatyti, nes jo skyriuje šiek tiek sumažėjo darbo. Tačiau kalbėdamas su lietuviais daktarais jis daug sužinojo apie Lietuvą, jos politiką ir istoriją. „Vienas daktaras man papasakojo, kaip stovėjo petis į petį su kitais lietuviais gynybinėje barikadoje priešais Seimą. Apie tai, kaip rūpinosi, ar jo sūnus nebuvo vienas iš vienuolikos mirusiųjų prie televizijos bokšto; kaip visi kartu dainavo ‘Marija, Marija’ prieš sovietų okupantus. Buvo labai sunku klausytis ir įsivaizduoti, kaip lietuviai kovojo vardan nepriklausomybės. Mąsčiau, ar aš taip pat turėčiau tiek drąsos tokioje situacijoje.”

Medicinos studentė Aleksandra Habanek priprato ir prie darbo, ir prie kasdieninio gyvenimo. „Jau priprantu prie kasdieninio vilnietės gyvenimo. Lengvai pripratau prie autobusų sistemos, išeinu iš senamiesčio ir kasdien nevalgau vien tik restoranuose kaip turistė.” Pirma diena ligoninėje buvo labai įdomi. „Teko pamatyti porą susiuvimų, susipažinau su ligonine ir vos nenualpau (greičiausiai todėl, kad buvau išvargusi ir nevalgiusi). O kitą dieną susitikau ir pasikalbėjau su daktaru Juliumi Janavičiumi, kuris man pasiūlė darbo laboratorijoje, nes domiuosi biochemija. Laboratorijoje daug visko vyksta ir, nors dažnai ir užmirštame, ji yra labai svarbi ligoninės dalis.” Aleksandra išsityrė ir savo kraują – sužinojo, kad jai trūksta geležies. „Valgysiu daugiau jautienos ir špinatų,” – teigė ji.

Psichologijos studentui Arui Naručiui šiek tiek daugiau nei kitiems stažuotės dalyviams teks pasimėgauti vasara. Kadangi mokykla jau pasibaigė, Arui tenka kartu su kitais psichologais kasdien vaikus išvesti į parką. Čia jie gali palakstyti ir kitaip papramogauti. „Vaikai lenktyniauja, o kaip laimėjimus jiems suteikiame visokias mažas privilegijas. Vaikai turi labai daug energijos, tad jiems tai gera proga truputį tos energijos ‘išleisti’ ir pasimankštinti. Po pietų vaikams duodame pasirinkti, kokios laisvalaikio programos jie norėtų.” Arui teko pajusti ir administracinę atsakomybę. „Atėjo du nauji vaikai, kurie turi rimtesnių psichologinių problemų. Abiem yra labai sunku bendrauti su kitais. Per psichologų susirinkimą tarėmės, kaip perkelti vaikus į skirtingus kambarius, nes keli vaikai nesugyveno.”

Birutės Bublienės ,,sugauti” ir laikomi už kiemo grotų!

Linksmai leidžiame laiką savaitiniuose susirinkimuose.