Tauras Stočkus dirba inžinerijos įmonėje su kitais lietuviais inžinieriais.
Vilniaus žavesys ir savarankiško gyvenimo pamokos
Ketvirtoji Lietuvių išeivijos studentų stažuotės savaitė
DOVILAS BUKAUSKAS
Lietuvos išeivijos studentų stažuotės (LISS) nariai šią
savaitę pajuto didžiulius pokyčius Vilniuje. Vilniaus gatvėse Amerikos
ir Kanados studentai turėjo progą susitikti su atvažiavusiais draugais
iš Šiaurės Amerikos, o kartu ir susipažinti su naujais,
iki šiol nepažįstamais užsienio lietuviais. Šią vasarą
Vilniuje gausu labai įdomių kultūrinių renginių, todėl daug užsienio
lietuvių vasaroja savo tėvynėje. LISS studentai šiais metais
naudojasi ypatinga proga – Vilnius švenčia Lietuvos vardo
tūkstantmetį, jam suteiktas Europos kultūros sostinės vardas, o Dainų
ir šokių šventėje pristatyta lietuvių kultūra.
Monsinjoras Gintaras Grušas, aukojęs šv. Mišias ir po jų susitikęs su stažuotės nariais Šv. Kazimiero vienuolyne, rekolekcijų diskusijose įspėjo studentus, kad reikia prisiminti visų šių renginių svarbesnes ir gilesnes reikšmes. Jis studentams priminė, kad tūkstantmečio programose reikia ne tik džiaugtis dainomis ir smagiais renginiais, bet ir suprasti, kodėl jie vyksta ir kodėl jie tokie svarbūs. Studentai svarstė, kodėl jie dalyvauja šioje stažuotėje, kokius išskirtinius įspūdžius jiems suteikia Vilnius ir ką jie Vilniui grąžins. Studentai paminėjo kultūros mainus, savo darbo vaisius ir energiją, su kuria jie stažuojasi.
Po rimtų
rekolekcijų svarstymų studentai turėjo progą pažiūrėti Raimundo
Kazlausko puikiai sukurtą filmą, kuris JAV Lietuvių Bendruomenės
pirmininkui Vytui Maciūnui, kunigui Sigitui Repšiui, prelatui
Edmundui Putrimui ir monsinjorui Grušui atskleidė stažuotės
prasmę ir ką studentai stažuodamiesi veikia. Po filmo studentai kartu
atvirai diskutavo ir papasakojo svečiams apie savo darbus, vieni kitų
klausė klausimų.
Vincas Gudinskas, studentas virėjas, gyrėsi, kiek buvo darbo dirbant
prabangiame restorane „Dom Minestra”. Tiek, kiek teko virti
vestuvėms, Vincui dar gyvenime neteko ruošti. Vincas papasakojo
ir apie kultūrinių mainų patirtį: bendradarbiai laisvalaikio metu
paprašė Vinco, kad jis jiems paruoštų tokį užkandį, kurį
jis pats dažnai sau namuose pasigamina, kai yra išalkęs. Vincas
sutepė juodą duoną su sviestu, pabarstė žaliais svogūnais ir druska.
Bendradarbiams tai labai patiko.
Raimundui Kazlauskui šią savaitę teko persikraustyti į naują ligoninės skyrių, tačiau jis dėl to per daug nesisielojo. „Dabar dirbu traumatologijos skyriuje, kur būna daug kaulo lūžių, patempimų, žaizdų ir t.t. Kasdien mokausi vis daugiau anatomijos, taip pat, kaip tyrinėti, kur kojoje yra lūžis.” Raimundas žavėjosi miesto grožiu, pažintimi su Vilniaus kasdienybe. „Apskritai, Lietuvoje gera ir gražu. Mes, draugai, kas vakarą žiūrime, kaip už Vilniaus miškų ir tolimų namų leidžiasi saulė. Įdomu išmokti pačiam gyventi Vilniaus mieste – dirbti, draugauti, apsipirkinėti ir naudotis transportu.”
Medicinos studentams beveik kas savaitę – nauji įspūdžiai. Šią savaitę Sigita Poskočimaitė, Paulius Riškus ir Raimundas Kazlauskas stebėjo tulžies pūslės operaciją. Operacija buvo laparoskopinė – daktarai kūną buvo atvėrę tik tiek, kad įleistų mažas mechanines rankeles ir kamerą, kuri per televizorių rodė jų darbą. Sigita stebėjosi operacijoje naudojama technologija. „Mane nustebino tai, kad su atitinkama technologija buvo atlikta laparoskopinė operacija. Buvau girdėjusi neigiamų dalykų apie Lietuvos medicinos sistemą, bet iš tikrųjų nėra taip blogai. Gal technologija naudojama ir ne naujausia, bet daktarai beveik visko, ko reikia, turi – o jei ne, moka labai gerai improvizuoti.”
Pauliui viskas
buvo labai įdomu, nes jis tik neseniai pradėjo dirbti. Jį domino ne tik
skirtumai tarp skirtingų šalių ligoninių, bet ir kai kurių
pacientų atvejai. Vienas ligonis buvo labai prasikrapštęs koją,
kitai ligonei buvo nuo rankos nukritusi oda – per pirmą pilną
darbo dieną tikrai buvo ką pamatyti.
Kitam medicinos studentui – Algiui Kasniūnui – nepavyko
tiek daug pamatyti, nes jo skyriuje šiek tiek sumažėjo darbo.
Tačiau kalbėdamas su lietuviais daktarais jis daug sužinojo apie
Lietuvą, jos politiką ir istoriją. „Vienas daktaras man
papasakojo, kaip stovėjo petis į petį su kitais lietuviais gynybinėje
barikadoje priešais Seimą. Apie tai, kaip rūpinosi, ar jo sūnus
nebuvo vienas iš vienuolikos mirusiųjų prie televizijos
bokšto; kaip visi kartu dainavo ‘Marija, Marija’
prieš sovietų okupantus. Buvo labai sunku klausytis ir
įsivaizduoti, kaip lietuviai kovojo vardan nepriklausomybės. Mąsčiau,
ar aš taip pat turėčiau tiek drąsos tokioje situacijoje.”
Medicinos studentė Aleksandra Habanek priprato ir prie darbo, ir prie kasdieninio gyvenimo. „Jau priprantu prie kasdieninio vilnietės gyvenimo. Lengvai pripratau prie autobusų sistemos, išeinu iš senamiesčio ir kasdien nevalgau vien tik restoranuose kaip turistė.” Pirma diena ligoninėje buvo labai įdomi. „Teko pamatyti porą susiuvimų, susipažinau su ligonine ir vos nenualpau (greičiausiai todėl, kad buvau išvargusi ir nevalgiusi). O kitą dieną susitikau ir pasikalbėjau su daktaru Juliumi Janavičiumi, kuris man pasiūlė darbo laboratorijoje, nes domiuosi biochemija. Laboratorijoje daug visko vyksta ir, nors dažnai ir užmirštame, ji yra labai svarbi ligoninės dalis.” Aleksandra išsityrė ir savo kraują – sužinojo, kad jai trūksta geležies. „Valgysiu daugiau jautienos ir špinatų,” – teigė ji.
Psichologijos
studentui Arui Naručiui šiek tiek daugiau nei kitiems stažuotės
dalyviams teks pasimėgauti vasara. Kadangi mokykla jau pasibaigė, Arui
tenka kartu su kitais psichologais kasdien vaikus išvesti į
parką. Čia jie gali palakstyti ir kitaip papramogauti. „Vaikai
lenktyniauja, o kaip laimėjimus jiems suteikiame visokias mažas
privilegijas. Vaikai turi labai daug energijos, tad jiems tai gera
proga truputį tos energijos ‘išleisti’ ir
pasimankštinti. Po pietų vaikams duodame pasirinkti, kokios
laisvalaikio programos jie norėtų.” Arui teko pajusti ir
administracinę atsakomybę. „Atėjo du nauji vaikai, kurie turi
rimtesnių psichologinių problemų. Abiem yra labai sunku bendrauti su
kitais. Per psichologų susirinkimą tarėmės, kaip perkelti vaikus į
skirtingus kambarius, nes keli vaikai nesugyveno.”
Birutės Bublienės ,,sugauti” ir laikomi už kiemo grotų!
Linksmai leidžiame laiką savaitiniuose susirinkimuose.