Ar Amerikos politikos kieme viskas švaru?
Aleksas Vitkus
Savo gegužės 28 d. straipsnyje ,,Su kantrybe galima toliau
nuvažiuoti” bandžiau pažvelgti į jau beveik primirštą
buvusio JAV ambasadoriaus Maskvoje, prieš kelis metus mirusio
George F. Kennan 1947 m. paskelbtą taip vadinamą ,,containment”
(sulaikymo) doktriną. Ją pradėjo prez. Harry S. Truman ir toliau
sėkmingai vykdė visi Amerikos prezidentai iki pat Ronald Reagan laikų.
Išsivystė „šaltasis karas”, kuris tęsėsi daug
metų, retkarčiais tapdamas karštu (Korėjoje ir Vietname), bet
galų gale jis atvedė prie Sovietų Sąjungos sugriuvimo. Todėl Kennan
pasiūlytai doktrinai gal reiktų dėkoti, kad Amerika ir visas pasaulis
išvengė visų bijoto dviejų didžiųjų pasaulio galybių, Amerikos
ir Sovietų, susirėmimo branduoliniais ginklais.
Abu prezidentai Bush, tėvas ir sūnus, gal kiek apakinti to fakto, kad
Amerika liko vienintelė pasaulio galybė, pasirinko kiek kitokį kelią.
Tėvas teisingai pasipriešino Irako vadovui Saddam Hussein ir
užpuoliką 1991 m. išstūmė iš Kuwait valstybės, paties
Hussein nenuvertęs nuo sosto. Gavęs progą, įsidrąsinęs jo sūnus George
W. Bush nutarė Iraką ,,tinkamai” nubausti. 2003 m. pradėtas karas
su pretekstu, kad taip bus bandoma Irakui sutrukdyti pasigaminti
masinio naikinimo ginklų, tęsiasi jau šešti metai, ir jo
galo nematyti. Kitas to paties Bush pradėto karo tikslas buvo skelbtas
kaip kova prieš terorizmą, nors ne vienas amerikietis galvoja,
jog tikrasis žygio į Iraką casus belli buvo Amerikos noras sau kaip
nors užsitikrinti priėjimą prie gausių naftos šaltinių Irake.
Patys didieji teroristai, tokie kaip Al-Quaeda ar Taliban, pasirodė esą
ne Irake, bet šimtus mylių į rytus nuo Irako glūdinčiame
Afganistane. Kiti dar nepamiršta pridėti, kad Bush sprendimą
greičiausiai paveikė ir jo rūpinimasis Izraelio, tariamo geriausio JAV
sąjungininko, saugumu.
Kad ir kaip ten būtų, pasaulis prezidentui Bush nepritarė ir
nepritaria. Nepritaria Bush politikai nei didžioji dalis Amerikos
balsuotojų, nors visi kenčia nuo staiga taip pabrangusio svarbiausio
naftos produkto – benzino. Ne vieną tokį kenčiantį yra nesunku
įtikinti, kad naftos problema Amerikai yra tokia gyvybiškai
svarbi, jog tai gali net pateisinti ir bet kokį, nors ir nelegalų ar
net nemoralų Amerikos žingsnį.
Nemaža su Bush politika nesutinkančių Amerikos piliečių dalis
skundžiasi, kad prez. Bush dėl savo karo su Iraku yra
beatodairiškai apleidęs tradicinę Amerikos taikią diplomatiją ir
ją pavertęs agresyvia politika su kartu paskui ją sekančiais karais,
kraštų užėmimu ir tautų engimu. Kad tai darydavo buvusioji
Sovietų Sąjunga, visi gerai žinome. Tik prisiminkime jau carų pradėtą
Rusijos imperializmą arba po 1917 metų revoliucijos vos tik kelis metus
tegyvavusias nepriklausomas Ukrainos, Gudijos, Mongolijos ar Užkaukazės
tautų valstybes. Susvyravo ir daugiau nei 20 metų nepriklausomomis
išsilaikiusios Pabaltijo valstybės, kurios buvo užimtos dėl
vieno svarbiausio Sovietų Sąjungos tikslo – nukelti jos vakarines
sienas bent keliais šimtais kilometrų tolyn nuo Rusijos didžiųjų
miestų, taip juos bandant apsaugoti nuo jau neblogai įžiūrimo būsimo
susirėmimo su hitlerine Vokietija. Tuo pačiu tikslu jau 1939 metų žiemą
sovietai pradėjo karą ir prieš jiems taip lengvai nepasidavusią
Suomiją.
Tikslas pateisina priemones? Jei taip, tai ir demokratinės Amerikos
istorija nėra be ydų. Neseniai man teko pavartyti stambią 387 puslapių
Walter Nugent knygą „Habits of Empire: A History of American
Expansion”. Joje autorius duoda daug pavyzdžių iš Amerikos
istorijos, kuriais mums netiktų labai didžiuotis. Pažvelkime į kai
kuriuos jų.
Kai Jungtinės Amerikos Valstijos XVIII a. pabaigoje iš Anglijos
išsikovojo nepriklausomybę, naująją valstybę sudarė trylika ne
per tankiausiai apgyventų, prie Atlanto vandenyno prisišliejusių
buvusių kolonijų. Nepraėjo nė šimtas metų ir naujoji valstybė
jau siekė Ramųjį vandenyną. Autorius, nepateisindamas Amerikos
politikos, paaiškina, kaip vos per trumpą, maždaug 50 metų,
laiką Amerika ,,pasiėmė” tokias teritorijas arba valstijas kaip
Louisiana, Florida, Texas, Oregon ir California. Autoriaus teigimu, tai
buvo įvykdyta su diplomatija, ginklais, apgavystėmis ir melu.
1803 metais įvykęs didysis Louisiana teritorijos ,,pirkinys”
nebuvo ,,švarus”. Nors pirkome iš Prancūzijos, bet
žinojome, kad Prancūzija, gavusi ją iš Ispanijos, tai
teritorijai parduoti neturėjo teisių. Prezidentas Thomas Jefferson ir
jo valstybės sekretorius James Madison, abu garbūs konstitucijos
autoriai ir demokratai, tai žinojo, bet tos didžiulės teritorijos
pagunda pasirodė neįveikiama.
JAV prezidentas James Monroe retoriškai skelbė, jog Amerikos
politika vietinių indėnų tautelių atžvilgiu buvo vos ne altruistinė,
nes pagal jį, tų tautelių iškeldinimas į rezervatus buvo joms
tikra palaima, duodanti progą ,,pažinti” civilizaciją ir
demokratiją.
Gal geriausias suktos infiltracijos pavyzdys yra Meksikai
priklausiusios Texas valstijos teritorija. Meksikos vyriausybė leido
amerikiečių kolonistams ten kurtis, kad taip būtų galima sėkmingiau
priešintis neramiems vietiniams indėnams. Atvykus tūkstančiams
naujų kolonistų, buvo suvaidintas perversmas. Texas tapo nepriklausoma
valstybe, kuri netrukus mielai ir savanoriškai ,,įsijungė”
į JAV. Ar nepanašu į 1940-ųjų Lietuvą?
W. Nugent baigia savo knygą teigdamas, kad dauguma amerikiečių tų
tamsių dėmių nenori matyti. Jie mano, kad jie yra kažkaip
neišaiškinamai teisingi, nes jų hegemonija pasaulyje
esanti visiems taip reikalinga ir naudinga, ir kad kai kurios tautos ar
rasės yra tinkamesnės valdyti negu kitos. Mes, lietuviai, turėdami savo
skaudų patyrimą, ar galime su tuo sutikti? (07-23-08)