Ar Amerikos politikos kieme viskas švaru?

Aleksas Vitkus

Savo gegužės 28 d. straipsnyje ,,Su kantrybe galima toliau nuvažiuoti” bandžiau pažvelgti į jau beveik primirštą buvusio JAV ambasadoriaus Maskvoje, prieš kelis metus mirusio George F. Kennan 1947 m. paskelbtą taip vadinamą ,,containment” (sulaikymo) doktriną. Ją pradėjo prez. Harry S. Truman ir toliau sėkmingai vykdė visi Amerikos prezidentai iki pat Ronald Reagan laikų. Išsivystė „šaltasis karas”, kuris tęsėsi daug metų, retkarčiais tapdamas karštu (Korėjoje ir Vietname), bet galų gale jis atvedė prie Sovietų Sąjungos sugriuvimo. Todėl Kennan pasiūlytai doktrinai gal reiktų dėkoti, kad Amerika ir visas pasaulis išvengė visų bijoto dviejų didžiųjų pasaulio galybių, Amerikos ir Sovietų, susirėmimo branduoliniais ginklais.

Abu prezidentai Bush, tėvas ir sūnus, gal kiek apakinti to fakto, kad Amerika liko vienintelė pasaulio galybė, pasirinko kiek kitokį kelią. Tėvas teisingai pasipriešino Irako vadovui Saddam Hussein ir užpuoliką 1991 m. išstūmė iš Kuwait valstybės, paties Hussein nenuvertęs nuo sosto. Gavęs progą, įsidrąsinęs jo sūnus George W. Bush nutarė Iraką ,,tinkamai” nubausti. 2003 m. pradėtas karas su pretekstu, kad taip bus bandoma Irakui sutrukdyti pasigaminti masinio naikinimo ginklų, tęsiasi jau šešti metai, ir jo galo nematyti. Kitas to paties Bush pradėto karo tikslas buvo skelbtas kaip kova prieš terorizmą, nors ne vienas amerikietis galvoja, jog tikrasis žygio į Iraką casus belli buvo Amerikos noras sau kaip nors užsitikrinti priėjimą prie gausių naftos šaltinių Irake. Patys didieji teroristai, tokie kaip Al-Quaeda ar Taliban, pasirodė esą ne Irake, bet šimtus mylių į rytus nuo Irako glūdinčiame Afganistane. Kiti dar nepamiršta pridėti, kad Bush sprendimą greičiausiai paveikė ir jo rūpinimasis Izraelio, tariamo geriausio JAV sąjungininko, saugumu.

Kad ir kaip ten būtų, pasaulis prezidentui Bush nepritarė ir nepritaria. Nepritaria Bush politikai nei didžioji dalis Amerikos balsuotojų, nors visi kenčia nuo staiga taip pabrangusio svarbiausio naftos produkto – benzino. Ne vieną tokį kenčiantį yra nesunku įtikinti, kad naftos problema Amerikai yra tokia gyvybiškai svarbi, jog tai gali net pateisinti ir bet kokį, nors ir nelegalų ar net nemoralų Amerikos žingsnį.

Nemaža su Bush politika nesutinkančių Amerikos piliečių dalis skundžiasi, kad prez. Bush dėl savo karo su Iraku yra beatodairiškai apleidęs tradicinę Amerikos taikią diplomatiją ir ją pavertęs agresyvia politika su kartu paskui ją sekančiais karais, kraštų užėmimu ir tautų engimu. Kad tai darydavo buvusioji Sovietų Sąjunga, visi gerai žinome. Tik prisiminkime jau carų pradėtą Rusijos imperializmą arba po 1917 metų revoliucijos vos tik kelis metus tegyvavusias nepriklausomas Ukrainos, Gudijos, Mongolijos ar Užkaukazės tautų valstybes. Susvyravo ir daugiau nei 20 metų nepriklausomomis išsilaikiusios Pabaltijo valstybės, kurios buvo užimtos dėl vieno svarbiausio Sovietų Sąjungos tikslo – nukelti jos vakarines sienas bent keliais šimtais kilometrų tolyn nuo Rusijos didžiųjų miestų, taip juos bandant apsaugoti nuo jau neblogai įžiūrimo būsimo susirėmimo su hitlerine Vokietija. Tuo pačiu tikslu jau 1939 metų žiemą sovietai pradėjo karą ir prieš jiems taip lengvai nepasidavusią Suomiją.

Tikslas pateisina priemones? Jei taip, tai ir demokratinės Amerikos istorija nėra be ydų. Neseniai man teko pavartyti stambią 387 puslapių Walter Nugent knygą „Habits of Empire: A History of American Expansion”. Joje autorius duoda daug pavyzdžių iš Amerikos istorijos, kuriais mums netiktų labai didžiuotis. Pažvelkime į kai kuriuos jų.

Kai Jungtinės Amerikos Valstijos XVIII a. pabaigoje iš Anglijos išsikovojo nepriklausomybę, naująją valstybę sudarė trylika ne per tankiausiai apgyventų, prie Atlanto vandenyno prisišliejusių buvusių kolonijų. Nepraėjo nė šimtas metų ir naujoji valstybė jau siekė Ramųjį vandenyną. Autorius, nepateisindamas Amerikos politikos, paaiškina, kaip vos per trumpą, maždaug 50 metų, laiką Amerika ,,pasiėmė” tokias teritorijas arba valstijas kaip Louisiana, Florida, Texas, Oregon ir California. Autoriaus teigimu, tai buvo įvykdyta su diplomatija, ginklais, apgavystėmis ir melu.

1803 metais įvykęs didysis Louisiana teritorijos ,,pirkinys” nebuvo ,,švarus”. Nors pirkome iš Prancūzijos, bet žinojome, kad Prancūzija, gavusi ją iš Ispanijos, tai teritorijai parduoti neturėjo teisių. Prezidentas Thomas Jefferson ir jo valstybės sekretorius James Madison, abu garbūs konstitucijos autoriai ir demokratai, tai žinojo, bet tos didžiulės teritorijos pagunda pasirodė neįveikiama.

JAV prezidentas James Monroe retoriškai skelbė, jog Amerikos politika vietinių indėnų tautelių atžvilgiu buvo vos ne altruistinė, nes pagal jį, tų tautelių iškeldinimas į rezervatus buvo joms tikra palaima, duodanti progą ,,pažinti” civilizaciją ir demokratiją.

Gal geriausias suktos infiltracijos pavyzdys yra Meksikai priklausiusios Texas valstijos teritorija. Meksikos vyriausybė leido amerikiečių kolonistams ten kurtis, kad taip būtų galima sėkmingiau priešintis neramiems vietiniams indėnams. Atvykus tūkstančiams naujų kolonistų, buvo suvaidintas perversmas. Texas tapo nepriklausoma valstybe, kuri netrukus mielai ir savanoriškai ,,įsijungė” į JAV. Ar nepanašu į 1940-ųjų Lietuvą?

W. Nugent baigia savo knygą teigdamas, kad dauguma amerikiečių tų tamsių dėmių nenori matyti. Jie mano, kad jie yra kažkaip neišaiškinamai teisingi, nes jų hegemonija pasaulyje esanti visiems taip reikalinga ir naudinga, ir kad kai kurios tautos ar rasės yra tinkamesnės valdyti negu kitos. Mes, lietuviai, turėdami savo skaudų patyrimą, ar galime su tuo sutikti? (07-23-08)