Fašizmas – tikrovė ir stereotipai

EDMUNDAS SIMANAITIS

Dažnas politikas, žurnalistas, pareigūnas, kalbėdamas ar rašydamas apie sovietų nusikaltimus, pavartoja stereotipu tapusį terminą „raudonasis fašizmas”. Pavyzdžiui, internete skelbiami gerb. Seimo nario, istoriko dr. Arvydo Anušausko argumentuoti straipsniai serijoje „Šiuolaikinis fašizmo veidas”. Juose aprašomi karo, genocido nusikaltimai, kuriuos vykdo Rusijos Federacijos Federalinė saugumo tarnyba, FSB (buvusi KGB) ir kitos represinės struktūros okupuotoje Čečėnijos Respublikoje Ičkerijoje.

Rytų Europoje nuo pat sovietų agresijos pradžios pradėta dažniau vartoti terminą „fašizmas” kaip didžiausio nusikaltimo sinonimą, tarsi etaloną. Beje, šis stereotipas plačiai vartojamas ir Vakaruose. Monumentalaus leidinio „Europa. Istorija” (Vaga, 2008 m.) autorius, anglų istorikas Norman Davies pateikia žinių apie prieš Antrąjį pasaulinį karą egzistavusias Europos diktatūras. Tokių jis randa aštuoniolika. Keturios praktikavo terorą kaip politikos įrankį: SSRS (Stalinas), Vengrija (admirolas Horthy), Vokietija (Hitleris) ir Ispanija (generolas Franko). Tarp autoritarinių režimų paminėti: Estijos (prezidentas Konstantin Pets), Latvijos (prezidentas Karlis Ulmanis), abiejose valstybėse buvo paleisti parlamentai. Lietuva (prezidentas Antanas Smetona) įvardijama kaip „tautinė vienpartinė valstybė”. Diktatoriai Stalinas ir Hitleris 1939 m. slaptu suokalbiu suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią ir pasidalijo Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas. Nukariauta Lenkija pasidalinta pusiau. Lietuva, Latvija, Estija okupuotos pagal vieną ir tą patį Kremliaus scenarijų.

Panašus scenarijus buvo parengtas ir Suomijai, tačiau ji sovietų šantažo nepabūgo. Šalies ginkluotosioms pajėgoms vadovavo maršalas Mannerheim, o Suomijos vadovybė iš visų blogybių gebėjo pasirinkti mažiausią, beje, teisingą ir garbingą – gintis nuo agresoriaus ir atskleisti jo kėslus, remiantis tarptautine teise. Suomius palaikė visas demokratijos pasaulis, o Kremliaus propaganda visiems, kurie priešinosi arba galėjo priešintis sovietų agresijai, kabinėjo „fašizmo”, „fašistų” etiketes. Kremliaus emisaras Suomijai Otto Kuusinen veltui laukė pasienyje, kada raudonarmiečiai pagaliau „išlaisvins” jo gimtąją šalį.

Pagal jau minėtą scenarijų į okupuotas Baltijos šalis atvyko trys Kremliaus emisarai: V. Dekanozov į Lietuvą, A. Vyšinski į Latviją ir A. Ždanov į Estiją su konkrečia užduotimi: suformuoti iš pakeltos ant kojų „penktosios kolonos” delegacijas ir nugabenti jas į Maskvą, kur šios turėjo nuolankiai prašyti draugo Stalino, kad raudonarmiečių divizijomis užtvindytas buvusias nepriklausomas valstybes priimtų į „sojūzą”. „Prašymai” buvo patenkinti. Tuo metu prosovietinė propaganda būgnijo apie vykstančias „taikias socialistines revoliucijas” raudonarmiečių užimtose Baltijos šalyse, kuriose liaudis verčia „fašistinius” režimus.

N. Davies rašo, kad vienintelėje fašistų valdomoje valstybėje Italijoje – „konstitucinė monarchija pakeista ‘korporacine valstybe’, visos opozicinės partijos paleistos”. Apie terorą ir masines represijas su sovietų Gulago ar nacių Dachau „poilsiavietėmis” bei dešimtimis milijonų neįvardytų žmonių palaikų – nė žodelio. Matyt, tokios šiurpiai veiksmingos „šviesaus komunizmo rytojaus” ar „antžmogių (Uebermensch) Europos kūrimo” praktikos Italijoje nebūta. Garbiojo anglų istoriko svarstymų laikyti fašizmo gyrimu ar teisinimu nederėtų. Jis, kaip mokslininkas, vertina ir lygina to meto Europos valstybių politinius režimus.

Kituose šaltiniuose aptinkami duomenys byloja, kad sovietų ir nacių režimų nusikaltimų palyginimas iškalbingai ir vienareikšmiškai rodo, kad XX amžiuje komunizmo aukų būta per 100 milijonų, vokiečių nacionalsocializmo – per 20 milijonų, o italų fašizmo – mažiau milijono. Apie tai byloja ir latvio Edvins Šnore filmas „Sovietų istorija” (Soviet Story). Beje, istorikas N. Davies yra vienas iš šio filmo dalyvių.

Nemažiau paveikus, sovietų melus atskleidžiantis yra lenkų režisieriaus Andrzej Wajda filmas „Katynė”, kuriame bemaž dokumentaliai pateikiamos lenkų karininkų, patekusių į sovietų nelaisvę, žudynės. (Ar rasis pagaliau nors antrame tūkstantmetyje lietuvių filmininkas, kuris išdrįstų imtis kad ir Rainių ar Pravieniškių skerdynių temos ir išmokėtų moralinę skolą totalitarinių režimų aukoms?!)

Minėtieji filmai savo pilietine įtaiga ir sukrečiančiu humanizmu vos pasirodę ekranuose ir televizijoje tapo priešnuodžiu bendrapiliečiams, kurie vis dar yra linkę manyti, kad dviems sėbrams pasidalijus grobį ir po to tarpusavy susigrūmus, vienas buvo galutinai pasmerktas, o kitas išteisintas, nes iki šiol tebemėgina „teisuolio vaduotojo” aureolę užsidėti. Filme parodytos glaudžios komunizmo ir nacionalsocializmo ideologinės ir politinės sąsajos, planuojant ir vykdant karo ir genocido nusikaltimus. Savo ruožtu tai padeda formuoti bendrą Europos tautų supratimą apie XX amžiaus tragiškus įvykius.

Tačiau lieka neatsakytas klausimas, kodėl italų fašizmas tapo di džiausio blogio sinonimu, kai didžiausi kaltininkai nutylimi? Dar Sąjūdžio pradžioje į šį klausimą vienas mokytojas, kurio vardas išsitrynė iš atminties, atsakė maždaug taip: „Pirmiausia reikia klausti, kam tai naudinga? Du grobikai skelbiasi esą socializmo kūrėjai: komunistinė Sovietų Sąjunga ir nacionalsocialistų valdoma Vokietija. Sovietams parūpo ‘tikrojo’ socializmo monopolį išlaikyti savo rankose, štai kodėl visi, nepritariantys sovietų agresyviajai politikai, apšaukiami fašistais.”

Tačiau tokiu atveju terminas „raudonasis fašizmas” iškreipia tikrovę ir gali būti suprastas kaip mėginimas sumažinti ar pašviesinti raudonojo genocido nusikaltimus. Fašistų kruvinasis palikimas gerokai mažesnis už nacionalsocialistų ir žymiai mažesnis negu komunizmo nusikaltimai. Ar nereikėtų politikams atsisakyti vartoti primestus stereotipus ir partijas vadinti tikraisiais jų vardais, pvz., komunistų, nacionalsocialistų, fašistų ir pan ?