Amžiniesiems dalykams archyvų nereikia
Dienraščio ,,Draugas” redakcija neseniai gavo siuntinuką iš Kanados. Jame – nauja kanadiečio Česlovo Senkevičiaus
novelių ir apsakymų knyga ,,Trys šimtai”. Č. Senkevičius
– žinomas JAV LB skaitytojams. 2004siais rašytojas tapo
Lietuvių rašytojų draugijos premijos laureatu (už knygas
,,Ketvirtoji upė” ir ,,Penki taškai”). Tie, kas
skaito kanadietiškuosius ,,Tėviškės žiburius”,
nepraleidžia progos perskaityti jau 20 metų redaktoriumi dirbančio Č.
Senkevičiaus vedamųjų.
Naujausioje knygoje autorius bando ,,nupiešti bėgančio
laiko paveiksliukus, padažytus grįžtančios saulės spindulėliais”.
Joje sudėti per 40 metų gyvenimo išeivijoje matyti vaizdeliai,
patirti išgyvenimai.
Knyga suskirstyta į 3 dalis: ,,Blaškomos skiedros”, ,,Dygliai” ir ,,Saulei sugrįžtant”.
Naujos knygos išleidimo ir redaktoriavimo ,,Tėviškės
žiburiuose” 20-mečio progomis pakalbinome gerb. Česlovą
Senkevičių.
– Sveikiname su
,,Tėviškės žiburių” šešiasdešimtmečiu
ir Jūsų darbo šiame savaitraštyje dvidešimtmečiu.
Kokie rūpesčiai slegia šiuo metu ,,Tėviškės
žiburius”?
– Ačiū už sveikinimus. Jie kaip malonus dvelksmas, sklaidantis ir
kasdienius rūpesčius. Drauge su kitais lietuviškų
laikraščių išeivijoje leidėjais galiu tarti, kad didysis
,,Tėviškės žiburių” savaitraščio rūpestis yra jo
ateitis, matant kaip prenumeratorių skaičius mažėja, kaip sunkiai ir
nelauktai sudėtingai į periodikos leidybos darbą jungiasi jaunesnės
kartos. Ir tai ne vien tik dėl lietuvių kalbos ribotumo, bet ir dėl
nepakankamo domėjimosi lietuviškuoju gyvenimu.
– Koks yra dabartinis
,,Tėviškės žiburių” skaitytojas? Ar jis pasikeitė per 20
Jūsų darbo šiame savaitraštyje metų?
– Skaitytojas tas pats – vyresnio amžiaus lietuvis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prisidėjo nedidelė dalelė naujų
skaitytojų. Šiaip jau per pastaruosius 20 metų amžinybėn
išlydėjom apie 3,000 skaitytojų, rėmėjų bei bendradarbių.
– Kokiomis temomis Jums pačiam įdomiausia dalintis su skaitytojais?
– Rašau vedamuosius, pasisakyti tenka įvairiais
klausimais, eiti su laiku. Įdomiausia man rašyti apie gyvenimo
reiškinius, liečiančius žmogaus mąstyseną, jauseną, padedančius
formuoti pasaulėžiūrą. Įdomu ir jaučiu pareigą kūrybiniu būdu rūpintis
tautos reikalais, skelbti įžvalgas, kurios kam nors gali būti naudingos.
– Kada prasidėjo Jūsų ,,draugystė su plunksna”? Kas ta paskata, ,,verčianti” rašyti?
– Rašinėti pradėjau pradžios mokykloje Pakruojy. Su dviem
bendramoksliais leidom ranka rašytą laikraštėlį
,,Trys”, susilaukėm mokytojos Kiukytės pagyrimų, bet pavasariui
atėjus išsilakstėm. Rašinėjimo noras liko, augo kartu su
metais. Jaučiau malonumą išsisakyti dienoraščiuose,
laiškuose. Paskatinimo – jokio. Atvirkščiai –
susilaukdavau stabdymo: ,,vaikeli, akis pagadinsi”…
– Kas lengviau – būti žurnalistu, rašytoju, ar poetu?
–
Lengviausia būtų – tokiais nebūti. Bet, jei kūrybinis žodis yra
tapęs tavęs dalimi, reikia priimti, kas skirta. Ir tai ne vien
lengvumui ar sunkumui. Stipriau įsijausti į paskirtį padeda
įsitikinimas, kad ir geriausias kūrinys gali būti geresnis. Kas to
nejaučia arba tokio pojūčio vengia, tam turėtų būti sunku –
žurnalistui, rašytojui ar poetui.
– Žurnalistika – tai
kasdieninis darbas, privalai kažką parašyti. O kaip su kūrybiniu
darbu? Kaip Jūs rašote noveles, kuriate eilėraščius? Ar
Jus aplanko mūza, ar Jums reikia įkvėpimo, ar tiesiog sėdate prie stalo
ir rašote?
– Kūrybinis
procesas prasideda ne prie stalo. Jį galima lyginti su nuolat
čiurlenančiu upeliu. Iš to kažkas išplaukia, įgauna
pavidalą, o galiausiai ir pavadinimą, gali tapti poezijos gabaliuku ar
grožine proza.
Publicistika prasideda prie stalo – reikalai spaudžia, laikas ribotas, apimtis nurodyta.
– Jūsų gyvenimas, kaip
rašote naujojoje savo knygoje ,,Trys iki šimto”
– susimaišiusios juoko ir skausmo ašaros. Ar esate
laimingas žmogus?
– Kai kada ir muzikos garsai išspaudžia ašaras.
Manyčiau, kad tai laimės strėlė, paleista ir pasiekusi širdį.
Taip būna su tom ašarom – matomom ir nematomom. Kiekvienu
atveju – tai širdies kalba. Gyvenime ji reikalinga kaip ir
duona. Ar aš esu laimingas? Kol už visa tai galiu būti dėkingas
– taip.
– Kaip gimė trečioji Jūsų knyga? Kokiam skaitytojui ji skiriama?
– Ši knyga yra rinkinys kūrinėlių, iščiurlenusių
per maždaug 40 metų stebint įvairų ir įdomų gyvenimą. Leidinys skirtas
visiems, kurie mėgsta trumpus pasakojimus. Be to, tai simbolinė
dovanėlė Mariaus Katiliškio bibliotekai Pasvalyje, kuri mane,
kraštietį, surado.
– Sakoma, kad tarp neseniai
emigravusių nėra gabių žurnalistų, juo labiau rašytojų. Ar
sutinkate su šia nuomone? Ko reikia, kad žmogus norėtų
rašyti – talento, noro, o gal, kaip ir Jūsų kartai –
sunkių išgyvenimų, atitrūkimo nuo tėvynės?
– Manau, kad visur yra visokių. Talentas nepriklauso nuo
gyvenamosios vietos. Žinoma, jo panaudojimas ir paklausa ne visur ta
pati. Norą kurti, rašyti skatina talentas. Sąlygos gali
stabdyti, bet nesulaikyti.
– Esate ne tik rašantis
žmogus. Nuo jaunystės dalyvaujate skautų gyvenime. Ar skautavimas yra
gyvenimo būdas? Ko palinkėtumėte dabartiniams skautams?
– Skautavimas yra aktyvus dalyvavimas organizacijoje. Skautybė
– tai auklėjamoji priemonė, jaunimui patrauklus metodas, remiamas
principu, jog jaunam žmogui (ar vaikui) patikėta atsakomybė ir sąlygų
sudarymas (stovyklos, gamtos pažinimas), kad galėtų pats veikti,
patirti, išgyventi – yra vertybė, nejučiomios stipriai
papildanti bet kuriuo kitu būdu įsigyjamą auklėjimą. Linkiu
skautiškajam jaunimui ir toliau uoliai budėti, kad idealai
nebūtų mainomi į laikinąsias gėrybes.
– Po daugelio metų svečiavotės
Lietuvoje. Koks jausmas apėmė apsilankius gimtinėje? Ar tebesitęsia
Jūsų ryšys su Lietuva dabar?
– Lietuvoje lankiausi du kartus. Nors gimtoji šalis
pasikeitusi, jaučiau, kad ji yra mano. Nei laikas, nei amžius, nei
besikeičiančio gyvenimo sąlygos bei poreikiai to jausmo
neištrynė. Turbūt dėl to, kad gimtinė išliko mano
ištikimiausia Mūza, versmė kūrybinių pomėgių. Ryšius su
Lietuva palaikau.
– Daugelis šiapus Atlanto
gyvenančių lietuvių bijo savo archyvus perduoti Lietuvai, o Jūs savo
archyvą padovanojote Pasvalio Mariaus Katiliškio viešajai
bibliotekai. Ar esate patenkintas tuo? Ar nekyla baimė, kad jie dings,
ar bus nenaudojami?
– Jei tokių bijančių tikrai yra, aš ne iš tų.
Jaučiuosi įvertintas, kad mano kūrybinė bei kita medžiaga yra saugoma
Mariaus Katiliškio bibliotekoje. Kokia to viso ateitis, sunku
numatyti. Tikėtina, kad bet kokia lietuviška archyvinė medžiaga
ilgiau laikysis Lietuvoje, negu kur kitur. Be to, ji ten ir priklauso.
Amžino čia nieko nėra. Amžiniesiems dalykams archyvų nereikia.
– Ačiū už pokalbį. Linkiu Jums sveikatos ir kūrybinės sėkmės.
Kalbino Laima Apanavičienė