Kur eini, Pasaulio Lietuvių bendruomene?
Pranešimas, skaitytas XIII PLB seime, vykusiame Vilniuje liepos 8–10 d.

LEONAS NARBUTIS

Nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo dienų daugelis Lietuvos politikų pabrėžė, kad nesvarbu, kokiame pasaulio kampelyje lietuviai begyventų, jie yra nedaloma tautos dalis. Jei taip, tai tos nedalomos tautos balsas turėtų būti išgirstas, nes, demografų nuomone, šiandien beveik trečdalis lietuvių tautos gyvena už jos ribų.

Jei iš tiesų užsienyje gyvenantys tėvynainiai politikų akimis yra nedaloma tautos dalis, tai kas nors turėtų jiems, po pasaulį išsisklaidžiusiai diasporai, atstovauti Lietuvos vyriausybiniuose kuluaruose, o gal net ir pačiame Seime? Atstovavimas Seime – tai jau atskira tema, bet bendravimas tarp užsienio lietuvių ir Lietuvos yra tikrai aktuali tema, ir ne todėl, kad kam nors yra patogu ar populiaru apie tai kalbėti, bet todėl, kad užsienio lietuviai, norėdami neprarasti savo identiteto, yra itin daug prisidėję prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Taip buvo spaudos draudimo metais, taip buvo skelbiant pirmają Lietuvos Nepriklausomybę ir ją praradus ir po Nepriklausomybės atkūrimo.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) buvo įkurta siekiant suburti tuo metu jau egzistuojančias kraštų Bendruomenes ir, pasak šios idėjos iniciatoriaus ir jos propaguotojo prel. Mykolo Krupavičiaus, pagrindinis organizacijos tikslas buvo ,,išlaikyti lietuviuose lietuvybę”. Iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, lietuvybės išlaikymas vyko nusistovėjusia tvarka, apie kurią jau buvo kalbėta, o jos lietuvišką veiklą finansavo patys organizacijos nariai.

Antrinis, pasak prel. Krupavičiaus, ,,atsitiktinis tikslas”, Lietuvai esant po sovietiniu jungu, ,,atkovoti Lietuvai laisvę”, išlaisvinti tėvynę iš sovietinės priespaudos. Netolima praeitis liudija, jog užsienio lietuviai nuo pat Nepriklausomybės praradimo iki jos atkūrimo, per tuos 50 metų aktyviai siekė savo užsibrėžto tikslo, tam negailėjo nei jėgų, nei finansinių išteklių, kuriuos aukojo, kad vieną dieną Lietuva vėl galėtų įsijungti į nepriklausomų valstybių šeimą. Nemažas nuopelnas priklauso kraštų Bendruomenėms, kurios telkė savo narius šiam darbui.

Praėjusiame PLB seime 2006 metais buvo priimta PLB vizija, kuri teigė: ,,Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt”, o išvykusiųjų misiją apibūdino šiais žodžiais: ,,Užsienio lietuviai išlaiko ir ugdo lietuvybės dvasią.” Bet vizija, gerbiamieji, yra tik svajonė, tik ateities regėjimas, o svajoti niekas negali uždrausti.

Bet svajonių neužtenka, šiandien mums yra svarbu išsiaiškinti, kaip tuos mūsų iškeltus tikslus reiks tęsti, nes pasikeitė aplinkybės, kuriose mums teks veikti. Kitais žodžiais tariant, turime žinoti, kur slypi mūsų egzistencinės ateities prasmė, kai Užsienio reikalų ministerija (URM) perims tiesioginę atsakomybę ir bendravimą su užsienio lietuviais.

Šių metų pradžioje užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas susitikimo metu su kraštų Bendruomenių atstovais Huettenfeld, Vokietijoje, paaiškino, kad jo vadovaujama ministerija, perimdama iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Vyriausybės (TMID) bendravimo su užsienio lietuviais atsakomybę, Vyriausybės posėdžiuose atstovaus jų interesams, o Išeivijos departamento įdirbis ir geroji praktika bus išsaugoti. Žvelgiant paviršutiniškai, viskas atrodo lyg ir aišku, nes pats siekis pasikeitimų nerodo – TMID’as taip pat vykdė tuos pačius tikslus: dėjo pastangas padedant užsienio lietuviams išsaugoti identitetą, stiprino jų ryšius su Lietuva – dirbo tam, kad užsienio lietuviai išlaikytų ir ugdytų lietuvybės dvasią. Bet giliau pažiūrėjus į šį artimos ateities bendravimą, galima įžvelgti ir naujas partnerystės galimybes bei sąsajas tarp užsienyje šią funkciją kuruojančių diplomatų ir kraštų Bendruomenių veiksnių. Kad ši partnerystė būtų veiksminga ir turininga, partneriai turės vienas kitą suprasti, ir, kas svarbiausia, tame bendravime turės būti diplomatais iš didžiosios raidės ir savo darbo vaisių skirti tik Lietuvai. O kaip bus vertinamas jų darbas? Ar juos koordinuos URM, ar tokia institucija kaip PLB taip pat turės galimybę išsakyti savo nuomonę ir lūkesčius? Viena tokia galimybė yra PLB dalyvauti šiame procese per kuriamą Užsienio reikalų koordinacinę komisiją, kurios sudėtyje yra 8 vyriausybės ir 8 PLB deleguoti atstovai. Kitas klausimas, į kurį dar nėra atsakymo: už kokias funkcijas bus atsakingas naujasis Užsienio lietuvių reikalų departamentas? Kas projektų vykdyme turės, liaudiškai tariant, paskutinį žodį? Atsakymus į šiuos klausimus sužinosime tik tada, kai naujasis Departamentas pradės veikti, bet dėl diplomatų įsiliejimo į šį darbą jau dabar galima daryti išvadas, jog jie visapusiškai dalyvaus projektų kūrime ar jų tvirtinime, nes į jų pareigas įeis ir reikalavimas ,,dalyvauti formuojant ir įgyvendinant valstybinę ryšių su užsienyje gyvenančiais lietuviais politiką”. Iš tiesų, tai normali padėtis, ko ir reikėjo tikėtis, nes pirmosios Nepriklausomybės metais (nuo 1920 iki 1940 m.) Lietuvos ir jos diasporos politiką taip pat kuravo ta pati Užsienio reikalų ministerija.

Taigi, kur Tu eini, Pasaulio Lietuvių Bendruomene? Kokie bus mūsų organizacijos prioritetai? Suprantama, kad pilietybės klausimas vis dar yra aktualus, bet ar tai turėtų būti tik vienintelis interesas, kuriam naujoji PLB valdyba skirs savo jėgas?
Kadangi keisis Lietuvos valstybės finansiniai asignavimai bendruomeninei veiklai, tikrai reikėtų pagalvoti, kaip ir iš kur galima bus surasti finansinį užnugarį savajai veiklai vystyti. Solidarumo mokesčio PLB iš Bendruomenių tikrai neužteks.

Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių Bendruomenė (JAV LB), yra pati didžiausia mūsų PLB šeimoje, ji itin veiksmingai vykdo stažuočių programą Lietuvoje. Gal reikėtų pagalvoti apie programos praplėtimą įjungiant ir kitas Bendruomenes į šią veiklą?

Mūsų tautiečiai, gyvenantys Lietuvoje, labai mažai žino apie užsienio lietuvių gyvenimą. Lietuvos žmonės daugiausia skaito apie lietuvių padarytus nusikaltimus arba ištinkančias juos nelaimes. Gal PLB galėtų veikti šioje srityje tapdama informaciniu šaltiniu Lietuvos žiniasklaidai? Geras pavyzdys yra partnerystė su internetiniu dienraščiu ,,Bernardinai” mūsų dabartinio seimo metu.

Čia išsakytos tik kelios galimybės, bet geriausia būtų naujajai PLB valdybai pagalvoti apie darbo grupės sudarymą (nebūtinai tik iš pačių bendruomenininkų), kuri galėtų giliau pažvelgti į PLB galimybes bei prioritetus ir surasti atsakymus į naujus iššūkius ir bendravimo realijas, einant partnerystės keliu su Užsienio reikalų ministerija.

Nekyla klausimas, kad per 60 savo gyvavimo metų PLB yra ta institucija, kuri geriausiai supranta užsienio lietuvių lūkesčius, jų pasirinktą gyvenimo būdą ir galimybę sujungti juos bendram tikslui – lietuvybės išlaikymui tarp užsienio lietuvių.