KOMENTARAS

Politinės sankryžos ir sūkuriai

Algimantas Eimantas
Ottawa, Kanada

Laisvam pasauliui išgyvenant ekonominius sunkumus bei kovojant  prieš terorizmą, Kremlius diktatu gaivina sovietinį mentalitetą ir ugdo imperialistinę savivoką Rusijoje.

Naujasis Rusijos Federacijos ministras pirmininkas Vladimir Putin, baigęs prezidento kadenciją, nesigaili karčiausių priekaištų Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Turėdamas gausų jam pritariantį užnugarį visoje tautoje, jis naudojasi savo rėmėjų proklamacijomis skleisti neapykantą  Amerikai ir sėkmingai puoselėti antidemokratinę politinę raidą. Yra žinoma, kad V. Putin konsultuoja M. Gorbačiov užsienio politikos reikaluose ir įgalioja jį viešai komentuoti vienur ar kitur klausimus.

Pasaulis M. Gorbačiov gerai pažįsta. Jis ypač išgarsėjo Sovietų Sąjungos krizės metais. Vakarų demokratijos tuomet rėmė jo reformas, tikėdamos jį esant palankų SSRS demokratėjimui, net suteikė jam Nobelio taikos premiją 1990 m. Tačiau daug padorių permainų nesulaukta, o žlugus Sovietų  Sąjungai, Gorbačiov ideologija ir veikla vėl nukrypo komunistinio absoliutizmo link.

Vakarietiškoji spauda gana kritiškai vertina M. Gorbačiov paraiškas naujojo Rusijos Federacijos prezidento Dmitry Medvedev inauguracijos išvakarėse. Jo interviu „The Daily Telegraph” buvo interpretuotas kaip itin aršus JAV antpuolis dėl šalies elgesio tarptautinėje plotmėje. Cituojant M. Gorbačiov, Amerika kaltinama politine ir karine plėtote, priešiška Rusijos siekiams ir tikslams, atstatant jos prestižą ir pasaulinį įvaizdį, prarastą Sovietų Sąjungos metais. Jo žodžiais, Amerikos imperialistinė veikla prieštarauja, varžo ir priešinasi visuotiniams Rusijos planams. Toks JAV požiūris įtariamas kaip sąmokslas.

Be abejo, toliau teigia M. Gorbačiov, tokia padėtis gaivina Šaltąjį karą ir provokuoja ginkluoto konflikto galimybę. Baltųjų Rūmų politinėse manevruotėse neberandama pagrindo tarpininkavimui ir pasitikėjimui, nes tokioje padėtyje yra režisuojamos apgaulės su klastingais ketinimais.

Toliau M. Gorbačiov priduria, kad NATO augimas ir kėslai dėl Ukrainos ir Gruzijos bei Washington ketinimas įrengti priešraketinės gynybos skydą Čekijoje ir Lenkijoje užgniaužė visas viltis taikai tarp Rusijos ir JAV. Beje, paaiškėjo, kad ir Lietuva yra įtraukta į tuos planus. Lenkijos pareigūnai pareiškė, kad Lietuvos vaidmuo kol kas tame esantis minimalus.

M. Gorbačiov dėsto toliau, kad dešimtys metų po Šaltojo karo merdėjimo liko neišnaudoti gerovės ir taikos siekių naudai, nes Amerika netoleruoja kitų kraštų savarankiškumo be jos priežiūros. Tuo tikslu kiekvienas JAV prezidentas yra suruošęs karą ar šiaip ginkluotą įsiveržimą.

M. Gorbačiov deklaracijos stiprina V. Putin argumentus Rusijoje totalitarinės diktatūros atstatymo ruošoje. Matyt, V. Putin sutelkė nemažas pajėgas radęs pritarimą tarp buvusių valdžios šulų Sovietų Sąjungos gyvavimo metais. Jam užėmus Rusijos ministro pirmininko postą, jo asmenybės populiarumas nesmuko. Nesuklysčiau sakydamas, kad iš dalies SSRS buvusių pareigūnų godumas atgauti prarastą galią, autoritetingą buitį ir pelningą (nors korumpuotą) statusą tapo tų aparačikų prioritetiniu tikslu. Komunizmo idealai jiems liko antraeiliai, nes toks jų atgimimas tapo įmanomas remiant V. Putin.

• • •

Panagrinėjus komunizmo egzistavimą, ne kartą prieinama išvada, kad toji socializmo piktybinė atšaka žmonijai gresia pragaištimi, nes joje galia visose srityse sukaupiama išsigimėlių imperialistų saujoje. Jų rankose valdžia sutelkiama absoliučiai ir viskam bei visiems privaloma. Asmeninė laisvė nepripažįstama, jos vengiama ir draudžiama.

Humanizmas tokiame organe neturi pagrindo. Dorovė, sąžinė, tikėjimas, moralė, tautiškumas, patriotizmas, laisvė, pilietiškumas ir daugelis kitų demokratinių bei žmogiškų dėsnių, kurie rikiuojasi greta su asmens neapčiuopiamomis savybėmis ir teisėmis, yra išvien niekinamos, o jų išraiškos baudžiamos.

Ne be reikalo visos buvusios sovietų įtakos šalys ir respublikos, atkūrusios nepriklausomybę, turi vargo įtikti į demokratinius rėmus. Tos atkutusios valstybės, niekintos ir skriaustos komunistinėje santvarkoje veik pusę šimtmečio, atranda naująją demokratinę eigą gan sunkią. Joms sunku išsilaikyti pragmatiškai, be nurodymų iš centro ar net savos, sunaikintos sovietizmo iniciatyvos stokos. Tokioms naujoms demokratijoms teiktinas inkubacijos terminas atsigauti ir suklestėti savose konstitucinėse ribose. Tam reikia ryžto bei pagalbos iš kantrių, senų demokratijų.